Steponas Kairys

Vardas Steponas
Pavardė Kairys
Slapyvardis Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kt.
Profesija inžinierius, profesorius, visuomenės veikėjas, redaktorius, signataras
Gimimo data 1879-01-03

Išsami biografija

1886–1887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. Palangos progimnazijoje, baigė ją su pagyrimu. 1894 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. 1894–1896 m. gyveno Julijono Šalkauskio šeimoje, buvo jo sūnų Stasio ir Kazio repetitorium.

1897 m. vienas iš moksleivių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, hektografu padaugino 40 psl. Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos. 1897 m. rugpjūčio 20 d., už dalyvavimą moksleivių maište prieš priverstinį provoslavų pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą, pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, bet, Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus to pedagogų tarybos nutarimo, po metų priimtas atgal ir 1898 m. gimnaziją baigė.

1898 m. įstojo į Peterburgo technologijos institutą, bet 1899 m., kaip vienas iš studentiškos demonstracijos organizatorių, buvo pašalintas. 1899 m. vėl į jį buvo priimtas.

Nuo 1900 m. Lietuvių socialdemokratų partijos narys Vilniuje. 1901 m. išrinktas LSDP CK nariu, liko juo iki 1944 m. 1901 m. parengė medžiagą „Darbininkų Balso“ pirmajam numeriui. 1903–1907 m. parašė daugumą LSDP atsišaukimų. 1904 m. su Andrium Domaševičium parašė LSDP CK manifestą, kuriame išdėstė LSDP siekį kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. 1904–1907 m. institute nesimokė, nes dirbo LSDP, be to, 1905–1906 m. buvo uždaryti visi universitetai.

1905 m. VI LSDP suvažiavime jo iniciatyva partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija. 1904–1908 m. parašė ir keletą prozos kūrinių. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Lietuvių suvažiavimo Vilniuje sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku. 1906 m. laikraščio „Echo“ redaktorius.

1907 m. dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose, 1907 m. paskirtas LSDP frakcijos, kurioje buvo Pranas Gudavičius, Povilas Kumelis, Antanas Kupstas, Antanas Povylius ir Vladas Stašinskas, sekretoriumi, tvarkė visą frakcijos korespondenciją, rašė kalbas. Dirbo juo iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 17 d. 1907 m. dalyvavo RSDDP III suvažiavime Londone, 1907 m. rugpjūčio mėn. – LSDP suvažiavime Krokuvoje, kur buvo sutarta dėl PPS Lietuvoje ir LSDP susijungimo.

1908 m. su pagyrimu baigė Peterburgo technologijos institutą, po to dirbo inžinieriumi Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos-Bugulmos geležinkelyje, dvejus metus – Melekese, po to – Kursko gubernijoje. 1912–1916 m. Vilniuje dirbo savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, 1914–1916 m. – skyriaus vyr. inžinierius, parengė projektą ir vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje.

1912 m. vedė gudų rašytoją Aloyzą Paškievič (Ciotką) (g. 1876 m. liepos 15 d. Peščinoje, Lydos apskrityje, mirė nuo šiltinės 1916 m. vasario 17 d. Vilniuje).

1915 m. kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Jonu Basanavičiumi, Petru Klimu ir J. Stankevičiumi įkūrė Lietuvos reikalų gynimo grupę. 1916 m. dėl konfliktų su vokiečių pareigūnais iš darbo savivaldybėje pasitraukė ir atsidėjo vien partiniam darbui.

1916 m. birželio 10 d. pasirašė du memorandumus generolui Liudendorfui apie lietuvių tautinės minties plėtojimą ir apie lietuvių siekius. 1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. dalyvavo Rusijos pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, kur buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. 1917 m. rugpjūčio 18–22 d. Vilniaus konferencijos organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku.

1917 m. spalio 2–10 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne, grįždamas iš Šveicarijos, Berlyne lankėsi Reichstage, o 1917 m. gruodžio 1 d. su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų. Todėl, kai Lietuvos Taryboje iškilo vokiečių brukamų konvencijų klausimas, su Mykolu Biržiška, Stanislovu Narutavičium ir Jonu Vileišiu, gindami Lietuvos nepriklausomybės siekį, pasitraukė iš Tarybos. Tarybai atsisakius 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiams duotų pažadų, visi grįžo į Tarybą ir pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. nutarė Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, S. Kairys iš jos visiškai pasitraukė.

1918 m. pabaigoje steigė savivaldybes Utenos apskrityje, buvo išrinktas apskrities tarybos pirmininku, apskritį užėmus rusams, pasitraukė į Kauną.
Ketvirtasis ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Justinas Zubrickas, Juozas Paknys, Mykolas Sleževičius, Antanas Merkys, Steponas Kairys, Jonas Vileišis. Stovi, iš kairės: Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Ministrų kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius.

1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d. IV Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete tiekimo ir maitinimo ministras. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Utenos) rinkimų apygardoje. Opozicinės LSDP frakcijos lyderis. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo, 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo, 1926 m. birželio 2 d. – 1927 m. balandžio 12 d. Trečiojo Seimo atstovas. [1]1926 m. gegužės – gruodžio mėn. Seimo vicepirmininkas. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu suimtas, laikytas Generaliniame štabe, kur, balsuojant dėl Mykolo Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimo, vienintelis balsavo prieš.

Nuo 1922 m. Socialistinio darbininkų internacionalo Vykdomojo komiteto narys. 1923 m. gegužės 21–25 d. dalyvavo socialistinių partijų kongrese Hamburge, kur atsikūrė Darbininkų Internacionalas. LSDP tapo šios organizacijos nare. 1930 m. dalyvavo SI kongrese Vienoje. 1931 m. su Antanu Žvironu parengė naują LSDP programą, kurią už pagrindą priėmė XIII suvažiavimas.

