« Atgal

Skaitmeninė tapyba iš arčiau: pokalbis su Vilniaus dailės akademijos Kauno filialo laisvalaikio kursų programos „Skaitmeninė tapyba“ iniciatoriumi, lektoriumi Justinu Krasucku

Justinas Krasuckas – jaunosios kartos dailininkas, apjungiantis dvi tapybos rūšis: klasikinę-aliejinę ir skaitmeninę. Pastaroji, išmaniųjų technologijų piko išdava, skatina neatsilikti nuo vis labiau populiarėjančių tendencijų meno panoramoje. Skaitmeninės tapybos ištakos siekia XX amžiaus antrąją pusę ir labiausiai klesti gamybiniame mene. Ji plačiai naudojama filmų, televizijos ir video žaidimų konceptualiuose dizainuose. Didelio jaunųjų menininkų dėmesio susilaukė Vilniaus dailės akademijos (toliau – VDA) Kauno filialo eksperimentinio piešimo programa, kurioje naudojama skaitmeninė tapyba. Nuo 2019 m. rudens semestro VDA vykdoma laisvalaikio kursų programa „Skaitmeninė tapyba".

Kalbamės su šios programos iniciatoriumi, lektoriumi Justinu Krasucku.

Kas lėmė Jūsų įsitraukimą į skaitmeninę tapybą?

Nuo vaikystės mėgau žiūrėti animacinius filmukus, žaisti kompiuterinius žaidimus ir piešti. Visa tai puikiai susijungė, kai atradau, jog skaitmeninė tapyba naudojama filmų ir žaidimų industrijose. Taip pat turėjau bendraminčių, kurie man atskleidė, kas yra grafinė planšetė, kaip ja naudotis ir ką galima pasiekti tuo metu dar naujoje srityje.

Kokius įrankius naudojate skaitmeninėje tapyboje?

Pagrindinis įrankis piešimui, fotomanipuliacijoms, tapybai – Adobe Photoshop. Susimodeliuoti paprastiems 3D modeliams naudoju Blender, Sketchup. O piešiu su Wacom Intuos planšete.

Kokia skaitmeninės tapybos situacija Lietuvoje: nūdienos aktualijos ir iššūkiai?

Tiesą sakant, situacijos Lietuvoje neseku jau taip intensyviai, kaip anksčiau. Su savo skaitmeninės tapybos draugais susipažinau prieš kokius 5–6 metus, tada ganėtinai tiksliai žinojau situaciją, nes dirbau firmoje „Nordcurrent", paskui – „Meliorgames". Dabar internete kai kada matau įdomesnių autorių, bet jų tikrai labai nedaug.

Praeitais metais Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete dėsčiau trečiakursiams grafikams piešimo paskaitas. Jose bandžiau pritaikyti skaitmeninės tapybos principus. Be to, buvau grafikos bakalaurų gynimo komisijoje. Taigi galiu teigti, kad pagrindinė studentų techninė naujovė – Apple Ipad Pro naudojimas piešiant. Tematikos, manau, stipriai nekinta. Tikriausiai pagrindinis iššūkis ne vien tik skaitmeninėje tapyboje, bet piešime / tapyboje apskritai yra pagrindų spragos (šviesotamsa, perspektyva, spalvų teorija).

Kaip kiti dailininkai žiūri į skaitmeninį meną? Ar tai laikoma meno forma? Galbūt yra kažkoks susipriešinimas?

Už visus negaliu kalbėti, tačiau pats galiu gana aiškiai palyginti, nes tenka būti žaidimų dailininku ir tradicinės tapybos atstovu. Sakyčiau, viskas labai paprasta – skaitmeninė tapyba naudojama kaip greita priemonė perteikti kažkieno idėjas vizualiai. Ji puikiai pritaikoma žaidimų, filmų, iliustracijos industrijose dėl labai lengvo redagavimo galimybių. Pataisymai, variacijos, piešinių persiuntimai piešiant virtualiai yra labai lengvai padaromi. Dėl to turime labai aiškų šios srities pritaikomumą įvairiose industrijose.

Aliejinė tapyba, tradicinė grafika, manau, yra autonomiškesnė, daug labiau suasmeninta, perteikiama tai, kas menininkui svarbiausia. Pagrindinis užsakovas, direktorius yra pats menininkas, todėl gilinimasis į save tampa vienu iš pagrindinių kūrybos variklių. Priešingai nei skaitmeninėje tapyboje, kur užsakovas nupasakoja, ką reikia vaizduoti, kartais ir kaip.
Dar vienas svarbus dalykas – darbo unikalumas ir tikslesnis sprendimų priėmimas. Dažniausiai tapytas darbas bus toks vienintelis, o skaitmenoje galima padaryti tūkstančius mažų variacijų. Tapant aliejiniais dažais menininkas turi priimti sprendimus aiškiau, nes grįžti atgal neišeis, nebent užtapyti ant viršaus; skaitmeninėje tapyboje potėpio kaina nėra tokia svarbi, nes visad gali grįžti atgal ir bandyti daugybę kartų, kol viskas pavyks idealiai, kaip nori. Dar vienas dalykas, kuris yra įdomus – skaitmeninės tapybos atstovai bando imituoti aliejinės tapybos potėpius. Man tai, atrodo, gana keista – gal tiesiog galima būtų tapyti dažais ir nereikėtų virtualiai imituoti. Manau, kiekviena technika turi atitikti savo principus kuo geriausiai, pvz.: tapyba – potėpis, dažo faktūra, sluoksninė tapyba, spalvų suliejimai ir t. t., grafika – linija, dėmė, štrichas ir t. t. Manau, skaitmeninė tapyba turėtų drąsiai naudoti viską, kas galėtų paspartinti procesą (piešimas, fotomanipuliacijos, 3D modeliai ir kt.), nes nereikėtų pamiršti, kad ji yra naudojama versle, kur greitis ir geras atlikimas yra svarbiausia.

