Paieškos kriterijai:

  • Autorius: Nežinomas dailininkas
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Paveikslo aptaisas, žvaigždė

    Paveikslo aptaisas, žvaigždė, XVIII a. II p.

    Nežinomas dailininkas

    Paveikslą ,,Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jezų“  puošė aptaisai, dengę žvaigždę ir dvi ornamentuotas karūnas virš Švč. Mergelės Marijos (neišlikusi) ir Jėzaus galvų. Išlikusius du aptaisus (žvaigždę ir Jėzaus karūną) 2013 m. Kelmės krašto muziejui perdavė Maironių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas. Į Maironių bažnyčią paveikslas pateko iš buvusios Kražių benediktinų vienuolyno (dabar Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo) bažnyčios. Šioje bažnyčioje paveikslas 1893 m. per Kražių skerdynes buvo kazokų kulkų suvarpytas. 2000 m. paveikslas restauruotas. 2011 m. paveikslas be aptaisų laikinam eksponavimui buvo perduotas viešajai įstaigai „Tytuvėnų piligrimų centras“, kuris Tytuvėnų vienuolyne buvo surengęs liturginių reikmenų ir kūrinių parodą. 2012 m. sausio 26 d., kilus gaisrui Tytuvėnų vienuolyno pastate, paveikslas sudegė.

     

  • Paveikslo aptaisas, karūna

    Paveikslo aptaisas, karūna, XVIII a. II p.

    Nežinomas dailininkas

    Paveikslą ,,Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jezų“  puošė aptaisai, dengę žvaigždę ir dvi ornamentuotas karūnas virš Švč. Mergelės Marijos (neišlikusi) ir Jėzaus galvų. Išlikusius du aptaisus (žvaigždę ir Jėzaus karūną) 2013 m. Kelmės krašto muziejui perdavė Maironių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas. Į Maironių bažnyčią paveikslas pateko iš buvusios Kražių benediktinų vienuolyno (dabar Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo) bažnyčios. Šioje bažnyčioje paveikslas 1893 m. per Kražių skerdynes buvo kazokų kulkų suvarpytas. 2000 m. paveikslas restauruotas. 2011 m. paveikslas be aptaisų laikinam eksponavimui buvo perduotas viešajai įstaigai „Tytuvėnų piligrimų centras“, kuris Tytuvėnų vienuolyne buvo surengęs liturginių reikmenų ir kūrinių parodą. 2012 m. sausio 26 d., kilus gaisrui Tytuvėnų vienuolyno pastate, paveikslas sudegė.

     

  • Mistinės šv. Kotrynos Aleksandrietės sužadėtuvės

    Mistinės šv. Kotrynos Aleksandrietės sužadėtuvės, XIX a.

