• „Ant politikos laktų“

      „Ant politikos laktų“

      Parodoje pristatomas 32 šaržų rinkinys, sukurtas vieno garsiausių lietuvių XX a. menininkų Adomo Varno. Dailininkas, grafikas, fotografas, liaudies meno puoselėtojas ir dailės pedagogas per visą kūrybos laikotarpį sukūrė daug portretų ir alegorinių kompozicijų. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas dailininko XX a. 3-iajame dešimtmetyje sukurtas šaržų rinkinys. Grafikos kūriniai pasižymi ironiška nuotaika, dekoratyvia kompozicine raiška ir alegoriniais atspindžiais. Kūriniuose vaizduojami pirmosios nepriklausomos Lietuvos valstybės politikos ir visuomenės veikėjai. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas 1922 m. Kaune išleistoje knygoje „Ant politikos laktų“ dailininko Adomo Varno šaržams rado šmaikščių apibūdinimų, palyginimų ir netikėtų įžvalgų.

      „Taip patsai dailininkas Adomas Varnas yra pavadinęs savo leidžiamąjį pasauliui pirmąjį šaržų rinkinį, 32 mūsų politikos veikėjų atvaizdus.

      Talentingajam dailininkui dar prieš karą buvo įstrigusi laiminga mintis šiaip ar taip pagauti tos dienos politikos veikėjus pačiu karščiuoju, pačiu originaliuoju jų pasirodymo momentu.

      Paprastasis portretas tam dalykui nebūtų tikęs. Nebūtų buvęs toks gyvas, ypač grupinėse (surinktinėse) scenose. Tad reikėjo į visa tai įdėti juoko. Menininkas neapsiriko: jo taip padarytosios anųjų laikų iliustracijos tokios gyvos ir įdomios, jog jas gali dešimtimis kartų žiūrinėti ir vis tau nenusibos. Rodos, jau žinai visas piešinių smulkmenas; vis dėlto vėl užtinki vieną antrą smulkmeną, vėl netikėtai prapliumpi juoku.

      Tik tas juokas neužgaulingas. Tai ne karikatūra, skiriama kam nors pažeminti ir iškoneveikti: gerbiamiausieji, paties dailininko mylimiausieji asmenys (S. Šilingas ir kiti) gauna iš jo pieštuko tokios išvaizdos, dėl kurios pretenzinga panaitė būtų mirte numirusi susigriaužimu, tuo tarpu kad patys paliečiamieji žmonės kuo širdingiausiai juokias; žinoma, netgi iš savęs: jie visai nejuokingi; tik iš dailininko sąmojingumo, iš jo pastabumo, kaip jis moka pagauti charakteringiausias pozas ir jomis pasinaudoti šaržui.

      Leidinys tačiau skiriamas toli gražu ne vien pasidžiaugti juokais ir dailės kūriniais. Tai yra didžiulis indėlis į mūsų dailės turtą; indėlis, kurį gaus pastebėti ir Europa, nes tokių originalių albumų reta rasti. [...] Menininkas nesitenkina asmenimis; jo noru fiksuojami asmenys velka su savimi epochą, sudaro jos istoriją, pažymi tuos nuotykius, kurie daugiau svėrė mūsų gyvenime.

      Tačiau ir čia nereikia ieškoti kažin kokio pabaigto ir suverto ciklo, lyg kokio istorijos vadovėlio. Nieko panašaus. Dailininkui atsitiktinai teko pamatyti tas scenas. Tą vieną Rusijos Lietuvių Seimą jis atsėdėjęs sistemingai iliustravo. Visa kita – tik epizodai, iš kurių jau pačiam tenka susiausti laiko istoriją. Piešiniai teduoda apmatus.

      Ir iš viso pieštuku nelengva atpasakoti mūsų istoriją, kada prasidėjo protų rūgimai, karas, socialė revoliucija. Gyvenimas virė, kunkuliavo, liejosi srovėmis ir partijomis, sproginėjo netikėtais epizodais; kankinosi žmonių sielos, sunkiai dirbo protai ir dvasios, galynėjosi priešingybės; inteligentai klaidžiojo kryžkelėse, nenujėgdami, kuriuo keliu būtų arčiau į tikslą. Netikrumas padėties, nesuvokimas ateities galimybių vertė nepasitikėti nei savim, nei kitais. Pats netikrais žingsniais žengdamas matei netikrumą kitų žingsniuose, dareis iš jų sau ir Tėvynei neva priešus, nors sveika omė tau sakė taip nesant. Pagaliau tapdavai pats sau juokingas netikruose savo užsispyrimuose...

      Dailininkas visus „geruosius“ ir „bloguosius“ (tokių sąmoningų nė būti nebuvo) vienodai velka tuo pat šaržo rūbu, visus tupdo ant tų pat aukštų laktų, kur, oi, kaip netvirta laikytis bet kam, o ką besakyti apie tuos, kuriems nėra tam užriečiamų nagų laktai apkabinti. Gaidys patupės laktoje; antinas gi pasvyravęs, pasvyravęs kris žemėn.

      Kas aukštai laipioti padarytas, kas paprastomis pelkelėmis braidžioti ir giliais vandenimis plaukioti, gerai tenumanė, kas tuo laiku gyveno, visus veikėjų žingsnius sekė ir jų vaisius čia pat rinko. Tiems piga dar kartą atgyventi neseniai praslinkę laikai, kai turi jiems piešinių apmatus. Tiems geriau būtų visai neaiškinus piešinių: jie patys objektingiau mokės viską apspręsti, tiesą ir klaidą išvysti. Bet tiems, kurie nuo viso to toli buvo, kurie gal nė matyti nėra matę, kaip iš tikrųjų atrodo ir kaip veikia čia pašaržuotieji žmonės, tiems pravartu bus prisiminus faktus, kurie paskatino dailininką pagauti veikėją i n f l a g r a n t i.

      P. S. Už šį mano aiškinimą šaržo autorius dailininkas A. Varnas, žinoma, neatsako. Aš jo nesu ir klausęs, ką būtent jis norėjo savo piešiniais pasakyti.

      Kaunas, 1922 m. Vaižgantas“

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.