• Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Features of Historical Interiors and Their Environment

        Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Features of Historical Interiors and Their Environment

      Archaeological research indicates that the first residents in the territory of Vilnius Lower Castle settled here during the first millennium A.D. Undoubtedly, there was a settlement here during the 5th–8th centuries. During the late 13th century, in the location of the later palace, an early brick castle was built, which was the first and the only one of its kind in former ethnic Lithuania. The defensive walls, towers, and remains of some of the buildings can still be seen today in the entrance hall under the courtyard and in the cellars of the palace. This palace residence is witness to the establishment of the Lithuanian State and the Gediminid dynasty. During the 14th and 15th centuries, the Grand Dukes, residing in the capital of Lithuania, stayed both at the Lower and the Upper castles. The castles gradually acquired brick walls and Gothic features.

      It is known that the Grand Duke of Lithuania, Vytautas the Great, resided in the Lower Castle. He planned to have his coronation as the King of Lithuania in Vilnius. The Vilnius castles were supposed to highlight the grandeur of the medieval Lithuanian state, stretching from the Baltic to the Black Seas, as well as the exceptional status of its ruler. The castles of Vilnius were also often the home of the successors of Vytautas – the Grand Dukes of Lithuania and Kings of Poland, Casimir Jagiellon and his son Alexander, who notably expanded the residence.

      In the early 16th century, the Renaissance reconstruction of the palace was begun by the Grand Duke of Lithuania and King of Poland, Sigismund the Old. The development of the residence was undoubtedly influenced by his wife, the Italian duchess Bona Sforza. She sought to turn the palace of Vilnius into a modern representational residence of the Gediminid Jagiellonian dynasty. Thanks to Bona Sforza, the palace was decorated by Italian craftsmen, and Italian artists played an important part in its cultural life as well.

      Sigismund Augustus, the son of Sigismund the Old and Bona Sforza, who factually ruled Lithuania from 1544, began new palace development initiatives. He built what came to be called the “New Palace” and formed the closed inner courtyard. In the early 17th century, the rulers of Lithuania and Poland from the Swedish Vasa dynasty paid great attention to the Vilnius residence. Sigismund and Ladislaus Vasa remodelled the palace in the style of Northern European Mannerism and later – early Italian Baroque.

      The 16th and the early 17th centuries were a period of prosperity for the palace. Famous craftsmen from Italy and other countries helped build and decorate the palace. Legations from the Apostolic See, the Holy Roman Empire, Moscow, Hungary, Turkey, Persia, France, Spain, Venice and many other countries were received here. This was a place for the dynastic politics of the last of the Jagiellonians and the Vasas. The Council of Lords and the Parliament of the Grand Duchy of Lithuania met here. The Statutes of Lithuania (the code of laws of the Grand Duchy of Lithuania) were compiled and edited here. The Lithuanian Metrica (chancellery records of the Grand Duchy of Lithuania) was kept here, as well as the treasuries of Lithuania’s rulers and of the Grand Duchy.

      Sigismund Augustus himself had accumulated a large library, impressive collections of tapestries, weapons, armour, pictures and hunting trophies. The treasury of the palace and its valuables greatly impressed even the envoy of the Pope Pius IV Bernardino Buongiovanni. The palace was the setting for the romantic and tragic love story of Sigismund Augustus and his second wife Barbara Radziwiłł. The gorgeous residence, which was surrounded by a picturesque park, became a centre for the dissemination of Baroque culture and art not only in the Grand Duchy of Lithuania, but also throughout Eastern and Northern Europe. Here, earlier than in London or Paris, the first operas were staged.

      The prosperity of the palace of Vilnius ended in 1655, when the capital of Lithuania was captured by the Muscovite and Cossack armies. The siege, plundering, and destruction of the Vilnius castles lasted for six years. Later, due to the deplorable condition of the state treasury, it was impossible to reconstruct the destroyed palace. After the last partition of the Polish–Lithuanian Commonwealth in 1795, when Lithuania became a part of the Russian Empire, the Russian administration deliberately destroyed the symbols of Lithuanian statehood and made sure that the remains of the palace were demolished.

      The palace began to flourish 400 years ago, but, alas, was destroyed 200 years ago. Today, it has been rebuilt, and once again we hope that it will become a symbol of Lithuania’s long lived statehood, of its glorious history as one of the most influential European states in early modern Europe.

Objects of the exhibition

   
  • Antsmilkinis

    Antsmilkinis, V–VII a.

    Antsmilkinis yra užkeistais galais, pusantros apvijos, 6,5 cm skersmens. Dirbinio vidurinė dalis – apvalaus skerspjūvio, kiek plonesnė, 0,25 cm skersmens, galai – rombo formos skerspjūvio, 0,3 cm skersmens. Antsmilkinio galai puošti įstrižų įkartų poromis. Eksponato radimvietė: tarp Šv. Kazimiero koplyčios ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietvakarinio kampo (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių 2002 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 2003). Analogiškas antsmilkinis rastas ir Aukštadvario piliakalnyje. Jame toks antsmilkinis buvo aptiktas sluoksnyje kartu su žalvarine storagale apyranke, lankinės segės fragmentu ir kitais radiniais, datuojamais V–VII amžiumi. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/antsmilkinis#.Ue5YctJhio4

  • Akvamanilės kojų fragmentai

    Akvamanilės kojų fragmentai, XIV a.

    Akvamanilės kojos nulūžusios nuo indo korpuso, primena liūto letenas. Kojų ilgis 4,5 ir 12,5 cm. Plotis ties pėda 2,5 cm. Pėdos dydis 2,4 x 2,7 cm. Manoma, kad šis indas į Lietuvą galėjo patekti iš Žemutinės Saksonijos, kur XIII a. įsikūrė jų gamybos centras. Akvamanilė – bronzinis arba keraminis kartais gyvūno, kartais žmogaus pavidalo indas, skirtas vandeniui ant rankų pilti. Viduramžiais šie indai buvo naudojami bažnyčiose religinių apeigų metu, tačiau ir didikai nevengė jų dėti ant savo stalo, nes rankų plovimas valgio metu buvo svarbi dvaro etiketo dalis. Eksponato radimvietė: ikigotikinio laikotarpio pastato M3 šiaurinis pasienis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. Vilnius, 1993). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/bronzines-akvamaniles-kojos#.UfETItJhio4

  • Piligrimo ženklelis

    Piligrimo ženklelis, XIV a. II p. – XV a. pr.

    Piligrimo ženklelis – trys ostijos, iš Bad Vilsnako vietovės Vokietijoje. Bad Vilsnako miestelis Vokietijoje – viena iš piligrimų kelio į Santjago de Kompostelą stočių. Piligrimo ženklelį pametęs asmuo turėjo lankytis Bad Vilsnako bažnyčioje ir melstis prie joje esančių šventųjų relikvijų. Ant ostijų įspaustos šios biblinės scenos: Nukryžiavimas, Kristus prie stulpo ir Prisikėlimas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/piligrimo-zenklelis#.UiV_t9K8D-s

  • Diržo krepšys

    Diržo krepšys, XIV a. pab.