    Nežinomas dailininkas

    Antonijus Alegris (Antonio Allegri, 1489–1534) – dailininkas, geriau žinomas Koredžo, vietovės, kurioje jis gimė, vardu. Sukūrė nemažai tapybos darbų mistinių šv. Kotrynos sužadėtuvių tema. Originalas, pagal kurį sukurta Valdovų rūmų muziejuje saugoma kopija, yra Nacionaliniame Kapodimontės muziejuje Neapolyje (Italija). Koredžo darbų kopijų iki mūsų laikų išliko gana daug ir ne tik iš XIX amžiaus. Kopijų gausą galima aiškinti kaip nuo Antikos laikų iki šiol išlikusią dailininkų mokymosi kopijuojant tradiciją. Remiantis Aukso legenda, šv. Kotryna buvo princesė, karaliaus Kosto duktė. Nuo mažens garsėjo iškalba, išsilavinimu ir grožiu. Tapusi karaliene, priėmė krikščionių tikėjimą – buvo pakrikštyta dykumų atsiskyrėlio. Jos nepaprastu grožiu ir protu žavėjosi bei jos geidė pats imperatorius Maksencijus, todėl bandė palaužti Kotrynos tikėjimą. Kai to nepavyko padaryti, ketino ją kankinti pririšęs prie rato, o kai ir tai nepavyko, įsakė ją nukirsdinti. Todėl paveiksle Kotryna pavaizduota klūpinti ant sulaužyto rato, ant kurio turėjo būti kankinama, su kalaviju – daugelio nukirsdintų krikščionių kankinių atributu, palmės šakele – visų kankinių atributu, simbolizuojančiu pergalę prieš mirtį, ir žiedu – mistinių sutuoktuvių su Kristumi ženklu. Paveiksle pavaizduotas mistinių šv. Kotrynos sužadėtuvių siužetas nuo XIV a. pradžios paplito italų, vėliau – ir kitų kraštų dailėje. Aukso legendoje rašoma, kad Kristaus motina Švč. Mergelė Marija savo sūnui į žmonas parinko Kotryną. Tik apsikrikštijusi Kotryna pamatė savo sužadėtinį Jėzų, jis ir įteikė jai žiedą, jųdviejų šventos sąjungos simbolį. XIV a. paplitusiame pasakojime pateikiamas kitoks sužadėtuvių siužetas: Kotryną pakrikštijęs atsiskyrėlis padovanojo jai paveikslą, vaizduojantį Švč. Mergelę Mariją su Jėzumi Kristumi. Nuolankiai besimeldžianti Kotryna privertė Kūdikėlį atsisukti į savo pusę, tikėjimui sustiprėjus Kūdikėlis Jėzus jai ant piršto užmovė žiedą. Pasak kitos legendos, Kotryna prieš priimdama krikštą susapnavo Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi ant kelių. Marija paprašė Jėzaus Kotryną priimti kaip savo tarnaitę, tačiau jis pasakė, kad ji negraži, ir nusisuko. Pabudusi Kotryna ėmė ieškoti priemonių, kaip nudžiuginti Kūdikėlį, todėl nutarė pasikrikštyti pas dykumų atsiskyrėlį. Po krikšto Jėzus vėl apsireiškė sapne ir Kotryna tapo jo dieviškąja sužadėtine. Jai ant piršto Kūdikėlis užmovė žiedą, nubudusi Kotryna iš tiesų jį rado ir saugojo iki gyvenimo pabaigos. Nors šv. Kotryna turėjo gyventi maždaug IV a. pradžioje, ji niekur neminima iki pat IX ar X amžiaus. Ilgainiui padaryta išvada, kad ne tik pati legenda apie šventąją gali būti išgalvota, bet ir ji pati niekada negyvenusi. Į argumentus atsižvelgė ir krikščioniškasis pasaulis: šv. Kotrynos šventė, švęsta lapkričio 25 d., nuo 1969 m. buvo panaikinta.

     

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Šv. Kazimiero apoteozė

    Šv. Kazimiero apoteozė, XVIII a.

    Nežinomas dailininkas

    Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Dar jam esant gyvam buvo plačiai pasklidusi žinia apie jo išmintį ir gabumus. Išlikusiuose pasakojimuose teigiama, kad karalaitis buvo labai pamaldus, žiemą klūpėdavo prie bažnyčių durų ir laukdavo, kada jos bus atvertos, laikydavosi griežto pasninko ir t. t. Amžininkai itin palankiai vertino jo labdaringą veiklą. Paveikslo centre vaizduojamas šv. Kazimiero biustas, iškeltas ant pagalvėlės ir laikomas sarmatiškais apdarais pasidabinusių didikų. Jiems prie kojų guli karūnos. Pats karalaitis taip pat dėvi sarmatiškais drabužiais. Atvaizdas gerokai skiriasi nuo Baroko epochoje klestėjusios šventojo vaizdavimo tradicijos, kai būdavo pabrėžiama jo karališkoji kilmė, nes šiame paveiksle šv. Kazimieras vaizduojamas kaip jaunas XVIII a. bajoras. Šventajam virš galvos angelas laiko vainiką, kitoje angelo rankoje – ritinėlis su įrašu „Omni / die / dic / Mariae“. Giesmės tekstas rodo stiprų šv. Kazimiero pamaldumą Švč. Mer gelei Marijai, apie kurį užsiminė Zacharijas Fereris (Zacharias Ferreri, 1479– 1524) pirmojoje šventojo biografijoje. Be to, jis teigė, kad karalaitis yra šios giesmės autorius.

