Chaimo Frenkelio vila yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Tai – viena įspūdingiausių kultūrinio turizmo vietų Lietuvoje. Restauruota prabangi vila su parku, jį puošiančiu fontanu ir Tūkstančio rožių rožynu, yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros statinių. Jo autentiškas interjeras žavi išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, freskų fragmentais. Vilos ekspozicijose pristatoma Lietuvos provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, žydų paveldas, vyksta renginiai, koncertai, festivaliai.
1908 metais šalia Šiauliuose įkurto klestinčio odų fabriko Chaimas ir Dora Frenkeliai pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą – vilą. Statybos metai spėjami pagal vėjarodę, esančią ant stogo. Vilos architektas nežinomas. Tai vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių XX amžiaus pradžios moderno epochos architektūros pastatų.
Chaimo Frenkelio viloje buvo įgyvendinta daugelis XX amžiaus pradžios technikos naujovių: įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno Chaimo ir Doros Frenkelių šeima. Tarpukario metais jie naudojosi viena namo puse, kurioje yra atskiras įėjimas, o kitoje namo pusėje veikė Šiaulių Hebrajų gimnazija. Nuo 1940-ųjų daugiau kaip 50 metų šiame pastate veikė ligoninė. Iš pradžių vila buvo paversta sovietų karo ligonine, vėliau – Vermachto lazaretu, o nuo 1944-ųjų – Sovietų armijos Pabaltijo karinės apygardos ligonine. Sovietmečiu, vykdant pastato rekonstrukciją, buvo sugadintas vilos eksterjeras. Nesunaikinta išliko didžioji dalis vidaus interjerų: mediniai aptaisai, laiptai, paneliai, ąžuoliniai ornamentuoti parketai, durys su įspūdingais švieslangiais. 1993 metais namas buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion.
Dabar Chaimo Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą. Viloje veikiančioje ekspozicijoje „Provincijos dvaras ir miestas XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus viduryje“ pristatomos vertybės, į muziejų suvežtos 1940–1941 metais iš nacionalizuotų Šiaulių apylinkių dvarų. Ekspozicijos pradžioje – trumpa pažintis su buvusiu vilos šeimininku Frenkeliu ir jo veikla Šiauliuose.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Dviračių muziejus – vienintelis dviračių muziejus Lietuvoje. Lietuvos muziejininkystės patriarcho Pelikso Bugailiškio iniciatyva Šiaulių „Aušros“ muziejus įkurtas 1923 metais. Jis pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušra“ – vardu. Šiandien tai vienas iš didžiausių Lietuvos muziejų, kaupiantis, saugantis ir populiarinantis istorijos, meno bei technikos paveldą. Muziejuje yra 8 padaliniai. Be Dviračiuų muziejaus, jam dar priklauso secesinė Chaimo Frenkelio vila, Fotografijos muziejus, Radijo ir televizijos muziejai, Žaliūkių malūnininko sodyba, kuriame veikia restauruotas vėjinis malūnas, Venclauskių namai, poeto Jovaro namas bei Edukacijos centras. Muziejuje plėtojama atraktyvi edukacinė ir kultūrinė veikla, organizuojami tradiciniai renginiai, tarp jų ir Europos muziejų naktis, tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis, bei kalendorinės lietuvių liaudies šventės, itin daug dalyvių sutraukiančios į Žaliūkių malūnininko sodybą.
Dviračių muziejuje veikianti ekspozicija „Dviratis ir Lietuva“ supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida iki šių dienų. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai, padaryti iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.

Dviračių muziejus buvo įkurtas 1980 metais ir penkis metus veikė tuometinėje Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“. Vėliau muziejus buvo perkeltas į dabartines patalpas Vilniaus gatvėje, namą, pažymėtą 139 numeriu. 1993 metais, pasikeitus ekonominei situacijai „Vairo“ įmonėje, siekiant išlaikyti Dviračių muziejų, jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion ir tapo šio muziejaus padaliniu. Muziejuje yra ne tik kaupiami, saugomi ir eksponuojami dviračiai, bet ir organizuojami įvairūs renginiai. Dviratis čia pristatomas ne tik kaip viena seniausių ir populiariausių susisiekimo priemonių, bet ir kaip pasaulyje populiaraus dviračių sporto priemonė. Apie tai pasakojama ekspozicijoje „Dviračių sportas Lietuvoje“.
Pažintis su dviračiais pradedama muziejaus trečiajame aukšte. Ten eksponuojami dviračių pavyzdžiai bei pristatoma naujausia ekspozicijos dalis – „Dviračių sportas Lietuvoje“.

Fotografijos muziejus yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Tai – vienintelis specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus daugiafunkcinis fotografijos centras, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį.

Modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Muziejuje išsaugota tarpukario modernizmo architektūros dvasia, nuo stogo terasos atsiveria nuostabi Šiaulių miesto panorama, o muziejaus ekspozicija „Laisvę fotografijai!“ kviečia į interaktyvų fotografinį nuotykį – kelionę laiku nuo fotografijos ištakų iki šių dienų.

Fotografijos muziejaus viešoje skaitykloje galima rasti fotografinės tematikos knygų, albumų, periodinių spaudinių.

2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus (1943–1987) kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu,  kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.