    Diržo krepšys pagamintas iš ožkos odos, puoštas dekoratyvia intarsija ir gražiai išsiuvinėtas. Aukštis 20 cm, plotis 25 cm, užsegimo apkalas 5,5 x 4,5 x 0,5 cm dydžio. Krepšio vidus pertvara perskirtas į du skyrius, taip pat yra ir vidinė kišenėlė. Krepšio viršuje yra du pakabinimui skirti kilpiniai apkalai. Į apkalų kilpeles buvo įveriamos grandelės, skirtos odiniams dirželiams, kuriais krepšys kabintas prie diržo. Krepšio viduje buvo 6 vinys – 3 cilindro formos ir 3 apskritos formos dekoruotomis galvutėmis, sagtelė, sagtelės liežuvėlis, diržo galo apkalas, kriauninis ir įtveriamasis peiliai, 3 neaiškios paskirties geležiniai daiktai, strėlės (?) antgalis, 3 vario lydinio vielute perjuosti beržiniai pagaliukai (sagos?), smiltainio galąstuvas bei mažytis karoliukas iš sardoliko. Unikalus radinys su viduje esančiais daiktais rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies gyventojas, greičiausiai amatininkas, diržo krepšyje turėjo kasdien naudojamų įrankių, greičiausiai jam dirbti reikalingą inventorių. Eksponato radimvietė: (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/odinis-dirzo-krepsys#.UiWLKNK8D-s

  • Žiedas

    Žiedas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Juostinis signetinis žiedas, kurio priekinė dalis yra stačiakampio formos su kryžiaus pavidalo ženklu centre. Lankelis ir stačiakampės plokštės pakraštėlis puošti įstrižomis įkartėlėmis ir lygiašoniais trikampiais. Lankelis papildomai dekoruotas trim šešiakampio pavidalo elementais su augaliniu ornamentu. Žiedas pagamintas iš aukso danga dengto sidabro lydinio.
    Manoma, kad šio unikalaus žiedo priekinėje plokštumoje pavaizduotas kunigaikščio Kaributo giminės ženklas – abstrahuotas herbas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/signetinis-ziedas#.UfEaEdJhio4

  • Žiedų liejimo formelė

    Žiedų liejimo formelė, XIV–XV a.

    Tai viena iš dviejų žiedų liejimo formelės dalių. Ji 10,1 x 5 x 8,7 cm dydžio, pagaminta iš smiltainio. Formelės kraštuose įtvirtinti du metaliniai strypeliai, užtikrinantys tikslų formelės sujungimą su kita formelės puse. Centre – išraižytas dviejų dirbinių ornamentas bei paliktas griovelis metalui pilti. Formelėje vienu metu buvo galima lieti du žiedus: su paplatinta rombo pavidalo priekine dalimi ir paplatinta ažūrine šešiakampe priekine dalimi. Šioje formelėje išlietų alavinių žiedų aptikta Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų teritorijoje, XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/ziedu-liejimo-formele#.UfEksdJhio4

  • Žvyninių šarvų plokštelių komplektas

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektą sudaro 28 detalės. Plokštelių ilgis svyruoja nuo 68 iki 90 mm, plotis – nuo 83 iki 40 mm, storis – 1 mm. Dvi plokštelės turi pritvirtintas sagteles. Panašių plokštelių aptinkama rytų slavų žemėse, patekusiose į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį ir esančiose kaimynystėje. Be to, ikonografiniai duomenys rodo, kad šio tipo šarvai XIV a. antroje pusėje buvo gana populiarūs ir Vakarų Europoje. Plokštelių viršutinis kraštas būdavo prisiuvamas, o centrinė (išgaubta) dalis kniedijama prie odos – taip pagaminami gana tvirti ir judesių nevaržantys šarvai. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/zvyniniu-sarvu-ploksteles#.UfEiWtJhio4 

  • Koklis su dviuodege sirena Meluzina

    Koklis su dviuodege sirena Meluzina, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštė 17,0 x 16,8 cm dydžio, neglazūruota. Jos centre pavaizduota dviuodegė sirena Meluzina. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta ir reljefinių grindų plytelių su šiuo personažu. Dviuodegė sirena Meluzina taip pat buvo dažnai vaizduojama gotikiniuose kokliuose Čekijoje ir Vengrijoje. Pasak Žako Le Gofo, Meluzina buvo pramote ir totemu daugeliui karališkųjų dinastijų. Dviuodegė sirena vardą gauna XIV a. pabaigoje prancūzų autorių Žano Dara (Jean d’Arras, apie 1390 m.) ir Kuldreto (Couldrette, 1403 m.) romane ir poemoje, kai legenda susiejama su istorine Lusignanų gimine (iš Mère Lusigne), žinoma nuo X a. Romanas parašytas hercogo Žano de Berio (Jean de Berry) užsakymu, kaip dovana hercogienei Mari de Bar (Marie de Bar, 1344–1404). Romanas buvo populiarus Viduramžių Europoje, 1456 m. išleista jo versija vokiečių kalba („Thüring von Ringoltingen“).

    Eksponato radimvietė: Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-dviuodege-sirena-meluzina#.UihivNK8D-s

  • Koklis

    Koklis, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vaizduojamas drakoną persmeigiantis šv. Jurgis, apsiginklavęs kaip XV a. pr. riteris. Aiškiai matoma kirasa, riteriškas diržas, šalmas basinetas su pakeltu antveidžiu, aventeilas – šalmo elementas iš grandelių bei ietis. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita; Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-plokstinis-koklis#.UfEb-tJhio4

  • Reljefinė grindų plytelė

    Reljefinė grindų plytelė, XV a.

    Grindų plytelė su Biblijos pasakojimą iliustruojančia scena apie Izraelio pranašą Joną. Reljefiniu ornamentu puoštos rombo formos plytelės paviršius padengtas žalios spalvos glazūra, šonai truputį nusklembti. Plytelės centre įspaustas į rombo formą netelpantis stačiakampis,rėmelis su negilaus reljefo piešiniu: didelė žuvis (banginis), ryjanti žmogų. Plytelės matmenys per rombo ašis yra apie 16,5 x 27 cm, kraštinių ilgiai – apie 14,8–17 cm, plytelės storis – 3,5 cm. Plytelės siužetas remiasi Biblijos pasakojimu apie Izraelio pranašą Joną, gyvenusį apie VIII a. pr. Kr. Istorija papasakota Senojo Testamento Jonos knygoje (Jonos pranašystė). Banginis krikščionybės sampratoje simbolizuoja bedugnę ir tamsą, o istorija apie Joną suprantama kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo alegorija. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2004). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-biblijos-pasakojima-iliustruojancia-scena-apie-izraelio-pranasa-jona#.UiV6ndK8D-s

  • Koklis su Žalčio herbu

    Koklis su Žalčio herbu, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vėlyvosios gotikos skyde pavaizduotas karūnuotas žaltys, žiūrintis heraldiškai į dešinę pusę, įsikandęs obuolį su kryžiumi. Plokštės matmenys:19,0 x 17,5 cm.

