Paieškos kriterijai:

  • Objektai, susiję su asmeniu: Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Ignas Kalinovskis (? – po 1782)

    Ignas Kalinovskis (? – po 1782), 1760–1780 m.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Rudame lygiame fone – trimis ketvirčiais dešinėn pasisukusio pliko vyro portretas. Ovalus veidas, akys rudos, didelės, nedidelė kumpa nosis, riesti žili ūsiukai, siauros, smarkiai sučiauptos lūpos. Apsirengęs rusvais šarvais, ant pečių – kailiu apsiūtas rausvas apsiaustas, priekyje susegtas puošnia sagtimi. Prie kaklo – siaura balta apykaklė.

  • Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis

    Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Jonas Nepomukas Kosakovskis (1755–1808) – vyskupas, švietimo reformos organizatorius, vienas iš LDK edukacinės komisijos pirmininkų (1797). Kilęs nuo Krokuvos. Mokėsi Petrakave, pijorų mokykloje, vėliau Varšuvoje, vienuolių misionierių kunigų seminarijoje. Studijas tęsė Romoje, keliavo po Europą (aplankė Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją, Angliją). 1787 m. įšventintas į kunigus, 1788 m. priimtas į Vilniaus katedros kapitulą. 1793 m. paskirtas Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio koadjutoriumi, o po jo mirties (1794) – Livonijos vyskupu. Nuo 1798 m. Vilniaus vyskupas. Buvo išsimokslinęs ir rūpestingas ganytojas, savo pastoraciniuose laiškuose klebonams nuolat primindavęs žmogiškąsias pareigas, pats rūpinęsis parapinėmis mokyklomis (spausdino joms vadovėlius) ir prieglaudomis. Kartu su gydytoju Jozefu Franku įkūrė Vilniaus labdarių draugiją (1807), tapo jos pirmininku, įsteigė Šv. Jokūbo ligoninę. Garsėjo kaip mokslo ir menų mecenatas, rėmė katedros rekonstrukciją, į erdvesnes patalpas perkėlė Vilniaus kunigų seminariją.
    Biustinis ovalo formos portretas. Vyskupas vaizduojamas trimis ketvirčiais pasisukęs į kairę. Jis su baltu peruku, vilki juodą modzetę, ank kaklo kabo Baltojo erelio ordinas, pakabintas ant plačios mėlynos ordino juostos. Fonas bedaiktis, gelsvai pilkas.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Lenkijos maršalka ir etmonas Rapolas Granovskis

    Lenkijos maršalka ir etmonas Rapolas Granovskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Maždaug 55 metų vyro portretas iki pusės. Vyras trimis ketvirčiais pasisukęs į dešinę. Jis žilas, su ūsais ir trumpa barzdele. Vilki raudoną žiponą ir raudoną, juodu kailiu apsiūtą deliją. Dešinėje rankoje laiko maršalkos lazdą. Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe pavaizduota ant pagalvėlės padėta etmono buožė. Viršutiniame dešiniajame kampe – herbas ir užrašas: RAFAEL NA GRANOWIE GRANOWSKI MARSZALEK Y HETMEN WIELKI KORONY. Fonas juodai žalias, apie figūrą kiek šviesesnis.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Žygimantas Augustas

    Žygimantas Augustas, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Paskutinio Jogailaičių dinastijos Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus ovalo formos portretas. Maždaug 40 metų vyras vaizduojamas iki klubų, trimis ketvirčiais pasisukęs į kairę. Jis tamsiaplaukis, su ūsais ir barzdele. Vilki puošniais šarvais. Dešinėje rankoje laiko rutulį su kryželiu, kairėje – skeptrą. Ant galvos – karūna. Fonas juodas. Palei ovalo kraštą užrašas: SIG: AVGVSTVS. Rex. Pol: M:D: Lit:.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Aleksandros Čartoriskytės-Oginskienės portretas

    Aleksandros Čartoriskytės-Oginskienės portretas, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Aleksandra Čartoriskytė-Oginskienė (1730–1798) – LDK vicekanclerio Mykolo Fridriko Čartoriskio duktė, LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio žmona. Buvo apsiskaičiusi, išsilavinusi, mėgo teatrą, operą. Slanime, o vėliau Siedlce rengdavo įspūdingus koncertus, maskaradus, kitas pramogas. 1749 m. apdovanota imperatoriaus Ferdinando III žmonos Eleonoros įsteigtu (1668) Šventosios Romos imperijos Vienos rūmų Žvaigždės kryžiaus ordinu.
    Ovalo formos biustinis portretas, kuriame vaizduojama jauna moteris, galvą trimis ketvirčiais pasukusi į kairę. Ant galvos – baltas perukas, puoštas gėlių puokštele. Ant dešinio peties krenta ilgų plaukų sruoga. Moteris vilki pilkai žalsvos spalvos dekoltuota suknele. Prie kairio šono prisegtas ordinas ant juodo kaspino. Ausis puošia sidabrinės spalvos auskarai, ant kairio peties užmesta pilka šermuonėlių mantija.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Šv. Teresė ir Šv. Škaplieriaus brolijos narės