     

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Šventoji Šeima

    Šventoji Šeima, XVIII a. pab. – XIX a.

    Nežinomas dailininkas

    Pagal Šventosios Šeimos ikonografinį tipą vaizduojami Švč. Mergelė Marija, Kūdikėlis ir Juozapas. Šventoji Šeima Europos dailėje imta vaizduoti XV a., sustiprėjus Juozapo kultui. Kompozicija neretai labai įvairi, dažniausiai buitinė: Kūdikėlis guli pintinėje arba žaidžia ant žemės, Mergelė skaito, o Juozapas meistrauja. Kartais šeima vaizduojama valganti prie stalo. Neretai su ja vaizduojami ir kiti šventieji: šv. Kotryna, Marijos motina šv. Ona, Jonas Krikštytojas ir jo motina Elzbieta. Paveiksle į akmenį atsirėmęs Juozapas Kūdikėliui tiesia paukštelį juodais šonais, greičiausiai dagilį. Daugelyje Švč. Mergelę Mariją ir Kūdikėlį vaizduojančių kūrinių yra ir dagilis – tarsi aliuzija į Kristaus kančią. Tokią simbolinę prasmę paukštelis įgavo todėl, kad buvo tikima, jog dagilis savo lizdą suka ant erškėčių krūmo. Su Kristaus kančia susijusi ir ant paukštelio galvos esanti raudona dėmė – ji simbolizuoja erškėčių vainiką, kurį Kristui uždėjo kareiviai.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

     

  • Moteris su perlo auskaru

    Moteris su perlo auskaru, XVII a.

    Nežinomas dailininkas

    Nežinomas dailininkas, Prancūzija arba Flandrija, XVII a. Medis, aliejus; 34,6 x 26,7 cm Inv. Nr. VR-578 2011 m. įsigyta aukcione „Sotheby's“ (Niujorkas, JAV) Portrete vaizduojama moteris dėvi XVII a. vidurio apdarus, jos galva trimis ketvirčiais pasukta į dešinę, o akys nukreiptos į priešingą pusę – taip sudaromas įspūdis, kad vaizduojamoji stebi žiūrovą. Moters galvą puošia įvairiaspalviais brangakmeniais dekoruota nedidelė karūna. XVII a. panašiai vaizduota ne viena valdovė, tačiau neabejotina, kad galima įžvelgti panašumą tarp portrete vaizduojamos moters ir Lenkijos karalienės bei Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero (1611–1667). Nemažai portretų ši valdovė vaizduojama pasisukusi trimis ketvirčiais į dešinę, o žiūrovui matomą ausį puošia perlo auskaras. Brangakmenių ir perlų paklausa smarkiai išaugo Renesanso epochoje, kai kiekvienas valdovas ir didikas ne tik troško valdžios, bet ir siekė turimą galią parodyti – tai daryti jiems padėjo papuošalai. Būtent šiuo laikotarpiu visoje Europoje išpopuliarėjo iš perlų kurti papuošalai, didžiulis jų kiekis buvo gabenamas iš tuo metu naujai atrasto že- myno – Amerikos. Anglijos karalius Henrikas VIII taip mėgo perlus, kad jais buvo nusagstyti ne tik jo drabužiai, bet ir batai. Karalienės Elžbietos I valdymo laikotarpiu (1558–1603) perlai įgijo didesnę vertę nei bet koks kitas brangakmenis. Lietuvos valdovės taip pat mėgo perlus, ypač Aleksandro Jogailaičio žmona Elena ir Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Fryzijos, Groningeno ir Drentės vietininko kunigaikščio Vilhelmo Frydricho iš Nasau-Dyco portretas

    Fryzijos, Groningeno ir Drentės vietininko kunigaikščio Vilhelmo Frydricho iš Nasau-Dyco portretas, XIX a. (?)