    Šis herbas Wąż (Žaltys) 1413 m. Horodlės unijos metu buvo suteiktas bajorui Kočanui Sukovičiui (Koczan Sukowicz). Ar koklyje pavaizduotas herbas priklausė šio bajoro palikuonims, nėra aišku, nes pagal lenkišką tradiciją heraldinę giminę sudarydavo asmenys, kuriems suteiktas tas pats herbas, tačiau nebūtinai vienas su kitu susiję kraujo ryšiais. Vėliau herbynuose žaltys vaizduojamas labiau susiraitęs, įsikandęs obuolį su keliais obels lapeliais. Skydo spalva nurodoma raudona, karūna auksinė, obuolys žalias arba auksinis, žaltys juodas arba žalias. Eksponato radimvietė: (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006-2008 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-herbinis-koklis#.UiheitK8D-s

  • Taurė

    Taurė, XV a. pab. – XVI a. pr.

    Išlikusi ir iš daugiau negu 30 stiklo šukių atkurta taurė buvo 12 cm pločio, su tiesiomis neaukštomis sienelėmis, dekoruotomis paauksuotu ornamentu ir emalio taškeliais, prie pilvelio sienelių per apskritimo skerspjūvį prilipdant mėlyno stiklo juostelę. Pilvelis prilipdytas prie grakščios iš skaidraus stiklo suformuotos kojelės. Kojelę puošia šiek tiek platesnis auksuotas stiklo žiedas. Taurės pėda platėjanti, varpelio formos, tamsiai mėlyno stiklo, suformuota iškiliomis reljefinėmis bangomis, taurės pėdos paviršius padengtas trūkinėjančio aukso dekoru. Panašios formos taurės Venecijoje gamintos apie 1500 metus. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/taure#.UiWU_tK8D-s

  • Koklis

    Koklis, XVI a. vid.

    Karnizinis kampinis koklis su alegorine zuikių medžioklės scena. Koklis padengtas geltonos, žalios, baltos ir violetinės spalvų glazūra. Kairiojoje koklio plokštumoje vaizduojamas dideliame katile verdantis šuo ir du ant užpakalinių kojų stovintys zuikiai, į katilą velkantys antrą medžioklinį šunį. Dešiniojoje koklio plokštumoje du ant užpakalinių kojų stovintys zuikiai su lanku ir ietimi nusitaikę į juos puolančius medžioklinius šunis. Koklis yra viena sudedamųjų karnizinių koklių serijos, vaizduojančios „Pasaulį atvirkščiai“ („Mundus Inversus“), dalių. Kituose šios serijos kokliuose pavaizduoti šie siužetai: ragą pučiantis medžiotojas su šunimis, dumples pučiantis zuikis ir gaidį vagianti lapė, zuikiai su samčiu prie katilo, skalikų puolamas elnias, medžiotojas, kepantis ant laužo. Dalis kokliuose pavaizduotų alegorinių scenų detalių yra Israhelio van Meckenemo (apie 1450–1503), Virgilijaus Solio (1514–1562) vario raižiniuose ir Georgo Penco (1500–1550) graviūroje. Eksponato radimvietė: Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso rūsio E hidroizoliacijos sluoksnis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V.  Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991).

  • Pusbatis su kamščiamedžio platforma

    Pusbatis su kamščiamedžio platforma, XVI a. I p.

    Ožkos odos pusbačio su kamščiamedžio platforma apačios detalių komplektas. Padas pagamintas iš kamštinio ąžuolo, aptrauktas oda. Platformos aukštis 3,6–4,2 cm (aukščiausia vieta kulno dalyje). Šio avalynės modelio konstrukcijos ypatumai: batviršį sudarė dvi horizontaliai sujungtos atskiros jungties-šonelio apatinė ir viršutinė detalės, o kulno dalis buvo nesujungta su platforma. Dėl šio sprendimo avalynę buvo patogiau avėti, einant mažiau vargdavo kojos. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso latrina (pietinių vartų bokštas) (Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m. Vilnius, 1997). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/pusbatis-su-platforma#.UiWds9K8D-s

  • Koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu

    Koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu, XVI a. vid.

    Koklio centre – herbinis skydas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – raitelis ant šuoliuojančio žirgo, iškėlęs kalaviją, prie kairiojo peties skydas su dvigubu kryžiumi. Plokštės kraštuose nežymiu iškiliu voleliu atskirtas geometrinis ornamentas, sudarytas iš mažų rombų, kurių centre prasiskleidęs gėlės žiedas. Eksponato radimvietė: Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m. Vilnius, 2001. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/renesansinis-koklis-su-lietuvos-didziosios-kunigaikstystes-herbu#.UiWXr9K8D-s

  • Sandriko fragmentas su Vazų herbu

    Sandriko fragmentas su Vazų herbu, XVII a. I p.

    Architektūrinė detalė su Vazų herbu ir XVII a. būdinga uždara karūna virš jo. Herbą supa „Aukso vilnos“ ordino grandinė. Detalė tikriausiai buvo durų arba lango aprėminimo viršutinė dalis – sandrikas. Herbinė kompozicija veikiausiai buvo paauksuota arba pasidabruota. Šis akmuo puošė vieną rūmų salės sieną, kuri buvo rekonstruota ir įrengta greičiausiai po 1610 m. gaisro. „Aukso vilnos“ ordinas buvo vienas populiariausių Europoje, įsteigtas 1429 m. Burgundijos hercogo Pilypo Gerojo (Philippe le Bon). Jo grandinę puošė avinėlio figūrėlė, narelius sudarė du sukabinti auksiniai skiltuvai, o tarp jų – emaliu ir auksu puošti „liepsnojantys titnagai“. Iš Lietuvos ir Lenkijos valdovų „Aukso vilnos“ ordiną buvo gavę Žygimantas Senasis (1518 m.; su šiuo ordinu ant krūtinės jis pavaizduotas 1527 m. medalyje) ir Žygimantas Augustas (1556 m.). Žygimantas Vaza „Aukso vilnos“ ordino riteriu tapo 1600 metais. Jam ir jo sūnui Vladislovui Vazai (1615 m.) šį apdovanojimą suteikė Ispanijos karalius Pilypas III (Felipe III). Vazos ypač mėgo šį ordiną, dažnai su juo buvo vaizduojami portretuose ir raižiniuose. Jau 1611 m. Vilniuje dirbęs medalių kūrėjas, graveris ir auksakalys Jonas Trilneris sukūrė Žygimanto Vazos ir jo žmonos Konstancijos Habsburgaitės medalį, kuriame valdovas pavaizduotas su šiuo ordinu. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/architekturine-detale-su-vazu-herbu#.UiW3itK8D-s

  • Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas

    Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas, 1603 m.

