Paieškos kriterijai:

  • Objektai, susiję su asmeniu: Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Potockytė – Solohubienė

    Potockytė – Solohubienė, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
  • Ignas Kalinovskis (? – po 1782)

    Ignas Kalinovskis (? – po 1782), 1760–1780 m.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Rudame lygiame fone – trimis ketvirčiais dešinėn pasisukusio pliko vyro portretas. Ovalus veidas, akys rudos, didelės, nedidelė kumpa nosis, riesti žili ūsiukai, siauros, smarkiai sučiauptos lūpos. Apsirengęs rusvais šarvais, ant pečių – kailiu apsiūtas rausvas apsiaustas, priekyje susegtas puošnia sagtimi. Prie kaklo – siaura balta apykaklė.

  • Šv. Petras

    Šv. Petras, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Šv. Petras pavaizduotas sėdintis grotoje. Jo apranga atitinka kanoną – ant mėlynos tunikos vilki aukso spalvos apsiaustu. Priešais šventąjį ant akmens padėta atversta knyga (Evangelija), kiek žemiau – du raktai (auksinis ir sidabrinis), simbolizuojantys dangaus karalystės vartus ir šv. Petrui suteiktą nuodėmių atleidimo teisę. Antrajame plane dešinėje giedantis gaidys primena Jėzaus išsigynimo epizodą: „Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko“ (Mt 26, 74–75). Sunertos rankos, į viršų nukreiptas skausmingos išraiškos veidas byloja apie nuoširdžią šventojo atgailą.
    Paveikslas nutapytas profesionalaus dailininko, stilistiškai artimas Simono Čechavičiaus kūriniams. Panašios kompozicijos paveikslas „Šv. Petras“ yra buvęs Vilniaus augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (reprodukuotas Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albume, žr. Lietuvos vienuolynų dailė, p. 99, poz. II. 44).

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Šv. Bernardo Klerviečio stebuklingas maistas

    Šv. Bernardo Klerviečio stebuklingas maistas, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Cistersų vienuolis šv. Bernardas Klervietis pavaizduotas klūpantis priešais Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu Jėzumi. Iš Marijos krūties trykšta pienas, drėkinantis šventojo lūpas. Ši šv. Bernardo Klerviečio vizija perteikia mintį, kad Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visos žmonijos Motina. Vėlesniems paveikslo savininkams toks šv. Bernardo vaizdavimas, matyt, pasirodė nepriimtinas – Marijos krūtinė buvo pridengta draperija, paslėpusia ir krūtį laikančią dešiniąją Marijos ranką, vietoj jos buvo nutapyta į šoną ištiesta ranka. Paveikslą restauruojant užtapytas sluoksnis buvo nuimtas (neryškų ištiestos rankos siluetą dar galima įžvelgti fone).
    Šv. Bernardas pavaizduotas vilkintis baltu cistersų abitu (legenda pasakoja, kad pati Švč. Mergelė Marija prašiusi, kad cistersų vienuoliai nešiotų baltus abitus, pagerbdami jos skaistumą). Prie jo kojų sėdi du angeliukai. Vienas angeliukas laiko mitrą, dar dvi mitros padėtos ant žemės (trys mitros primena, kad šventasis tris kartus atsisakė vyskupo titulo). Antras angeliukas laiko baltą leliją – skaistumo simbolį. Prie šventojo kojų guli pastoralas (šv. Bernardas buvo Klervo vienuolyno abatas). Marija pavaizduota sėdinti debesyse. Ji vilki raudona suknele ir mėlyna skraiste. Kūdikis Jėzus nuogas, jis stovi apkabinęs Motinos kaklą, galvą glausdamas prie jos skruosto. Auksinio atspalvio danguje matyti penkios angeliukų galvutės.
    Paveikslas nutapytas ryškiomis spalvomis. Figūrų siluetai, drabužių klosčių piešinys aiškūs, kietoki. Formos skulptūriškos, modeliuotos kontrastinga šviesokaita.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Šv. Barbora