    Nežinomas dailininkas

    Piteris Nazonas (Pieter Nason, 1612–1688) – garsus XVII a. olandų dailininkas. Manoma, kad mokėsi pas olandų tapytoją Janą Antoniszą van Ravesteiną (Jan Antonisz van Ravesteyn, 1572(?)–1657). Kurį laiką gyveno Amsterdame, 1639 m. išvyko į Hagą, įstojo į Šv. Luko gildiją. Greitai sulaukė pripažinimo – pradėjo gauti užsakymų iš Olandijos didikų šeimų. 1656 m. su kitais 47 dailininkais įkūrė gildiją „Pictura“, nuo 1662 m. dirbo Fryzijos vietininkui Vilhelmui Frydrichui iš Nasau-Dyco (Wilhelm Friedrich von Nassau-Dietz, 1613–1664). Tada ir sukurtas didiko portretas. Vienas šio paveikslo variantas saugomas Leuvardeno Fryzų muziejuje (Nyderlandai). Vėliau dailininkas trumpai dirbo Anglijos karaliaus dvare, grįžęs į Olandiją ir toliau tapė didikų portretus. Vilhelmas Frydrichas buvo antrasis Nasau-Dyco grafo Ernesto Kazimiero I (Ernst Casimir von Nassau-Dietz) ir Sofijos Jadvygos iš Braunšveigo-Liuneburgo (Sophie Hedwig von Braunschweig-Lüneburg) sūnus. Nasau-Dyco grafo titulą gavo ir Fryzijos valdytoju tapo tik netikėtai mūšyje mirus vyresniajam broliui. Vilhelmas Frydrichas puoselėjo dideles ambicijas tapti visos Olandijos valdovu. Jo tėvo pusbrolis Frydrichas Heinrichas Oranietis (Friedrich Heinrich von Oranien) tuo metu buvo galingiausias žmogus Olandijoje – atrodė, kad jis mirs nepalikęs palikuonio, nes jo sūnus Vilhelmas II buvo prastos sveikatos. Kad užsitikrintų Olandijos valdovo titulą, Vilhelmui Frydrichui reikėjo vesti vieną iš Frydricho Heinricho dukterų, tačiau šis savo dukteris norėjo išleisti tik už valdovų. Tikėdamasis pelnyti palankumą, Fryzijos valdytojas tarnavo kariuomenėje. Jo užsispyrimas davė vaisių: 1652 m., jau po Frydricho Heinricho mirties, jis vedė velionio dukterį Albertiną Agnesę (Albertine Agnes). Su ja susilaukė trijų vaikų. 1650 m., po Vilhelmo II mirties, Vilhelmui Frydrichui atiteko Groningeno ir Drentės valdos, o 1652 m. Fryzijos valdytojui Šventosios Romos imperatorius suteikė kunigaikščio titulą. Deja, tolesnių planų nebuvo lemta įvykdyti – 1664 m. valydamas ginklą Vilhelmas Frydrichas netyčia šovė sau į burną ir nuo patirtų sužalojimų po kelių dienų mirė.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papulkininkio Anupro Prozoro portretas

    Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papulkininkio Anupro Prozoro portretas, 1799 m.

    Nežinomas dailininkas

    Apie Anuprą Prozorą (1779–1836) žinoma labai nedaug. Jo pavardės nėra ir kariuomenės sąrašuose. Palaidotas senosiose Šančių kapinėse. Įrašas ant antkapio skelbia, kad jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės Kauno husarų brigados pulkininkas. Dalinys buvo vadinamas 1-osios tautinės kavalerijos brigada arba Kauno husarų brigada. Portrete A. Prozoras vaizduojamas su tautinės kavalerijos papulkininkio uniforma

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Žygimanto Augusto portretas

    Žygimanto Augusto portretas, 1830–1840 m.