    Dominicus Custos

    Vario raižinyje vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka ir Vilniaus vaivada, Šventosios Romos imperijos kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1516), dėvintis savo tėvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo maršalkos, didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados, Šventosios Romos imperijos kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvus, kuriuos apie 1555 m. sukūrė garsus Niurnbergo meistras Kuncas Lochneris (Kunz Lochner, 1510–1567).
    Portreto atsiradimas susijęs su Austrijos erchercogu ir Tirolio grafu Ferdinandu II Habsburgu (1529–1595), kuris Ambraso pilyje prie Insbruko kaupė įspūdingą šarvų kolekciją. Salėse buvo sustatyti šarvai ir juos nešiojusių asmenų portretai su aprašymais. Ferdinandas II stengėsi surinkti įvairių kraštų, skirtingų laikotarpių, bet įžymių karo vadų šarvus ir ginklus. Šiuo tikslu buvo susirašinėjama su daugelio šalių valdovais ir didikais, į įvairius kraštus vyko erchercogo pasiuntiniai. Vilniuje apie 1579–1580 m. buvo du pasiuntiniai, kurie 1580 m. gavo ir 1581 m. į Ambraso pilį pristatė trejus Radvilų šarvus. Dėl Ferdinando II asmeninės pažinties su Radvilomis šie šarvai lengviau pateko į jo kolekciją, o derybos su kitomis giminėmis, pavyzdžiui, Chodkevičiais buvo bevaisės.
    Sukaupta didžiulė kolekcija buvo pristatyta atskiru leidiniu. Jį parengė Ferdinando II sekretorius Jokūbas Šrenkas fon Notcingas (Jacob Schrenck von Notzing, mirė 1612). Leidinyje, kurio pirma lotyniškoji laida pasirodė 1601 m., buvo publikuoti 125 raižiniai, vaizdavę renesansinio portalo fone stovinčius žymius karžygius su jiems priklausiusiais šarvais. Portretus piešė iš Veronos kilęs dailininkas Džovanis Batista Fontana (Giovanni Battista Fontana, apie 1524–1587), o raižiniai atlikti Augsburge grafiko Dominyko Kustoso (Domenico Custos, Custodis, po 1550–1615) dirbtuvėse. Į leidinį pateko Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584), Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) šarvų atvaizdai. Jis išleistas 1603 m. vokiečių kalba.
    Būtent iš šio vokiško leidinio kilęs aprašomasis eksponatas, vaizduojantis Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį. Tik čia įsivėlusi klaida. Mat jis vaizduojamas su savo tėvo šarvais, o Mikalojus Radvila Juodasis knygoje pavaizduotas su sūnaus šarvais.
    Nors Ferdinando II kolekcija amžiams bėgant keitė savo buvimo vietą, buvo blaškoma, tačiau grafikos darbe pavaizduoti Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvai yra išlikę, nors ir išsibarstę per kelis pasaulio muziejus. Didžioji jų dalis eksponuojama Vienoje esančiame Meno istorijos muziejuje (Kunsthistorisches Museum), atskiros dalys pateko į Jungtines Amerikos Valstijas (Metropoliteno muziejų (The Metropolitan Museum of Art) ir į Prancūziją (Armijos muziejų (Musée de L’armée). Šarvai gausiai dekoruoti – ornamentai yra auksuoti ir padengti juodu bei raudonu emaliu. Tik du asmenys XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pas meistrą Kuncą Lochnerį užsakė tokius prabangius šarvus – tai didikas Mikalojus Radvila Juodasis ir valdovas Žygimantas Augustas, kurio šarvų komplektas šiuo metu eksponuojamas Stokholme (Karališkosios pilies arsenale (Livrustkammaren).

  • Eitynės su drambliais

    Eitynės su drambliais, 1515–1520 m.

    Žanas Grenjė, Arnould Poissonier

    Meninis audinys, sukurtas Žano Grenjė arba Arno Puasonjė, dirbtuvėse Turne mieste Flandrijoje, yra didesnio gobeleno fragmentas. Manoma, kad viso gobeleno aukštis galėjo būti keturi, o plotis net septyni metrai. Meniniai audiniai labai dažnai puošdavo valdovų ir didikų rūmų sienas. Dažniausiai konkrečiai patalpai buvo užsakoma visa gobelenų seriją. Pirminis gobelenas, vaizduojantis eitynes su drambliais, galėjo priklausyti meninių audinių serijai, kurią Lisabonos rūmams užsakė Portugalijos karalius Manuelis I (1495–1521). Minėtose dirbtuvėse buvo išausta nemažai gobelenų, vaizdavusių egzotiškus gyvūnus, portugalų atradimus per keliones į Indiją. Ši tematika Europos dailėje išpopuliarėjo po Vaska da Gamos (Vasco da Gama, apie 1469–1524) kelionės aplink Afriką ir Indiją.
    Meniniame audinyje „Eitynės su drambliais“ matomas didelio dramblio fragmentas bei greta esantis mažas drambliukas, ant kurio joja trys vaikai ir juos globojančios damos, vilkinčios gotikos laikotarpio drabužius.
    Stilistiškai panašūs audiniai, išausti Žano Grenjė dirbtuvėse, vaizdavo karavaną su žirafomis, egzotinių gyvūnų laipinimą į laivą ir kt.
    Gobelenas „Eitynės su drambliais“ yra vienas seniausių meninių audinių eksponuojamų Lietuvos muziejuose.

  • Gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto jungtiniu herbu

    Gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto jungtiniu herbu, 1544–1548 m.

    Nežinomas autorius

    Gobeleno fone vaizduojama gausybės augalų kompozicija. Ją papildo grotesko elementai, liūtų galvos, karių figūros. Centre – išaustas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) jungtinis herbas, kurį vainikuoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna. Jungtinis herbas susideda iš šešių laukų. Centriniame lauke pavaizduotas Žygimanto Augusto motinos – Bonos Sforcos (1518–1557) herbas (Žaltys, ryjantis vaiką). Pirmajame lauke išaustas Lenkijos Erelis – Žygimanto Augusto tėvo Žygimanto Senojo (1506–1548) herbas su Žygimanto Augusto inicialais S A (Sigismundus Augustus). Antrame lauke vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis, o apačioje trys laukai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusių žemių herbai – Kijevo (Mykolas Arkangelas), Voluinės (Kryžius) ir Smolensko (keturpėsčias Lokys).
    Tai vienintelis žinomas toks gobelenas, tačiau akivaizdu, kad jų turėjo būti daugiau. Pavyzdžiai, saugomi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, rodo, kad herbinius gobelenus Žygimantas Augustas užsakydavo serijomis. Gobelenai, nors neretai būdavo pervežami iš vienos rezidencijos į kitą, dažniausiai būdavo užsakomi konkrečiai patalpai. Šį gobeleną Žygimantas Augustas užsakė būdamas Lietuvos didysis kunigaikštis apie 1544–1548 m. Šiuo laikotarpiu valdovas rezidavo Vilniuje, tad įtikinamiausia, kad gobelenas buvo užsakytas Vilniaus rūmams.

  • Trečiasis Lietuvos Statutas

    Trečiasis Lietuvos Statutas, 1619 m.

