Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas 1923 metais Lietuvos muziejininkystės patriarcho Pelikso Bugailiškio iniciatyva. Jis pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušra“ – vardu. Šiandien tai vienas iš didžiausių ir aktyviausių Lietuvos muziejų, kaupiantis, saugantis ir populiarinantis istorijos, meno, technikos paveldą. Muziejuje yra 8 padaliniai: restauruota secesinė Chaimo Frenkelio vila, rekonstruojamas Fotografijos muziejus, Dviračių, Radijo ir televizijos muziejai, restauruota Žaliūkių malūnininko sodyba, poeto Jovaro namas, Venclauskių namai ir edukacijos centras.
1908 metais šalia Šiauliuose įkurto klestinčio odų fabriko Chaimas ir Dora Frenkeliai pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą – vilą. Statybos metai spėjami pagal vėjarodę, esančią ant stogo. Vilos architektas nežinomas. Tai vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių XX amžiaus pradžios moderno epochos architektūros pastatų.
Chaimo Frenkelio viloje buvo įgyvendinta daugelis XX amžiaus pradžios technikos naujovių: įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno Chaimo ir Doros Frenkelių šeima. Tarpukario metais jie naudojosi viena namo puse, kurioje yra atskiras įėjimas, o kitoje namo pusėje veikė Šiaulių Hebrajų gimnazija. Nuo 1940-ųjų daugiau kaip 50 metų šiame pastate veikė ligoninė. Iš pradžių vila buvo paversta sovietų karo ligonine, vėliau – Vermachto lazaretu, o nuo 1944-ųjų – Sovietų armijos Pabaltijo karinės apygardos ligonine. Sovietmečiu, vykdant pastato rekonstrukciją, buvo sugadintas vilos eksterjeras. Nesunaikinta išliko didžioji dalis vidaus interjerų: mediniai aptaisai, laiptai, paneliai, ąžuoliniai ornamentuoti parketai, durys su įspūdingais švieslangiais. 1993 metais namas buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion.
Dabar Chaimo Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą. Viloje veikiančioje ekspozicijoje „Provincijos dvaras ir miestas XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus viduryje“ pristatomos vertybės, į muziejų suvežtos 1940–1941 metais iš nacionalizuotų Šiaulių apylinkių dvarų. Ekspozicijos pradžioje – trumpa pažintis su buvusiu vilos šeimininku Frenkeliu ir jo veikla Šiauliuose.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Dviračių muziejus – vienintelis dviračių muziejų Lietuvoje. Lietuvos muziejininkystės patriarcho Pelikso Bugailiškio iniciatyva Šiaulių „Aušros“ muziejus įkurtas 1923 metais. Jis pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušra“ – vardu. Šiandien tai vienas iš didžiausių Lietuvos muziejų, kaupiantis, saugantis ir populiarinantis istorijos, meno bei technikos paveldą. Muziejuje yra 8 padaliniai. Be Dviračiuų muziejaus, jam dar priklauso secesinė Chaimo Frenkelio vila, Fotografijos muziejus, Radijo ir televizijos muziejai, Žaliūkių malūnininko sodyba, kuriame veikia restauruotas vėjinis malūnas, Venclauskių namai, poeto Jovaro namas bei Edukacijos centras. Muziejuje plėtojama atraktyvi edukacinė ir kultūrinė veikla, organizuojami tradiciniai renginiai, tarp jų ir Europos muziejų naktis, tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis, bei kalendorinės lietuvių liaudies šventės, itin daug dalyvių sutraukiančios į Žaliūkių malūnininko sodybą.
Dviračių muziejuje veikianti ekspozicija „Dviratis ir Lietuva“ supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida iki šių dienų. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai, padaryti iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.