    Nežinomas dailininkas

    Žygimantas Augustas (1520–1572) – Lenkijos karalius (1548–1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572). Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Būdamas devynerių, 1529 m., motinos pastangomis paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, netrukus – ir Lenkijos karaliumi. Karūnuotas Žygimantui Senajam dar esant gyvam – taip buvo sulaužyti galiojantys įstatymai. 1544 m. tėvui sutikus ėmė savarankiškai valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Po Žygimanto Senojo mirties 1548 m. tapo visateisiu Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Siekdamas padidinti kunigaikščio iždo pajamas ėmėsi Valakų reformos. Daug laiko praleido sostinėje Vilniuje, prisidėjo prie miesto plėtros ir kultūrinio gyvenimo. 1566 m. patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą – juo buvo padidintos bajorų teisės. Skatino Lenkijos ir Lietuvos uniją, nes nesulaukė įpėdinio, kuriam būtų galėjęs palikti sostą. Užsitęsęs Livonijos karas (1558–1583) taip pat prisidėjo prie Liublino unijos sudarymo (1569). Atplėšė nuo Lietuvos ir prijungė prie Lenkijos Ukrainos bei Palenkės žemes. Baigė statyti renesansinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, šioje rezidencijoje sukaupė įspūdingas meno, ginklų, šarvų, retenybių kolekcijas, biblioteką. Buvo vedęs tris kartus: Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II dukterį Elžbietą Habsburgaitę, po jos mirties be Lenkijos Seimo ir Senato pritarimo vedė Vilniaus kašteliono ir Lietuvos etmono Jurgio Radvilos dukterį Barborą, jai mirus – Kotryną Habsburgaitę, pirmosios žmonos seserį. Su Žygimantu Augustu pasibaigė Jogailaičių dinastija.

     

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

     

     

  • Barboros Radvilaitės portretas

    Barboros Radvilaitės portretas, 1830–1840 m.

    Nežinomas dailininkas

    Barbora Radvilaitė nuo seno domino ne tik istorijos tyrinėtojus, bet ir menininkus. Meilės istorija su Žygimantu Augustu, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, bei tragiška jos baigtis tapo ne vieno dailės kūrinio įkvėpimo šaltiniu. Barbora Radvilaitė buvo garsios Radvilų giminės atstovė, jos tėvas Jurgis Radvila 1514 m. Oršos mūšyje su Konstantinu Ostrogiškiu iškovojo pergalę prieš Maskvos kunigaikštystę, vėliau, 1531 m., valdovo Žygimanto Senojo buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu. Barbora buvo jauniausias vaikas, gimęs didiko antrojoje santuokoje su Podolės vaivados Povilo Kolos (Paweł Koła) dukterimi Barbora Kolianka (Barbara Kolanka). Be Barboros, dar buvo sūnus Mikalojus, pramintas Ruduoju, ir duktė Ona Elžbieta. Barbora Radvilaitė 1537 m. ištekėjo už Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, tačiau santuoka truko neilgai. 1542 m. žiemą, po vyro mirties, Barbora persikėlė į Vilnių, pas savo našlaujančią motiną. Teigiama, kad Žygimantas Augustas ir Barbora pažinojo vienas kitą dar vaikystėje, o suaugę susitiko Geranainyse, kur valdovas turėjo iš našlės perimti Stanislovo Goštauto turtą. Gyvendamas Vilniuje Žygimantas Augustas palaikė artimus santykius su Barbora. Susitikimai nesiliovė net jam į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę atsivežus žmoną Elžbietą Habsburgaitę. Kai ši mirė, susitikimai dar padažnėjo. Pasakojama, kad valdovo įsakymu net buvo nutiestas slaptas tunelis, jungiantis valdovo rezidenciją ir Radvilų rūmus, kuriuose tuo metu gyveno Barbora. Spėjama, kad slapta santuoka tarp Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės sudaryta 1547 metais. Jai nepritarė nei valdovo šeima, nei Lenkijos didikai. Po ilgų nesutarimų ir ginčų Barbora Radvilaitė buvo pripažinta Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, o 1550 m. gruodžio 7 d. Krokuvos Vavelio katedroje buvo karūnuota Lenkijos karaliene. Dar iki tol jos sveikata ėmė prastėti. Nors Žygimantas Augustas dėjo daug pastangų, kad ją pagydytų, 1551 m. gegužės 8 d. Barbora mirė. Vykdant paskutinę valią, jos palaikai Žygimanto Augusto buvo atvežti į Vilnių ir palaidoti katedroje.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Stepono Batoro portretas

    Stepono Batoro portretas, 1830–1840 m.

