Vytautas Mackevičius

Vardas Vytautas
Pavardė Mackevičius
Profesija tapytojas, dėstytojas, rektorius
Gimimo data 1911-01-14

Išsami biografija

Tapytojas. Gimė 1911 m. sausio 14 d. Šiauliuose, mirė 1991 m. liepos 11 d. Vilniuje.
1923–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1928–1935 m. studijavo tapybą Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką, Vladą Didžioką. 1938–1939 m. su Krašto apsaugos ministerijos stipendija tobulinosi Paryžiuje, Charles'io Guerino tapybos studijoje.
Dalyvavo KMM kairiosios grupuotės „Linija“ veikloje, bendradarbiavo leidinyje „Žingsnis“, propagandiniame žurnale „Šluota“, nuo 1932 m. – Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijos veikloje. 1933–1935 m. Lietuvos komunistų partijos narys. 1935–1937 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1940–1941 m. Meno reikalų valdybos Dailės skyriaus inspektorius, 1944–1951 m. – Dailės skyriaus vedėjas. 1945–1951 m. Vilniaus dailės instituto, nuo 1951 m. – Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) dėstytojas; profesorius (1954 m.), 1953–1974 m. LDI rektorius.
Nuo 1946 m. įstojo į Soviejų Sąjungos komunistų partiją. Nuo 1946 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1956–1958 m. LDS valdybos pirmininkas.
LSSR nusipelnės meno veikėjas (1954 m.), LSSR liaudies dailininkas (1963 m.), LSSR valstybinės premijos laureatas (1970 m.).
Paskelbė propagandinių straipsnių dailės klausimais, prisiminimų.
Nutapė realistinių, apibendrintos formos figūrinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų, sukūrė knygų iliustracijų, politinių plakatų, karikatūrų. Ankstyviesiems peizažams („Tiltas per Seną, Paryžius“, „Lotynų kvartalas“, abu 1938 m.; „Vilnelės krantai“, 1943 m.; „Florencija“, 1957 m.) ir natiurmortams būdinga tapybiška maniera ir plenerinės tapybos principai. SSRS okupacijos metais tapė politizuotus istorinio žanro paveikslus („Sušaudymas“, 1945 m.; „Partizanai“, 1946 m.; „1919 metai Lietuvoje“, 1957 m.), kurie pasižymėjo iliustratyvumu, pilkšvu koloritu, portretuose neišvengė laikotarpiui būdingo akademiškumo, oficialumo („B. Dauguvietis“, 1946 m.; „J. Kuzminskis“, 1955 m.). Vėlesnėje dailininko kūryboje išryškėjo sąlygiškumas, ekpresionizmo tendencijos, romantiška nuotaika, dekoratyvus plokštumų modeliavimas. Figūrinėse kompozicijose derinami realios ir sąlygiškos erdvės plotai („Apasionata“, 1969 m.), portretuose pabrėžiama asmens aplinka („Tapytojas J. Rustemas tarp savo studentų“, 1979 m.). Paveiksluose vyrauja sodrus šiltų tonų koloritas, platus, ekspresyvus potėpis.
Nuo 1939 m. dalyvavo parodose.
Kūrinių yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Valstybiniame rusų muziejuje Sankt Peterburge.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.