LDM padalinys Palangos gintaro muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Kožbok-Lonckos (Korzbok-Łąckos) 1897 metais pastatytuose rūmuose. Juos projektavo garsus vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Rūmai stovi pačioje gražiausioje Palangos vietoje – parke, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André). Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Dailininkų kūrybos ir poilsio namai, o 1963 metų rugpjūčio 3 dieną dviejose šių rūmų salėse atidaryta pirmoji Palangos gintaro muziejaus ekspozicija. Muziejaus atidarymas tapo svarbiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiu. Greitai pirmoji ekspozicija išaugo į svarbų gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centrą, vienu iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Dabar muziejaus rinkiniuose jau yra daugiau negu 30 tūkstančių eksponatų, iš kurių 5 tūkstančiai lankytojams pristatomi nuolatinėje ekspozicijoje. Ji kasmet yra tobulinama, plečiama, papildoma naujai įsigytais eksponatais.
Ekspozicijoje pristatomos dvi pagrindinės temos: tai gintaro susidarymas Žemės evoliucijos eigoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijoje. Jos susideda iš kelių potemių. Su svarbiausiomis iš jų lankytojai turi galimybę susipažinti ekskursijos metu.
Pirmoji gintaro ekspozicijos salė skirta Baltijos gintaro susidarymui, jo palyginimui su visame pasaulyje randamu gintaru bei iškasamaisiais sakais.
Kaip gintaras susiformavo? Prieš 55–40 milijonų metų senajame Skandinavijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo gintaro miškas. Čia, greta pušų šeimos spygliuočių, žaliavo ir subtropiniai augalai, miškuose buvo daug gyvūnų, ypač vabzdžių. Šiltėjant klimatui gintarmedžiai nebeprisitaikė prie naujų oro sąlygų ir pasidarė labai sakingi. Išskirdami gausius sakų kiekius, jie palaipsniui išnyko, o dirvožemyje susikaupusios jų sakų liekanos, veikiamos fizinių ir cheminių aplinkos veiksnių, palaipsniui virto gintaru.

Prano Domšaičio galerija, Lietuvos dailės muziejaus padalinys Klaipėdoje, atidaryta 1973 metais. Ji buvo įkurta keturiuose į vieną kompleksą sujungtuose XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios pastatuose. Nuo 2001 metų galerijoje veikia nuolatinė tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio kūrinių ekspozicija: 665 dailininko kūrinius Lietuvai padovanojo Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiantis Lietuvių fondas. Pranas Domšaitis, kilęs iš Mažosios Lietuvos, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinis, po Pirmojo pasaulinio karo išgarsėjo Vokietijoje, po Antrojo – sulaukė pripažinimo Pietų Afrikoje.

Galerijoje taip pat galima pamatyti lietuvių išeivijos dailininkų – tapytojo marinisto Česlovo Janušo ir skulptoriaus Vytauto Kašubos – kūrybos ilgalaikes parodas. Galerijoje taip pat eksponuojamos ir trumpalaikės parodos.

Prano Domšaičio darbų ekspozicijoje pristatomi 285 rinktiniai kūriniai – aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės, piešiniai, ofortai, litografijos, siuvinėtos kompozicijos. Ekspoziciją papildo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios baldai, pagaminti pamario krašte.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus yra naujasis Lietuvos dailės muziejaus padalinys, įsikūręs istorinėje Vilniaus mokslo bičiulių draugijos būstinėje. XX amžiaus pradžios neoklasicistinio stiliaus rūmai Joachimo Lelevelio gatvėje, prie Žaliojo tilto, buvo pastatyti už pagrindinio fundatoriaus Baltosios Vokės dvarininko Hiliaro Lenskio skirtas ir kitų rėmėjų paaukotas lėšas. Statybos buvo pradėtos 1910 metais, o pastatas galutinai įrengtas tik 1929-aisiais.  Projekto autoriai – inžinieriai Henrikas Voinickis ir Janas Trojanas (Henryk Wojnicki, Jan Trojan). Vilniaus krašto šviesuomenės pastangomis statinys tapo daugiafunkciniu kultūros ir švietimo židiniu: jame glaudėsi draugijos archyvas, biblioteka, muziejus, vyko draugijos narių susirinkimai, visuomeniniai renginiai. Vilniaus mokslo bičiulių draugija veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1949–1980 metais pastatas priklausė sovietinės propagandos įstaigai – LTSR revoliucijos muziejui. 1981-aisiais rūmai perduoti Lietuvos dailės muziejui, juose buvo rengiamos teminės ir personalinės parodos, veikė Lietuvių tarybinės dailės galerija. 1991 metais čia buvo įrengtos tapybos, skulptūros bei grafikos kūrinių saugyklos, o paskutiniaisiais metais veikė restauratorių dirbtuvės.
Gavus lėšų iš Europos Sąjungos sanglaudos skatinimo programos ir Lietuvos Respublikos biudžeto, 2012-aisiais istorinis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pastatas buvo rekonstruotas ir modernizuotas, jį pritaikant šiuolaikiniams muziejiniams poreikiams. Dabar šiuose rūmuose veikia nuolatinė dailininko Vytauto Kasiulio kūrybos ekspozicija, parodų salės, konferencijų ir renginių centras, vyksta muzikos vakarai.
Pagrindinė muziejaus misija – saugoti ir eksponuoti dailininko Vytauto Kasiulio kūrybinį palikimą, kurį jo našlė Bronė Kasiulienė 2010 metais testamentu padovanojo Lietuvai, o jos sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis jį Lietuvai perdavė. Kolekciją sudaro 950 kūrinių bei asmeninis dailininko archyvas. Muziejuje taip pat rengiamos kitų žymių išeivijos menininkų kūrybos parodos.