    Pilnas pavadinimas: Statut Wielkiego Xiestwa LITEWSKIEGO Od Naiasnieyszego Hospodara
    Krola I. M. ZYGMVNTA III Na Koronacyey w Krakowie
    Roku 1588 wydany A teraz Po drugi raz Polskim iezykiem do Druku
    podany / z pokazaniem w czym Statut Korony Polskiey / z Statutem
    W. X. L. sa zgodne / w czym zas sa rozne: TEXTV SAMEGO STATVTV
    NIWCZYM NIEODMIENIAIAC. Przy Artykulach tego
    Statutu na brzegach iest położone. Cum Gratia & Priuilegio S. R. M.
    W WILNIE W Drukarni Leona Mamonicza / Krola J. M. Typographa
    / Roku Pańskiego / 1619

    Lietuvos Statutas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksas, susiformavęs remiantis teismų praktika, paprotine teise bei valdovų teisės aktais. Eksponuojamas Lietuvos Statutas vadinamas Trečiuoju, taip pabrėžiant, kad prieš tai buvo du ankstesni Statutai. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas 1529 m., Antrasis papildytas – 1566 m. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti ir įvairiomis kalbomis plito rankraščių pavidalu.
    Prie Trečiojo Lietuvos Statuto parengimo labiausiai prisidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vicekancleris Leonas Sapiega, žymus valstybės veikėjas, išsilavinimą įgijęs Leipcigo universitete.
    Trečiąjį Lietuvos Statutą sudaro 14 skyrių, 488 straipsniai, kuriuose pabrėžiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumas, aptariamos pagrindinės visuomenės teisinės normos.
    Trečiasis Lietuvos Statutas atspausdintas 1588 m. Vilniuje rusėnų arba LDK rašto kalba. Po įsigalėjimo Trečiasis Lietuvos Statutas buvo išverstas į lotynų, lenkų, o vėliau ir į rusų kalbą. Muziejuje eksponuojamas 1619 m. Statuto leidimas lenkų kalba, kuris buvo išspausdintas Vilniuje Leono Mamoničiaus spaustuvėje. Tai antrasis leidimas lenkų kalba. Leidinio pradžioje yra Ldk kanclerio Leono Sapiegos prakalba papuošta jo herbu. Kartu su Trečiuoju Lietuvos Statutu įrištas 1616 m. veikalas „Tribunolas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams...“ („Trybvnal obywatelom Wielk. X. Litew...“).
     

  • Kabinetas

    Kabinetas, XVI a. pab.

    Nežinomas autorius

    Kabinetas – nedidelis spintelę primenantis baldas su keleriomis arba vieneriomis rakinamomis durelėmis priekyje. Jo viduje būna daug nedidelių stalčiukų, durelių arba paslėptų ertmių.
    Kabinetai dažniausiai būdavo lengvai transportuojami baldai, skirti smulkiems daiktams (dokumentams, laiškams, papuošalams, monetoms, egzotiškiems daiktams iš tolimų kraštų) laikyti. Neretai atlenktos baldo durelės naudotos kaip rašymo stalas. Egzistuoja įvairių tipų kabinetų – jie skiriasi savo paskirtimi (pavyzdžiui, kabinetai monetoms, mineralams laikyti) ir sukūrimo vieta, tačiau jų išorė būdavo labai puošni. Šiam tikslui naudotos prabangios medžiagos (juodmedis, dramblio kaulas, sidabras, gintaras), būdavo pasitelkiama pietra duratechnika, kai derinant skirtingus akmenis sukuriama mozaika. Visa tai turėjo rodyti baldą turinčio žmogaus statusą, finansines galimybes, įtaką.
    Kabinetų kilmė siejama su XVI a. atsirandančiu ispanišku baldu vargueño. Jo puošni drožyba atspindi arabų bei maurų meno įtaką. Ilgainiui kabinetai išplito po visą Europą. XVI–XVII a. pagrindiniai kabinetų gaminimo centrai buvo Augsburgas, Insbrukas, Antverpenas, Florencija ir Paryžius.
    Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje esančio gausiai intarsijos technika dekoruoto kabineto tiek išorė, tiek vidus papuoštas miestų vaizdais, architektūros elementais, augaliniais ornamentais bei žmonių ir paukščių figūromis. Dažnai tokius vaizdus kurti įkvėpdavo Lorenco Štėrio (Lorenz Stöer) medžio raižiniai, 1567 m. paskelbti veikale „Geometria et Perspectiva“. Įvairios medienos derinimas būdingas Pietų Vokietijoje, Vakarų Austrijoje gamintiems baldams. Augsburgas buvo vienas iš centrų, kuriame XVI–XVII a. klestėjo tokių kabinetų gamyba. Atvėrus eksponato dureles, matyti keturi nedideli stalčiukai ir dvejos durelės su kriauklių formos rankenėlėmis. Tiek stalčiukų priekinės dalys, tiek ir durelių išorė dekoruota, kraštų apvadai sukurti derinant šviesios ir tamsios medienos plokšteles. Kabineto viršutinė dalis atidaroma į viršų, su išlikusia spyna.

  • Gobelenas su medžioklės scena

    Gobelenas su medžioklės scena, 1575–1580 m.

    Nežinomas autorius


    Gobelenas pilnas žalumos, net ir miško glūdumoje stovinčios pavėsinės yra apaugusios augalais. Pavieniai pastatai ir fontanas atrodo lyg būtų miško augmenijos dalis, o pilis, kuri yra atvykusių į mišką žmonių buveinė, stovi tolumoje aukštai ant kalno.
    XVI a. amžiuje ir vėliau buvo populiarūs gobelenai, kuriuose vaizduojamos gyvūnų, paukščių figūros bei scenos iš žmonių kasdienybės. Šio gobeleno pirmajame plane vaizduojami strutis, žirafa,
    vilkė su vilkiukais, lūšis, gyvatė, vėžlys, vilkas, voverė. Gobelene pilna medžioklės motyvų ir čia medžioja ne tik žmonės. Lūšis yra pasirengusi pulti vilkę su vilkiukais, gyvatė slenka link vėžlio, vilkas bėga nešdamas sumedžiotą avį.
    Antrajame plane matome eilę raitų medžiotojų, varovų su šunimis, kurie medžioja elnius. Kairėje pavaizduotas varovas pučiantis medžioklės ragą. Dešiniau matomi medžiotojas jojantis ant žirgo su dama, kuriam ant dešinės rankos nutūpęs medžioklinis sakalas.
    Nors nėra žinomas gobeleno kartonų autorius bei dirbtuvės, kuriose audinys išaustas, tačiau jis labai meistriškai atliktas. Gobelenas taip pat neturi bordiūro – dekoratyvinio audinio krašto apvado, tačiau raidės B B su raudonu skydu tarp jų rodo, kad audinys išaustas Briuselio – svarbiausio meninių audinių centro – dirbtuvėse.
    Gobelene esantys gyvūnai labai panašūs į gyvūnus, kurie vaizduojami Žygimanto Augusto užsakytose verdiūrose, šiuo metu saugomose Vavelio karališkoje pilyje Lenkijoje.

  • Koncertas

    Koncertas, XVII a. pr.