    Šv. Teresė ir Šv. Škaplieriaus brolijos narės, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Vienas (kairysis) iš dviejų ant lentų tapytų neįprastai pailgo formato paveikslų (kitas – „Šv. Simonas Stokas ir Šv. Škaplieriaus brolijos nariai“ T438), kadaise sudariusių dvi šonines neišlikusio kūrinio sudedamąsias dalis – procesijų altorėlio sparnus. Jame vaizduojama šv. Teresė su greta suklupusiomis Šv. Škaplieriaus brolijos narėmis. Tikėtina, kad tai yra Šv. Škaplieriaus brolijos altorėlio dalis. Šios brolijos dažniausiai veikė prie senosios regulos ir reformuotųjų basųjų karmelitų vienuolynų. Šis altorėlis greičiausiai priklausė brolijai, veikusiai prie basųjų karmelitų (Vilniaus, Kauno, Gardino ar Gluboko) vienuolynų, kadangi viename iš jo sparnų nutapyta karmelitų reformatorė ir fundatorė, Avilos mistikė šv. Teresė.
    Tapyba lakoniška, primityvoka, tačiau savitai šmaikšti ir gyva. Ypač išraiškingai pavaizduoti pasauliečiai brolijos nariai. Galimas dalykas, kad tai – konkrečių žmonių portretai.
    Šoninėse altorėlio dalių kraštinėse yra buvusių vyrių žymės, iš to galima spręsti, kad šie fragmentai uždengdavo centrinę neišlikusią altorėlio dalį. Vidinėse paveikslų pusėse ant tamsaus fono yra geltonai nutapyti įrašai. Įdomu, kad paveikslo, kuriame pavaizduotas šv. Simonas Stokas ir vyrai, kitoje pusėje surašytos brolijos moterų pareigybės, o paveikslo, vaizduojančio Šv. Teresę ir seseris, – brolijos vyrų pareigybės. Aukščiausioje eilėje „vyresnieji“, paskui – jų padėjėjai ar vyresniųjų pavaduotojai, toliau hierarchinėje grandyje yra iždininkai, už jų – giedotojai, paskutinėje eilėje vyrų pusėje – vėliavininkai, o moterų pusėje – altorėlių nešiotojos. Tokia pati hierarchinė pareigybių seka nurodoma ir brolijų knygose.

    Aprašė Tojana Račiūnaitė

  • Samuelis Jelenskis

    Samuelis Jelenskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Mozyriaus pavieto taurininkas Samuelis Jelenskis vaizduojamas iki klubų, trimis ketvirčiais pasisukęs į dešinę. Jis vilki raudoną apsiaustą, puoštą kailiais ir susegtą sage. Iš po apsiausto matosi puošnūs šarvai, dekoruoti kryžiumi su tamsiai raudonos spalvos rubinu. Kairėje rankoje vyras laiko brangakmeniais puošto kardo rankeną. Kairėje viršuje įkomponuotas herbas su raidėmis: S J P P M.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Kazimieros Jelenskienės portretas

    Kazimieros Jelenskienės portretas, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Kazimiera Riomerytė-Jelenskienė – Naugarduko kašteliono, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Gedeono Jelenskio (†1798) žmona.
    Tamsiai žalsvo kolorito ovale pavaizduota vidutinio amžiaus moters figūra iki juosmens. Moteris vilki tamsiai melsvą rokokinio stiliaus suknelę su didele iškirpte. Abi rankovės puoštos nėriniais ir kaspinais. Kaklą puošia karoliai, surišti į kaspinėlį. Ant galvos – žilų plaukų spalvos perukas, iš nugaros pusės surištas į mažą kuodelį. Kairėje pusėje plaukus puošia sagė ir dvi garbanos. Veidas nutapytas jautriai, tonine tapyba subtiliai perteikti charakteringi bruožai: veido ovalas, lengvai nužymėta antakių linija, didelės tamsios akys, gana ilga nosis, švelniai rusvos lūpos. Už moters nugaros matosi raudonos kėdės atlošas. Paveikslo kairėje, viršuje įkomponuotas rusvos spalvos Riomerių giminės herbas, o dešinėje užrašas:
    „Kazimira Romerówna Chorązowa Trocka Żona Gedeona Jelenskiego kasztelana Nowogrodziego Starosty Sądowa Powiatu Mozyrskiego Kawaleru Orderu S. Stanislava“.
    Užrašas ovalą rėminančioje juostoje: ACZ OSOBE LOS ZAGRZEBL. SMIERTELNEY MOGIŁY NAPATRZĘSIĘ PO SMIERCI KTO W ZYCIU MIŁY.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Romualdas Jelenskis