Susipriešinimo tarp tradicinių ir skaitmeninių tapytojų nepastebiu. Galbūt, dar yra stereotipas, vyraujantis vyresnėje tapytojų kartoje, kad kompiuteris pats viską nupiešia, o žmogui tik reikia mygtuką paspausti.

Skaitmeniniai tapytojai, iliustratoriai galbūt nesupranta tapytojų, kuriamų paveikslų paskirties. Nes iliustracija turi atsakyti į klausimus vizualiu pasakojimu, o tapyba, kaip meno rūšis, turėtų kelti klausimus arba sukurti tam tikrą atmosferą, nuotaiką, būseną, kurią žiūrovas galbūt išgyveno labai asmeniškai.

Ar skaitmeninis menas yra lygiavertis fiziniam menui (aliejinei tapybai, grafikai, kt.) pagal išliekamąją vertę?

Manau, jog skaitmeninio meno paskirtis kita. Tai labai ilgo proceso (žaidimo, filmo) viena iš mažų sudedamųjų dalių. Dauguma skaitmeninės tapybos darbų net nėra matomi gavus galutinį produktą. Tai gali būti spalviniai eskizai arba tiesiog linijiniai eskizai. Esmė yra išspręsti tam tikras bėdas vizualiai, kad režisierius ar užsakovas galėtų aiškiau suprasti, kaip vizualiai tai atrodys galutiniame variante.

O aliejinė tapyba ir grafika yra vienetiniai darbai ir jie yra savarankiški kūriniai.

Kada skaitmeninė tapyba įtraukta į VDA studijų programą? Kiek laiko pats dėstote šį dalyką?

VDA Kauno fakultete tokios programos nėra. Yra eksperimentinio piešimo programa, kurioje naudojame skaitmeninę tapybą. Dėstau nuo praeitų metų trečiakursiams grafikams. Šiais metais, matant poreikį ir keleto žmonių paskatintas, parengiau VDA laisvalaikio kursų programą „Skaitmeninė tapyba".

Su kokiais iššūkiais susiduriate dėstydamas skaitmeninę tapybą? Ar tai apskritai yra paklausi specialybė?

Kadangi praeitais metais jau išbandžiau, tai galiu pasakyti, kad susidomėjimas buvo didžiulis. Mano darbo metodika buvo gana paprasta – kiekvienas individualiai susigalvojome projektą, kurį reikia įvykdyti, ir mažais žingsniais ėjome link to. Kiekvieną paskaitą studentai atsiųsdavo savo piešinius man ir aš piešdavau ant jų spręsdamas, kaip galima būtų juos patobulinti. Visa tai jie galėdavo matyti per projektorių ir vieni su kitais diskutuoti. Buvo žmonių, kurie visiškai nebuvo susipažinę su skaitmenine tapyba, tai teko pradėti nuo pačios pradžios. Tačiau svarbiausia – piešimo ir tapybos pagrindai, kuriuos jie jau turėjo. Tad juos perkelti į skaitmeninę tapybą jau nebėra taip sunku.

Kaip sekasi tarpusavyje suderinti skaitmeninę ir aliejinę tapybas?

Skaitmeninę tapybą naudoju iliustracijų užsakymams, kad galėčiau labai lengvai keisti užsakovui pageidaujant. Na, o aliejinė tapyba yra savo malonumui, asmeniniams projektams.
Aliejinė ir skaitmeninė viena kitai nemaišo.

Kokie, Jūsų manymu, didžiausi skaitmeninės tapybos autoriai ir autoritetai Lietuvoje ir pasaulyje?

Draugai, pažįstami: Andrius Matijošius, Pijus Bakšys, Gediminas Pranckevičius, Nerijus Čivilis, Vaidas Bagonas, Vytis Snarskis, Darius Zablockis, Jonas Petrauskas, Jonas Špokas, dar keletą pamiršau, bet gal nesupyks.
O pasaulyje jų labai daug, sunku net būtų išskirti. Jei jau taip kamantinėjate, tai pirmieji į galvą ateina: E. Zana, N. Fowkes, C. Mullins, Sparth, A. Mielgo ir M. Djurdevic.

Ką derėtų žinoti apie skaitmeninę tapybą prieš pradedant ja užsiimti?

Tai, kad ji turi paskirtį, aiškią vietą industrijose. Taip pat, kad ji yra kažkieno idėjos perteikimas vaizdu. Galbūt svarbiausia tai, kad, neturint piešimo pagrindų, neišeis geriau piešti kompiuteriu.

Daugiau informacijos apie programą rasite čia.

Justiną Krasucką kalbino Rūta Paitian