    Nežinomas dailininkas

    Steponas Batoras (1533–1586) buvo jauniausias Transilvanijos vaivados Stepono VI ir Onos Kotrynos Telegdi sūnus. Po Izabelės Jogailaitės sūnaus Jono Žygimanto mirties, gavęs Osmanų imperijos sultono Selimo II paramą, išrinktas Transilvanijos kunigaikščiu (1571–1576). 1575 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su sąlyga, kad ves Žygimanto Augusto seserį Oną Jogailaitę. Lietuviai, valdovo rinkimuose palaikę Habsburgų dinastijos atstovą – Šventosios Romos imperatorių Maksimilianą II, ilgai nenorėjo pripažinti Stepono Batoro savo valdovu. Po ilgų derybų, 1576 m. birželio 29 d., Steponas Batoras pagaliau buvo pripažintas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Specialiu raštu Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jis pripažino savarankiškomis ir lygiateisėmis valstybėmis, įsipareigojo padidinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir neskirti Lietuvos kariuomenės vadovais lenkų, atsisakė teisių į Žygimanto Augusto ir Bonos Sforcos privačias valdas. Laimėjo Livonijos karą ir grąžino Lietuvai Maskvos užgrobtas teritorijas, prie Respublikos prijungė dalį Livonijos žemių. Palaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo siekius. Ėmėsi vidaus politikos pertvarkos – 1578 m. Lenkijoje ir 1581 m. Lietuvoje įsteigė bajorų aukščiausiuosius apeliacinius teismus (vyriausiuosius tribunolus). Rėmė Bažnyčią, ypač nekatalikiškuose kraštuose. 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro suteikta privilegija Vilniaus jėzuitų kolegiją leido perorganizuoti į Vilniaus jėzuitų akademiją, arba universitetą. Dažnai lankėsi Vilniuje, rezidavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, čia priimdavo užsienio pasiuntinius. Tačiau mėgo ir Gardiną: Vytauto Didžiojo pastatytą pilį rekonstravo į vėlyvojo renesanso rezidenciją. Gardine netikėtai ir mirė 1586 metais. Palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

     

     

  • Jono Sobieskio portretas

    Jono Sobieskio portretas, 1830–1840 m.

    Nežinomas dailininkas

    Jonas Sobieskis (1629–1696) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1674– 1696). Krokuvos kašteliono Jokūbo Sobieskio sūnus. Studijavo Krokuvos akademijoje, 1646–1647 m. keliavo po Europą, mokėsi karybos meno, studijavo literatūrą ir kalbas. Dalyvavo karuose su Ukrainos kazokų sukilėliais, Turkija, Švedija ir Rusija. Rėmė didikų pastangas išrinkti naują Abiejų Tautų Respublikos sosto įpėdinį prancūzą dar gyvam esant valdovui Jonui Kazimierui Vazai. Už tai Liudvikas XIV jam dosniai atsilygino. 1665 m. vedė Respublikos valdovės Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero dvariškę pran cūzę Mariją Kazimierą d’Arkjen (Marie Casimire d’Arquien). 1656 m. Jonui Sobieskiui buvo paskirtos Lenkijos didžiojo vėliavininko pareigos, nuo 1665 m. tapo Lenkijos didžiuoju maršalka, nuo 1666 m. – lauko etmonu, nuo 1668 m. buvo Lenkijos didysis etmonas. Vieną svarbiausių pergalių pasiekė 1673 m. – jo vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė nugalėjo turkus Chotyno mūšyje. Po Mykolo Kaributo Višnioveckio mirties 1674 m. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kitą svarbią pergalę prieš turkus pasiekė Austrijos ir Turkijos kare – Jono Sobieskio vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė 1683 m. Vienos mūšyje sumušė turkus. Po šios pergalės užsitarnavo krikščionių pasaulio gelbėtojo vardą. Jono Sobieskio pastangomis stiprinta krašto gynyba, norėta įvesti paveldimą monarchiją. Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir joje dominuojančia Pacų gimine santykiai buvo prasti, krašte lankydavosi tik per Gardino seimų sesijas. Buvo meno ir kultūros globėjas bei mecenatas.

    Tekstą parengė: Rita Lelekauskaitė

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 95