    Romualdas Jelenskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
  • Keturiolikos pranciškonų nukankinimas Vilniuje

    Keturiolikos pranciškonų nukankinimas Vilniuje, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Keturiolikos Vilniaus pranciškonų kankinių legenda aprašyta Bychovco kronikoje, Motiejaus Stryjkovskio kronikoje, Alberto Vijūko Kojelavičiaus Lietuvos istorijoje, pranciškonų metraščiuose. Pasak legendos, Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkę ir tapęs kataliku, iš Palenkės į Vilnių pakvietė keturiolika šv. Pranciškaus ordino vienuolių. Kartą Algirdui išvykus į Maskvą, o Goštautui – į Tikociną, miestiečiai, kažin kieno sukurstyti, žiauriai su jais susidorojo. Septyni vienuoliai buvo prievarta išvilkti į aikštę ir miniai piktžodžiaujant, nukirsdinti. Kitas septynetas nutemptas į kalną, vadinamą Plikuoju (dabar Trijų kryžių). Čia juos pririšo prie kryžių ir nustūmė nuo stataus šlaito į Nerį. Nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį (dab. Bonifratrų bažnyčios vieta), o į Vilnių pakvietė naują to paties ordino vienuolių būrį ir įkurdino dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje.
    Vėlesniuose pasakojimuose kankinių legenda kiek modifikuojama, ją akivaizdžiau susiejant su Trijų kryžių kalnu: pasakojama, kad trys kryžiai su nukryžiuotais vienuoliais buvo pastatyti ant kalvos, o keturi numesti nuo šlaito.
    Paveikslas detaliai vaizduoja pranciškonų kankinystę: dešinėje – septynių vienuolių nukirsdinimą, kairėje – septynių vienuolių nukryžiavimą.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Klara Izabelė de Mailly Lascaris-Pacienė

    Klara Izabelė de Mailly Lascaris-Pacienė, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas, Jurgis Danielius Šulcas

    Jaunos moters portretas iki pusės. Vaizduojamoji pasisukusi 3/4 į kairę. Plaukai tamsūs, smulkiai garbanoti, sukelti ant pakaušio, vešlios sruogos krinta ant pečių. Ant viršugalvio – pilkų perlų eilė, užsibaigianti apskritomis deimantais puoštomis sagėmis. Ant kaktos sklaistosi smulkios garbanėlės. Iš po plaukų matyti dideli auskarai, sudaryti iš dviejų skirtingos formos perlų bei x formos elemento, puošto deimantais. Moters veidas pailgas, ryškių bruožų, blyškus. Antakiai ploni, ilgi, akys nedidelės, tamsiai rudos, gilios, truputį primerktos, žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą. Nosis ilga, siaura, su kuprele. Lūpos mažos, raudonos. Smakras apskritas, truputį atsikšęs. Kaklas plonas, ilgas, papuoštas pilkų perlų vėriniu. Dešinioji ranka sulenkta, joje laiko stambų kriaušės formos perlą. Dilbį puošia perlų apyrankė. Kairioji ranka nuleista. Vilki juoda suknele plačia iškirpte. Iškirptė ir rankogaliai ties alkūnėmis papuošti ažūriniais nėriniais ir pilkšvo šilko raukiniais, taip pat perlų vėriniais. Išilgai liemeniui perlais išsiuvinėta ir suknelės viršutinė dalis. Ant krūtinės per vidurį įsegta didelė apvali perlų ir deimantų segė, kairėje įsegta kita segė – ovalo formos medalionas su kryžiumi. Ant kairiojo peties prisegtas apskritas baltas medalionas su geltonu saulės atvaizdu viduryje. Paveikslo fonas tamsus, lygus. Moters figūrą rėmina ovalus siauras rudos spalvos rėmelis.
    Piešinys taisyklingas, tapyba pastozinė, dažų sluoksnis lygus. Ryški šviesotamsa, koloritas duslus.

    Pagal inventorinį aprašą parengė Živilė Krupickaitė

  • Švč. Dievo Motina su Kūdikiu

    Švč. Dievo Motina su Kūdikiu

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 12