    Lionello Spada

    Tapybos darbas, vaizduojantis koncertą, priskiriamas iš Bolonijos kilusiam italų dailininkui Lioneliui Spadai (Lionello Spada, 1576 Bolonijoje–1622 Parmoje). Šis ankstyvojo Baroko epochos dailininkas mokėsi brolių Karačių (Carracci) įsteigtoje mokykloje Bolonijoje, vėliau gyveno ir kūrė Romoje, Neapolyje, Maltoje, Parmoje. Spada laikomas vieno garsiausio XVII a. italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi de Caravaggio, 1571–1610) pasekėju, o gal net mokiniu.
    Muziejuje eksponuojamame paveiksle pavaizduoti muzikantai besirengiantys koncertui. Paveikslo kairėje muzikantas su plunksnomis puošta kepure derina teorbą, greta jo sėdi, greičiausiai, dainininkas su smuikininku aptariantis partitūrą. Ant stalo dar padėtos penkios užverstos partitūros, kiekvienam muzikantui po vieną, bei barokinė gitara. Į dešinįjį stalo kampa atsirėmęs berniukas, laikantis, greičiausiai, smuiką, pridėjęs pirštą prie lūpų prašo visų tylos. Dešinėje nutapytas fleitininkas, grojantis barokine skersine fleita, vadinama traversu.
    Šis paveikslas, o ypač jo kompozicija, sukėlė daug mįslių. Pirmiausia neatitiko ant stalo esamų partitūrų ir muzikos instrumentų skaičius. Partitūros yra šešios, o instrumentai yra septyni – Viola da gamba stalo apačioje, barokinė gitara ant stalo, teorba, viena partitūra skirta balsui, du smuikai ir traversas. Atliekant paveikslo tyrimus paaiškėjo, kad fleitininkas paveikslo dešinėje yra nutapytas vėliau.
    Įdomu, kad pasaulyje yra išlikę net keletas paveikslo variantų, kurie skiriasi savo dydžiu. Įdomiausias L. Sapdos tapyto koncerto variantas eksponuojamas Luvro muziejuje Paryžiuje. Jis yra šiek tiek mažesni už esantį Vilniuje, tačiau tiksliai dokumentuotas, priklausęs greičiausiai kardinolui Liudvikui Liudovisiui (Ludovico Ludovisi) ir 1662 m. patekęs į Prancūzijos karaliaus rinkinį. To paties paveikslo variantai gana dažnai būdavo tapomi tiek to paties dailininko, tiek jo mokių ar pasekėjų. Įdomu, kad Valdovų rūmuose esantis paveikslo variantas yra didžiausias iš visų žinomų. Maža to, atliekant tyrimus, buvo pastebėta, kad jis buvo dar didesnis, tik vėliau sumažintas.
    L. Spadai priskiriamas paveikslas yra vienas įdomesnių Baroko epochos tapybos darbų, eksponuojamų Valdovų rūmuose.

     

  • Priamas priešais Trojos miestą

    Priamas priešais Trojos miestą, 1620–1630 m.

    Frans I van den Hecke, Michiel Coxcie I
    Gobelenas priklauso meninių audinių serijai "Trojos karo istorija". Gobeleno bordiure gausu alegorinių figūrų bei įrašų lotynų kalba. Viršuje centre - moteris su alyvos šakele simbolizuoja taiką (PAX), apačioje centre vaizduojamas karingas Marsas (MARS), ginkluotas kalaviju ir skydu. Bordiūro kairėje vaizduojamos figūros simbolizuojančios karų sukeltą blogį: jaunuolis su vaistų indu - ligas (FLVX), moteris su tuščia pintine - skurdą (CARISTIA), karys, nešantis pagrobtą moterį - grobimus (RAPTVS). Bordiūro dešinėje - taikos elementai: draperija prisidengusi moteris simbolizuoja prisikėlimą (RESURETVS), pagyvenusi moteris su lazdele - senatvę (SENETVS), Saturnas su vaisiu ir gėlių vainiku - laiką (TEMPVS). Gobeleno centre vaizduojami Trojos miseto žlugimo epizodai is Virgilijaus "Enedidos" II knygos. Vykdydami Odisėjo sumanymą graikai apsimetė pasitrakiantys iš Trojos. Tačiau ant kranto paliko medinį arklį kaip auką, kuri padėtų jiems laimingai grįžti į krantą. Taip pat liko Sinonas, kuris turėjo įtikinti trojiečius įsivežti arklį į miestą. Pirmojo plano kairėje vaizduojami Trojos kariai, vedantys surakintą Sinoną. Centre - karalius Priamas, duodantis ženklą įvežti arklį į miestą. Dešinėje - kariškio figūra. Antrajame plane matomas Trojos arklys, išplaukiantis graikų laivynas. Pakrantėje vaizduojamas mažas altorius ir Laokoontas su sūnumis, užpulti jūrų gyvačių. Antrojo plano dešinėjs - Trojos miestas.
  • Senojo Tobito išgydimas

    Senojo Tobito išgydimas, 1570 m.

    Nežinomas autorius, Nežinomas dailininkas

    Gobelenas Senojo Tobito išgydymas pasakoja istoriją iš Senojo Testamento Tobito knygos. Istorijos centre dievobaimingo Tobito, gyvenusio Asirijos mieste Ninevėje, sūnus Tobijas. Vieną dieną senasis Tobitas apako, kai jam virš galvos praskridusio žvirblio išmatos pateko į akis. Jausdamas artėjančią mirti jis pasiuntė sūnų į Mediją, kad šis atsiimtų pinigus iš tėvo skolininkų. Į šia kelionę Tobijas kartu pasiėmė palydovą – atsitiktinai sutiktą jaunuolį, kuris iš tikrųjų buvo arkangelas Rafaelis. Kelionėje juos abu lydėjo ištikimas šuo. Keliauninkams priėjus Tigro upę, Tobijas norėjo išsimaudyti, bet iš vandens iššoko didžiulė žuvis, kuri norėjo jį praryti. Rafaelis liepė sugauti žuvį ir išdarinėjus pasiimti širdį, tulžį ir kepenis. Atkeliavus į Mediją, Tobijas atsiėmė visas tėvo skolas ir ketino susituokti su Raguelio dukterimi Sara. Tačiau ji buvo apsėsta piktųjų dvasių, kurios nužudydavo jaunuolius, norėjusius ją vesti, o jų jau buvo septyni. Padedant Arkangelui Rafaeliui, sudegintų žuvies vidurių pelenais piktosios dvasios buvo išvaikytos. Jaunieji Tobijas ir Sara bei Rafaelis ir visos kelionės metu kartu buvęs šuo sugrįžo į Ninevę. Čia Tobijas žuvies tulžimi patepė tėvo akis, ir šis atgavo regėjimą. Rafaelis prisipažino, jog yra arkangelas ir Tobitas su Tobijumi parpuolė prie jo ant žemės.
    Tobijo istorija dažna krikščioniškoje ikonografijoje, ypač Renesanso dailėje. Tobijas dažnai buvo vaizduojamas keliaujantis su arkangelu Rafaeliu, išgydantis tėvą ir pan. Ši istorija turėjo didelės įtakos Angelo sargo įvaizdžiui susiformuoti.
    Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenas kilęs iš didesnės audinių serijos. Artima gobelenų serija saugoma Meno ir istorijos muziejuje Vienoje (Kunsthistorisches Museum). Šioje serijoje yra aštuoni gobelenai: Senasis Tobitas palaidoja užmuštą izraelietį ir apanka, Tobitas pokalbis su Ana, Tobijas pristato tėvui savo kelionės palydovą, Saros pristatymas Tobijui pas Raguelį, Rafaelis, gaunantis iš Gabaelio Tobito pinigus, Gabaelis, atvykstantis į Tobijo ir Saros vestuves, Senojo Tobito išgydymas, Angelas grąžina jam pasiūlytas dovanas ir leidžiasi atpažįstamas.
    Gobelenas „Senojo Tobito išgydymas“ yra daug didesnės figūrinės kompozicijos fragmentas. Jame vaizduojamos kelios scenos. Pirmajame plane vaizduojami gėlių ir augmenijos fone parklupę prie namų Tobijas ir jį lydėjęs Rafaelis bei į namus prasmukęs šuo. Antrajame plane vaizduojami ankstesni istorijos epizodai. Kairėje pusėje – Tobijas, Rafaelis ir šuo. Jie ėjo pirmieji, nes norėjo paruošti namus ir išgydyti Tobitą. Dešinėje pusėje – juos sutinkanti Tobijos motina Ana, vaizduojama sėdinti ant kelmo ištiestomis rankomis.