    Šv. Barbora, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Ovalo formos drobėje šv. Barbora pavaizduota iki pusės. Dešinėje rankoje ji laiko kalaviją, kuriuo buvo nukirsdinta, kairėje – palmės šakelę, simbolizuojančią kankinystę ir pergalę prieš mirtį. Plaukus puošia diadema ir perlai. Žvilgsnis nukreiptas žemyn, dešinės rankos delnas atgręžtas į žiūrovą, kairė ranka priglausta prie krūtinės – poza perteikia šventosios atsidavimą ir klusnumą Dievo valiai. Dešinėje fone pavaizduotos dvi angeliukų galvutės debesyse ir bokštas su trimis langais (pasak Aukso legendos, tėvas, sužinojęs, kad duktė esanti krikščionė, uždaręs ją bokšte ir marinęs badu, reikalaudamas, kad ji atsisakytų tikėjimo). Angeliukas kairėje rankose laiko taurę ir žvelgia į jos vidų, rodydamas pirštu. Taurė su Ostija šv. Kotrynos ikonografijoje simbolizuoja paskutinį patepimą (tikėta, kad šventoji apsaugo nuo staigios mirties žaibo ir audros metu).
    Piešinys taisyklingas, koloritas šiltų auksinių, rausvų ir rusvų tonų, formos modeliuotos kontrastinga šviesokaita, kontūrai minkšti, tamsiose vietose išnykstantys. Paveikslas skirtas altoriaus antrajam tarpsniui, nutapytas atsižvelgiant į tai, kad kabės aukštai. Jis yra tokio paties formato, panašios kompozicijos bei stilistikos kaip ir drobė, vaizduojanti šv. Apaštalą Judą Tadą (T 894), tikriausiai sukurtas to paties dailininko.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Lenkijos etmonas Stanislovas Žolkievskis

    Lenkijos etmonas Stanislovas Žolkievskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Stanislovas Žolkievskis (Stanisław Żołkiewski, 1547–1620) – Lenkijos karalystės didysis etmonas, daugelio mūšių prieš rusus, totorius ir Osmanų imperiją nugalėtojas.
    Pusės figūros portretas vaizduoja maždaug 45 metų vyrą, trimis ketvirčiais pasisukusį į dešinę, veidą atgręžusį į žiūrovą. Vyras rudaplaukis su trumpa barzdele ir ūseliais. Vilki rausvą žiponą ir žalią deliją su rudo kailio apykakle. Dešinėje rankoje vyras laiko etmono buožę. Fonas žalsvai juodas. Viršuje dešinėje užrašas: Stanisław Żołkiewski Hetmas W.K. 1620. Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Keturiolikos pranciškonų nukankinimas Vilniuje

    Keturiolikos pranciškonų nukankinimas Vilniuje, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Keturiolikos Vilniaus pranciškonų kankinių legenda aprašyta Bychovco kronikoje, Motiejaus Stryjkovskio kronikoje, Alberto Vijūko Kojelavičiaus Lietuvos istorijoje, pranciškonų metraščiuose. Pasak legendos, Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkę ir tapęs kataliku, iš Palenkės į Vilnių pakvietė keturiolika šv. Pranciškaus ordino vienuolių. Kartą Algirdui išvykus į Maskvą, o Goštautui – į Tikociną, miestiečiai, kažin kieno sukurstyti, žiauriai su jais susidorojo. Septyni vienuoliai buvo prievarta išvilkti į aikštę ir miniai piktžodžiaujant, nukirsdinti. Kitas septynetas nutemptas į kalną, vadinamą Plikuoju (dabar Trijų kryžių). Čia juos pririšo prie kryžių ir nustūmė nuo stataus šlaito į Nerį. Nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį (dab. Bonifratrų bažnyčios vieta), o į Vilnių pakvietė naują to paties ordino vienuolių būrį ir įkurdino dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje.
    Vėlesniuose pasakojimuose kankinių legenda kiek modifikuojama, ją akivaizdžiau susiejant su Trijų kryžių kalnu: pasakojama, kad trys kryžiai su nukryžiuotais vienuoliais buvo pastatyti ant kalvos, o keturi numesti nuo šlaito.
    Paveikslas detaliai vaizduoja pranciškonų kankinystę: dešinėje – septynių vienuolių nukirsdinimą, kairėje – septynių vienuolių nukryžiavimą.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Samuelis Jelenskis

    Samuelis Jelenskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Mozyriaus pavieto taurininkas Samuelis Jelenskis vaizduojamas iki klubų, trimis ketvirčiais pasisukęs į dešinę. Jis vilki raudoną apsiaustą, puoštą kailiais ir susegtą sage. Iš po apsiausto matosi puošnūs šarvai, dekoruoti kryžiumi su tamsiai raudonos spalvos rubinu. Kairėje rankoje vyras laiko brangakmeniais puošto kardo rankeną. Kairėje viršuje įkomponuotas herbas su raidėmis: S J P P M.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Kazimieros Jelenskienės portretas