Poeto Jovaro namas yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Jame atkurta Lietuvos poeto, knygnešio Jono Krikščiūno-Jovaro (1880–1967) gyvenamoji aplinka, įrengtas stilizuotas XX a. pirmosios pusės knygynas.

Muziejus duris lankytojams atvėrė 1986 metais. Pirmajame aukšte veikė poetui skirta ekspozicija, antrajame – atkurti du memorialiniai kambariai, kuriuose įrengti informaciniai stendai apie poeto gyvenimą ir kūrybą. Pirmajame aukšte atidaryta ekspozicija „Literatūros kūrėjų pasaulis ir likimai“ (autorė doc. dr. Dalia Striogaitė). Pirmajame aukšte taip pat galima apžiūrėti naują ekspozicija „XX a. I p. knygynas“.

Radijo ir televizijos muziejus įkurtas 1982 m. kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus ir radijo mėgėjų grupės iniciatyva. Nuo 1994 m. muziejus yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Muziejaus ekspozicija atskleidžia garso ir vaizdo atkūrimo, telekomunikacijos prietaisų raidą nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, padeda pažinti ir suprasti šių prietaisų veikimo principus ir galimybes, pristato retų eksponatų kolekcijas. Čia galima pamatyti skirtingais laikotarpiais pagamintus veikiančius televizijos imtuvus, išgirsti grojančius mechaninius patefonus, elektrofonus, magnetofonus, patiems paieškoti radijo stočių su senais radijo imtuvais, išbandyti telegrafo aparatą ir Morzės abėcėle pasiųsti SOS signalą. 

Venclauskių namai yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Tai – daugiafunkcis istorijos ir kultūros pažinimo centras, netradicinė bendravimo ir laisvalaikio erdvė Šiauliuose. Venclauskių namų pastatas – ryškus tarpukario modernizmo architektūros objektas (architektas Karolis Reisonas), unikalus ir vienas iš charakteringiausių Lietuvoje XX a. pirmosios pusės privataus interjero tapybinio dekoro pavyzdžių.

Visuomenės veikėjų, Pasaulio tautų teisuolių Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas buvo pastatytas 1925–1927 metais. Jų šeima čia gyveno iki 1944 metų, kol pasitraukė į Vakarus. 1955 m. namas buvo paskirtas Šiaulių muziejui „Aušra“. 1959 m. muziejuje buvo atidaryta pirmoji pokario ekspozicija.

1991 m. advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė ir jos sesuo Danutė savo tėvų namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, iškėlusios sąlygą, kad pastatas visada priklausys visuomenei ir jame veiks muziejus. Jų tėvų namai vėl atviri lankytojams ir laukia visų norinčių pažinti ir kurti Šiaulių miesto istoriją.

Restauruotame kultūros paveldo objekte pristatomos istorinės parodos, organizuojami renginiai ir edukacijos, veikia kūrybinės dirbtuvės, atvira skaitykla. Lankytojai kviečiami įsitraukti į įvairias edukacines ir pramogines veiklas ar tiesiog pailsėti, pabendrauti.

Žaliūkių malūnininko sodyba yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Ši sodyba-muziejus – etnokultūros, tradicinių papročių ir veiklos bei pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Lankytojai čia gali išvysti atkurtą malūnininko trobą su etnografine ekspozicija ir restauruotą vienintelį Šiauliuose išlikusį XIX a. antrosios pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinį su autentiška grūdų malimo įranga – Žaliūkių vėjo malūną.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona. Kasdienybę paįvairina kartu su miesto bendruomene švenčiamos kalendorinės lietuvių liaudies šventės. Sodyba pritaikyta pažintiniam ir kultūriniam turizmui: lankytojų patogumui sutvarkyta teritorija, įrengtos vaikų žaidimo ir automobilių stovėjimo aikštelės.

XIX amžiaus pabaigoje pastatytas Žaliūkių malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose. Jis taip pat yra pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus Šiaulių miesto pietinio rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūną apie 1875–1880 metus pastatė vokietis Gustavas Danielis tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio malūnas ir gavo pavadinimą. Vėliau, 1930 metais, malūnas atiteko jo sūnui Evaldui Danieliui, kuris ir buvo paskutinis malūno savininkas iki 1940 metų. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas. Prie jo 1925 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas, skirtas motoriniam malūnui. Šiam sudegus, pastatas naudotas kaip tvartas ir daržinė. Kiek tolėliau stovėjo namas, kuriame gyveno samdomas malūnininkas. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų.
1940 metais, per pirmąją sovietų okupaciją, malūnas buvo nacionalizuotas, o 1957 metais jo darbas buvo visai sustabdytas. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 metais jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui, kuris malūną suremontavo ir 1970-aisiais jame atidarė malimo ekspoziciją. Joje buvo rodomi eksponatai nuo geležies amžiaus iki tuometinių laikų. 2000-aisiais prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos rengti Senųjų amatų dienos, sutraukiančios itin daug dalyvių. 2009 metais malūnas restauruotas dar kartą, 2011-aisiais atstatyta malūnininko troba.
Malūnų konstrukcijos ir technologinė įranga yra vertingas vietos meistrų inžinerinės minties palikimas ir tautų technologinių mainų pavyzdys. Lietuva – medžio kultūros tradicijų kraštas, todėl šiandien yra svarbu pažinti ir išsaugoti šių statinių autentiškas statybos medžiagas, konstrukcijas ir technologijas.