  • Adomo ir Ievos supažindinimas

    Adomo ir Ievos supažindinimas, 1640–1660 m.

    Jean Leyniers, Michiel Coxcie I

    XVI – XVII a. gobelenuose dažnai buvo vaizduojamos įvairios antikinės scenos. Tačiau ne ką mažiau svarbią vietą užėmė gobelenai religine tematika. Ypač Senojo Testamento siužetai dažnai matomi senuosiuose audiniuose. Gobelenas Adomo ir Ievos supažindinimas iliustruoja įvykius aprašomus Pradžios knygoje. Šeštąją dieną Dievas pagal savo paveikslą iš žemės dulkių sukuria Adomą, o vėliau Ievą. Centrinė gobeleno figūra – visagalis Dievas, kuris vaizduojamas kaip Dievas Tėvas. Dievas kairę ranką laiko Ievai ant peties, o dešine ranka rodo į Adomą. Ievos sukūrimo scenoje Adomas paprastai vaizduojamas gulintis ant žemės, kadangi prieš tai Dievas buvo jį užmigdęs, kad galėtų išimti jo šonkaulį, iš kurio buvo sutverta Ieva. Visos figūros pavaizduotos turtingo augmenija ir gyvūnija sodo apsuptyje, Dievas vaizduojamas dėvintis ryškiai raudonus ir gelsvus rūbus, o Adomas ir Ieva nuogi.
    Įdomu, kad gobelenas sukurtas pagal tą patį kartoną, kuris buvo panaudotas gobelenui užsakytam Žygimanto Augusto XVI a. viduryje. Jau 1553 m. Žygimanto Augusto rezidencijoje Vavelyje buvo gobelenų serija „Rojaus istorija“. Šią seriją sudarė keletas Senojo testamento tematikos gobelenų – Rojaus laimė, Adomas dirbantis žemę, Abelio aukojimas, Kainas ir Abelis, Kainas žudantis Abelį, Kaino bėgimas nuo Dievo rūstybės, Žmonijos moralinis nuopuolis prieš tvaną. Šiuos gobelenus, išaustus pagal Michilio Koksio I (Michiel I Coxie, 1492-1592) tapytus kartonus, ir dabar galima išvysti Vavelio karališkoje pilyje. O gobelenas Rojaus laimė artimas Valdovų rūmuose esančiam audiniui Adomo ir Ievos supažindinimas. Žygimantui Augustui priklausiusiame gobelene Rojaus laimė vaizduojamos net šešios scenos – Adomo sukūrimas, Ievos sukūrimas, Adomo ir Ievos supažindinimas, Uždrausto vaisiaus atskleidimas, Pirmoji nuodėmė ir Išvarymas iš rojaus. Valdovų rūmų gobelene vaizduojama tik viena scena – Adomo ir Ievos supažindinimas, kurią šonuose įrėmina masyvių riestų kolonų formų bordiūras. Tik vienos scenos vaizdavimas neturėtų stebinti, taip daryta gana dažnai. Tačiau kartono naudojimas keletą kartų tik įrodo, kad jis buvo labai gerai atliktas ir matome, kad Žygimantas Augustas užsakydavo sau labai aukšto lygio meistrų kūrinius.
    Gobeleno apačioje dešinėje yra signatūrą B B, rodantis, kad gobelenas išaustas Briuselyje, Brabanto provincijoje bei inicialai I L nurodantys, kad audinys išaustas Žano Leinjė dirbtuvėse.

  • Achilas ir Likomedo dukterys

    Achilas ir Likomedo dukterys, 1570 m.

    Nežinomas autorius

    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys yra vienas vertingiausių muziejaus kolekcijoje. Meistriškai išaustame audinyje vaizduojama scena iš karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės sūnaus Achilo gyvenimo. Aiškiaregys Kalchantas išpranašavęs, kad Troją užimti pavyks tik tada, jei žygyje dalyvaus Achlas. Tačiau pranašystė skelbė ir tai, kad Achilas nebegrįš iš Trojos gyvas. Tetidė, norėdama padaryti savo sūnų nemirtingą mirkė jį laikydama už kulno Stikso upės vandenyje. Dar mažas Achilas buvo atiduotas auklėti kentaurui Cheironui, iš kurio išmoko karybos meno. Pradėjus rinkti vyrus karui prieš Troją, Tetidė paslėpė Achilą Skiro saloje. Jis buvo perrengtas mergina ir gyveno tarp karaliaus Likomedo dukterų. Odisėjas sužinojęs, kur slepiasi Achilas, sugalvojo gudrybę. Jis kartu su Diomedu apsimetė pirkliu ir atvyko į Likomedo rūmus. Tarp parodytų prekių buvo įvairūs papuošalai, audiniai, o taip pat keletas ginklų. Visos karalaitės susidomėjo papuošalais, o tik Achilą domino ginklai. Ši scena ir vaizduojama gobelene, kurio centre matome Achilą imanti lanką, virš jo vaizduojami prekes pristatantys Odisėjas ir Diomedas bei aplink sėdinčios Likomedo dukterys besigėrinčios atvežtomis prekėmis (pirštinėmis, vėriniu ir veidrodžiu). Tuo pat metu Odisėjo ir Diomedo palydovai prie rūmų kalavijais trankė į skydus ir suriko karo šūkį. Karaliatės pabėgo, o Achilas stvėrė ginklus ir puolė pasitikti, kaip jis manė priešų. Tada ir buvo atpažintas bei sutiko vykti į karą.
    Greta šio gobeleno eksponuojamas ir kitas audinys, priskiriamas tai pačiai „Odisėjo istorijos“ serijai. Tai gobelenas Odisėjo atsisveikinimas su žmona ir tėvais. Pilną audinių seriją sudarė ne mažiau kaip aštuoni gobelenai. Be dviejų, kurie eksponuojami Valdovų rūmuose, serijai priklausė gobelenai: Odisėjas žudantis šerną, Pamišusiu apsimetantis Odisėjas, Disputas su Achilo kariais, Odisėjas ir Kirkė, Odisėjas priimamas fajakų, Odisėjo sugrįžimas namo.
    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys apjuostas bordiūru, papuoštu vaisių bei augalų lapijos ir žiedų puokštėmis. Bordiūro kampuose ir apačioje įkomponuotos žmonių ir paukščio figūros. Bordiūro viršutinėje dalyje yra užrašas lotynų kalba, apibūdinantis gobelene vaizduojamą sceną (VLIXES ASTV REVELATVS ACHILLES INTER LICO / MEDIS REGIS FILIAS VIRGINEO HABITV LATITANS). Apatinėje bordiūro dalyje yra išaustos raidės B B, kuriomis buvo nurodoma, kad gobelenas išaustas Brabanto provincijoje Briuseluje. Nesunku atpažinti ir pagrindinius herojus – jų vardai užrašyti ant rūbų (Odisėjo vardas pateiktas romėnų naudota forma VLISSES, o Achilo rūbus puošia užrašas ACHILES GREC).