1917–1919 m. „Darbo balso“, 1919–1928 m. „Socialdemokrato“ redaktorius. Raulo Kemeklio slapyvardžiu išleido politinius feljetonus „Pasakos“ 1920 m. „Vyrai, sukiaulinkime Lietuvą! ir kitos apysakos“ 1927 m. [2] 1929 m. už straipsnius, išspausdintus „Socialdemokrate“ jo redaktorius S. Kairys buvo nubaustas dviem savaitėm kalėjimo. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės akto autorius ir signataras sutiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1929 m. „Darbo balso“ redaktorius. 1923 m. spalio 17 d. susituokė su Ona Leonaite.
Paminklas Steponui Kairiui Kaune

1923–1938 m. Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas. Pusmetį dirbo Davydo Grovės firmoje Berlyne. Parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, kaip išvengti užsienio paskolų ir koncesijų, nuostolingų gyventojams. Buvo parengęs projektus ir Šančiams bei Žaliakalniui. Be to, paruošė vandentiekio ir kanalizacijos projektą Šiauliams, buvo ekspertas rengiant projektus Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

1923–1943 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, nuo 1939 m. profesorius, 1941–1943 m. universiteto Technikos fakulteto dekanas, 1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą suteiktas VDU garbės daktaro vardas.

1943 m. kovo 15 d. – 1945 m. VLIK’o pirmininkas. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas kalintas su kitais Vytauto Didžiojo universiteto senato nariais už draudimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą, tačiau išvežimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvengė.

Nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje, 1945 m. kartu su kitų Baltijos šalių socialdemokratais parengė pirmąjį memorandumą Vakarų vyriausybėms. 1945 m. Vokietijoje įkūrė LSDP Užsienio delegatūrą.

Nuo 1948 m. gyveno JAV. Parašė politikos, literatūros darbų, straipsnių, brošiūrų.1949 m. Paryžiuje įsikūrus Vidurio ir Rytų Europos socialdemokratų unijai, išrinktas jos vicepirmininku. 1951 m. liepą dalyvavo Socialistų Internacionalo steigiamajame kongrese Frankfurte prie Maino. 1954 m. vasario mėn. Europos socialistų konferencijoje Briuselyje LSDP atstovas Juozas Vilčinskas perskaitė S. Kairio laišką, kuriame buvo išdėstyti LSDP pageidavimai nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į TSRS, laikyti tai smurto aktu.

1955 m. liepos mėn. JAV organizavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos socialdemokratų konferenciją. 1957 m. spalio 13 d. laiške J. Vilčinskui išreiškė viltį, kad Lietuvoje pabus opozicinė mintis, todėl nereiktų vengti kontaktų su Lietuvos žmonėmis.

 

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžių kaime (dab. Anykščių r.), pasiturinčių valstiečių šeimoje. Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. – Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. buvo pašalintas, nes kartu su kitais moksleiviais katalikais pasipriešino įsakymui lankyti stačiatikių pamaldas. Vėliau gavo leidimą baigti šią gimnaziją. 1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute. Dar gimnazijoje S. Kairys su bendraminčiais subūrė moksleivių kuopelę, kurios nariai mokėsi lietuvių kalbos ir skaitė lietuvišką spaudą. Peterburge jis priklausė slaptoms studentų draugijoms, o nuo 1900 m. – Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, kurios vadovybės nariu buvo iki pat 1944 m. Kaip LSDP atstovas 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo išrinktas Seimo vicepirmininku, pirmąją dieną pirmininkavo posėdžiui, Seimo nutarimų bendraautoris. 1907 m. – Rusijos II Valstybės Dūmos LSDP frakcijos sekretorius.

Baigęs studijas, S. Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose. 1912 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iki 1916 m. dirbo miesto savivaldybėje. Vilniaus kanalizacijos projektavimo darbų pradininkas. Bendradarbiavo LSDP spaudoje bei kituose Lietuvos laikraščiuose: „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų kelias“, „Darbo visuomenė“, „Mintis“, redagavo laikraščius „Darbo balsas“ ir „Socialdemokratas“. Yra paskelbęs technikos ir inžinerijos mokslo darbų, politikos tyrinėjimų, feljetonų.

1916 m. kartu su A. Smetona ir J. Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – lietuvių konferencijose Lozanoje ir Berne, kur buvo svarstytos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo prielaidos. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. – jos pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Darbą Taryboje S. Kairys baigė 1918 m. liepos 13 d. Tų pačių metų gruodžio mėnesį išvyko į Uteną, kur dalyvavo kuriant savivaldybę, buvo išrinktas apskrities valdybos pirmininku. 1918 m. pabaigoje atvyko į Kauną.

Kaune inžinierius S. Kairys dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. M. Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete 1919 m. balandžio–spalio mėn. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. 1920–1927 m. buvo renkamas į Lietuvos Respublikos Seimą. Seimo Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas. 1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos atnaujinimo darbams. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Panevėžio miestų kanalizacijos projektų ekspertu. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakultete, nuo 1939 m. – profesorius. 1941–1942 m. – universiteto Statybos fakulteto dekanas.

1943–1945 m. S. Kairys vadovavo vienam iš pagrindinių politinio pasi-priešinimo judėjimų – Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Parašė dvi atsiminimų knygas: „Lietuva budo“ (1957), „Tau, Lietuva“ (1964). Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. 1996 m. signataro palaikai buvo pargabenti į Lietuvą, palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Kiti vardo, pavardės variantai

Vardas Pavardė Kalba
Tumasonis
Kaminskas

Kultūrinė terpė

Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius.

Šaltiniai

Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.