Lietuvos liaudies buities muziejus – vienintelis etnografijos tipo muziejus Lietuvoje, pristatantis sumažintą visų etnografinių šalies regionų ir miestelių vaizdą. Jis įkurtas 1966 metais prie Rumšiškių, Pievelių kaimo žemėse, vaizdingoje Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha) bei nekilnojamų eksponatų skaičių muziejų po atviru dangumi Europoje. Ne tik lankytojų, bet ir ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir saugotinų vietų tarybos) vadovų nuomone Lietuvos liaudies buities muziejus yra laikomas vienu geriausių tokio tipo muziejų Europoje.

Muziejaus pagrindą sudaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, perkelti iš įvairių Lietuvos regionų – Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos. Jie sugrupuoti į kompleksus: sodybas, nedidelius kaimus, miestelį. Pastatai atskleidžia įvairių laikotarpių ir socialinių sluoksnių pastatų būdingiausias stilistines savybes, išplanavimus, konstrukcijas, dekoro elementus. Atkurta pastatų aplinka – tvoros, želdiniai, sakraliniai paminklai, įrengtos interjero ekspozicijos su tam laikmečiui būdinga įranga – baldais, audiniais, virtuvės rakandais, darbo įrankiais.

Muziejaus centre – Miestelyje žiedžiami puodai, gaminami gintaro, medžio dirbiniai, audžiama. Tolėliau nuo etnografinių sodybų stovi Aristavėlės dvaro rūmai – reikšmingas baroko laikotarpio medinės architektūros pavyzdys. Tremties ir pasipriešinimo sektorius skirtas Lietuvos gyventojų tremties ir kančių atminimui – atkurta jurta, trėmimo vagonas, paminklai. Muziejuje taip pat galima pamatyti kepurinį malūną, pakelės karčemą, geležies parduotuvę, žydo butą, bažnyčią, vežiminę, arbatinę, špitolę ir daugelį kitų architektūrinių objektų. Norint apžiūrėti visą muziejaus teritoriją tenka įveikti ne vieną kilometrą, tačiau nuovargį užgožia čia patirti įspūdžiai. Muziejuje niekada netrūksta gyvybės: čia jau daug metų auginami senųjų lietuviškų veislių arkliai, ožkos, avys, bitės. Liaudies buities muziejuje kasmet apsilanko daugiau nei 100 000 lankytojų.