  • Kabinetas

    Kabinetas, 1653 m.

    Jean Macé de Blois

    Kabinetas – nedidelis spintelę primenantis baldas su keleriomis arba vieneriomis rakinamomis durelėmis priekyje. Jo viduje būna daug nedidelių stalčiukų, durelių arba paslėptų ertmių.
    Kabinetas sukurtas Prancūzijoje apie 1653 m., spėjama, Paryžiuje veikusiose Žano Masė (Jean Macé) dirbtuvėse. Jose buvo pagaminta gana daug šio tipo kabinetų, dažnai jų užsakovu buvo karališkasis dvaras, o kabinetai būdavo dovanojami Europos kunigaikščiams. Kabinetas susideda iš dviejų dalių – apatinės, panašios į stalą su dvylika kolonų, ir viršutinės – korpuso su durimis ir stalčiais. Labai dažnai šie kabinetai buvo puošiami mitologinėmis scenomis. Aptariamo kabineto paviršiuje, padengtame juodmedžiu, drožybos ir raižybos technika vaizduojama daugybė figūrų ir scenų. Viršuje – romėnų dievai Cerera ir Bachas, vykstantys į Neptūno ir Amfitritės vestuves. Kairiosiose duryse vaizduojama scena su taurę laikančiu Bachu, Venera ir Cerera. Ši scena greičiausiai sukurta pagal olandų dailininko Jano Senredamo (Jan Saenredam, apie 1565–1607) piešinio pagrindu Hendricho Golciaus (Hendrich Goltzius, 1558–1617) sukurtą grafikos darbą. Dešiniosiose duryse rodoma scena su Merkurijumi, padėjusiu galvą Venerai ant krūtinės. Visos scenos įrėmintos geometrinėmis kompozicijomis, kurios papildomos paukščių ir mitologinių būtybių figūromis, augaliniais ornamentais. Atvėrus kabineto duris, kurių paviršiuje išraižytos medžioklės scenos ir augaliniai motyvai, viduje yra 14 stalčių, puoštų raižytomis paukščių figūromis, ir dvejos nedidelės durelės. Už jų atsiveria mažos salės vaizdas su suktomis auksuotomis kolonėlėmis, sandrikais, baliustradomis, tapybos elementais. Kabineto viduje nustūmus kelis architektūriniais bei tapybiniais elementais puoštas dalis atsiveria dar keletas nedidelių stalčiukų.
    Viename iš stalčių yra įrašas prancūzų kalba „Despuis l’année 1653 le cabinet est fait“ (kabinetas pagamintas 1653).

  • Chlodvigo krikštas

    Chlodvigo krikštas, XVI a. pab. – XVII a. pr.

    Nežinomas autorius


    Gobelene vaizduojamas vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių įvykių – frankų karaliaus Chlodvigo krikštas, įvykęs 496 m. Kompozicijos centre klūpintis ir pamaldžiai sudėjęs rankas Chlodvigas. Veiksmas vyksta Reimso katedroje, kur vėliau krikštyta ir karūnuota daug būsimų Prancūzijos karalių. Kairėje stovintis šv. Remigijus dėvintis tiarą – prabangią apeiginę popiežiaus kepurę, puoštą trimis viena ant kitos uždėtomis karūnomis, su kryželiu. Šv. Remigijus nebuvo popiežiumi, tad šiuo atveju tiara greičiausiai simbolizuoja visą Katalikų Bažnyčią. Už šv. Remigijaus, kuris stovi šalia krikštyklos ir pilą šventintą vandenį ant Chlodvigo galvos, nugaros pavaizduoti stovintys dvasininkai – kardinolai, vyskupai. Chlodvigo dešinėje stovi jo žmona Klotilda, devinti puošnius rūbus bei ant galvos turinti karūną. Už jos pavaizduotos keturios damos.
    Gobeleną juosia dekoratyvus bordiūras, puoštas susipynusiais lapai bei paukščių figūromis. Bordiūre įkomponuoti apvalūs medalionai su įvairiomis scenomis. Daugumą scenų sunku identifikuoti, tačiau matoma, kad dešiniajame kampe viršuje vaizduojama scena iš Trojos karo, kai į miestą yra įstumtas medinis arklys.

     

  • Taurė

    Taurė, 1703 m.

    Nežinomas autorius

    Pačioje XVIII a. pradžioje Saksonijoje, manytina Heidelbacho stiklo dirbtuvėse, sukurta aukšta taurė su gana plačia pėda ir turtingu dekoru. Taurės centrinėje dalyje įkomponuotas spalvingas jungtinis herbas, kuriame pavaizduoti: Lenkijos Erelis, Lietuvos Vytis, o viduryje du herbiniai skydai su kunigaikštiška kepure simbolizuojantys Vetinų dinastiją. Virš herbo, kuris įkomponuotas į spalvingą kartušą, pavaizduota aukso spalvos karūna nusagstyta brangakmeniais ir perlais. Aukščiau yra įrašas didžiosiomis raidės F. A. R. P. (Friedrich August Rex Poloniae). Lietuviškai įrašas skambėtų – „Lenkijos karalius Frydrichas Augustas“. Tačiau šis valdovas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo vadinamas Augustu II, o dėl ypatingo kūno sudėjimo ir stiprybės, pramintas Augustu Stipriuoju (1670–1733). Taurės apačioje yra įrašyta data „1703“.
    Kol kas dar negalima tiksliai pasakyti kuriuose rūmuose ši taurė buvo naudojama. Tačiau analogiškos taurės buvo naudojamos Drezdeno, Moricburgo rezidencijose. Kalbant konkrečiai apie šią taurė, tai pagal išlikusį senąjį inventorinį numerį (39512) pavyko atsekti, kad taurė buvo saugoma Meno amatų muziejuje (Museum für Kunsthandwerk) Drezdene. Eksponatas vėl į rinką pateko greičiausiai kaip kompensacija Vetinams, iš kurių po Antrojo pasaulinio karo buvo konfiskuotas turtas. Panašių, Saksonijoje sukurtų, istoriškai itin vertingų taurių yra Drezdeno, Krokuvos, Varšuvos muziejuose.

  • Displaying 1 results of 30
  • Number of entries per page:
  • Page: of: 1
Average (0 Votes)
The average rating is 0.0 stars out of 5.
No comments yet. Be the first.