    Kazimieros Jelenskienės portretas, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Kazimiera Riomerytė-Jelenskienė – Naugarduko kašteliono, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Gedeono Jelenskio (†1798) žmona.
    Tamsiai žalsvo kolorito ovale pavaizduota vidutinio amžiaus moters figūra iki juosmens. Moteris vilki tamsiai melsvą rokokinio stiliaus suknelę su didele iškirpte. Abi rankovės puoštos nėriniais ir kaspinais. Kaklą puošia karoliai, surišti į kaspinėlį. Ant galvos – žilų plaukų spalvos perukas, iš nugaros pusės surištas į mažą kuodelį. Kairėje pusėje plaukus puošia sagė ir dvi garbanos. Veidas nutapytas jautriai, tonine tapyba subtiliai perteikti charakteringi bruožai: veido ovalas, lengvai nužymėta antakių linija, didelės tamsios akys, gana ilga nosis, švelniai rusvos lūpos. Už moters nugaros matosi raudonos kėdės atlošas. Paveikslo kairėje, viršuje įkomponuotas rusvos spalvos Riomerių giminės herbas, o dešinėje užrašas:
    „Kazimira Romerówna Chorązowa Trocka Żona Gedeona Jelenskiego kasztelana Nowogrodziego Starosty Sądowa Powiatu Mozyrskiego Kawaleru Orderu S. Stanislava“.
    Užrašas ovalą rėminančioje juostoje: ACZ OSOBE LOS ZAGRZEBL. SMIERTELNEY MOGIŁY NAPATRZĘSIĘ PO SMIERCI KTO W ZYCIU MIŁY.
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Romualdas Jelenskis

    Romualdas Jelenskis, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
  • Šv. Teresė ir Šv. Škaplieriaus brolijos narės

    Šv. Teresė ir Šv. Škaplieriaus brolijos narės, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas

    Vienas (kairysis) iš dviejų ant lentų tapytų neįprastai pailgo formato paveikslų (kitas – „Šv. Simonas Stokas ir Šv. Škaplieriaus brolijos nariai“ T438), kadaise sudariusių dvi šonines neišlikusio kūrinio sudedamąsias dalis – procesijų altorėlio sparnus. Jame vaizduojama šv. Teresė su greta suklupusiomis Šv. Škaplieriaus brolijos narėmis. Tikėtina, kad tai yra Šv. Škaplieriaus brolijos altorėlio dalis. Šios brolijos dažniausiai veikė prie senosios regulos ir reformuotųjų basųjų karmelitų vienuolynų. Šis altorėlis greičiausiai priklausė brolijai, veikusiai prie basųjų karmelitų (Vilniaus, Kauno, Gardino ar Gluboko) vienuolynų, kadangi viename iš jo sparnų nutapyta karmelitų reformatorė ir fundatorė, Avilos mistikė šv. Teresė.
    Tapyba lakoniška, primityvoka, tačiau savitai šmaikšti ir gyva. Ypač išraiškingai pavaizduoti pasauliečiai brolijos nariai. Galimas dalykas, kad tai – konkrečių žmonių portretai.
    Šoninėse altorėlio dalių kraštinėse yra buvusių vyrių žymės, iš to galima spręsti, kad šie fragmentai uždengdavo centrinę neišlikusią altorėlio dalį. Vidinėse paveikslų pusėse ant tamsaus fono yra geltonai nutapyti įrašai. Įdomu, kad paveikslo, kuriame pavaizduotas šv. Simonas Stokas ir vyrai, kitoje pusėje surašytos brolijos moterų pareigybės, o paveikslo, vaizduojančio Šv. Teresę ir seseris, – brolijos vyrų pareigybės. Aukščiausioje eilėje „vyresnieji“, paskui – jų padėjėjai ar vyresniųjų pavaduotojai, toliau hierarchinėje grandyje yra iždininkai, už jų – giedotojai, paskutinėje eilėje vyrų pusėje – vėliavininkai, o moterų pusėje – altorėlių nešiotojos. Tokia pati hierarchinė pareigybių seka nurodoma ir brolijų knygose.

    Aprašė Tojana Račiūnaitė

  • Šv. Aloyzas Gonzaga

    Šv. Aloyzas Gonzaga, XVIII a.

    Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas
  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 11