Dviračių muziejus buvo įkurtas 1980 metais ir penkis metus veikė tuometinėje Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“. Vėliau muziejus buvo perkeltas į dabartines patalpas Vilniaus gatvėje, namą, pažymėtą 139 numeriu. 1993 metais, pasikeitus ekonominei situacijai „Vairo“ įmonėje, siekiant išlaikyti Dviračių muziejų, jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion ir tapo šio muziejaus padaliniu. Muziejuje yra ne tik kaupiami, saugomi ir eksponuojami dviračiai, bet ir organizuojami įvairūs renginiai. Dviratis čia pristatomas ne tik kaip viena seniausių ir populiariausių susisiekimo priemonių, bet ir kaip pasaulyje populiaraus dviračių sporto priemonė. Apie tai pasakojama ekspozicijoje „Dviračių sportas Lietuvoje“. Prisiminkime keletą svarbiausių įvykių iš Lietuvos dviračių sporto istorijos:
Dviratininkų sąjunga Lietuvoje buvo įkurta dar 1923-aisiais. Tais pačiais metais ji tapo Tarptautinės dviratininkų sąjungos nare. 1924 metais Lietuvos dviratininkai pradėjo dalyvauti Olimpinėse žaidynėse. 1926 metais dviratininko Juozo Važio iniciatyva Lietuvos dviratininkų sąjungos skyrius buvo įsteigtas Šiauliuose. Sovietmečiu Lietuvos sportininkai sėkmingai dalyvaudavo sąjunginėse ir tarptautinėse varžybose. Pirmuosius olimpinius medalius Lietuvos dviratininkai, atstovaudami Sovietų Sąjungai, iškovojo 1988 metais Seulo olimpinėse žaidynėse. Tąsyk Artūras Kasputis pelnė vieną, Gintautas Umaras – du aukso medalius, Laima Zilporytė – bronzos medalį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais buvo įsteigta Lietuvos dviračių sporto federacija, atkurta Lietuvos narystė tarptautinėje dviratininkų sąjungoje. Lietuvos dviratininkai pradėjo atstovauti žymiausiems pasaulio klubams, pasiekė gerų rezultatų Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautinėse varžybose. Ypatingi Lietuvos sportininkams buvo 2009-ieji. Tais metais iškovota daug svarių pergalių žymiausiose tarptautinėse varžybose, o dviratininkė Simona Krupeckaitė tapo 2009-ųjų metų pasaulio dviračių treko čempione, planetos rekordininke.
Lietuvoje šalia plento ir treko dviračių lenktynių buvo pradėta kultivuoti nauja dviračių sporto šaka – mažųjų dviračių krosas. Ji itin populiari tarp vaikų ir jaunimo.

Muziejaus antrame aukšte eksponatai išdėstyti pagal temas. Čia daugiausia dėmesio skiriama ne tiek dviračiams, kiek dviratininkams, savo žygiais garsinusiems Lietuvos vardą pasaulyje. Atskira ekspozicijos dalis skirta vienam iš garsiausių Lietuvos keliautojų dviračiais Liudui Alseikai. Jis yra pirmojo tarpkontinentinio žygio dviračiais „Klaipėda–Vladivostokas“, įvykusio 1960 metais, organizatorius bei vadovas.
Pažintis su dviračiais pradedama muziejaus trečiame aukšte. Ten eksponuojami dviračių pavyzdžiai bei pristatoma naujausia ekspozicijos dalis – „Dviračių sportas Lietuvoje“.

Fotografijos muziejaus – vienintelis specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus daugiafunkcinis fotografijos centras, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį. 2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės-Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu,  kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.

Šiaulių „Aušros“ muziejus įkurtas 1923 metais Lietuvos muziejininkystės patriarcho Pelikso Bugailiškio iniciatyva. Jis pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušra“ – vardu. Šiandien tai vienas iš didžiausių ir aktyviausių Lietuvos muziejų, kaupiantis, saugantis ir populiarinantis istorijos, meno, technikos paveldą. Muziejuje yra 8 padaliniai: restauruota secesinė Chaimo Frenkelio vila, rekonstruotas Fotografijos muziejus, Dviračių, Radijo ir televizijos muziejai, Venclauskių namai, poeto Jovaro namas, Edukacijos centras ir Žaliūkių malūnininko sodyba su restauruotu malūnu ir atstatyta malūnininko troba.

XIX amžiaus pabaigoje pastatytas Žaliūkių malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose. Jis taip pat yra pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus Šiaulių miesto pietinio rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūną apie 1875–1880 metus pastatė vokietis Gustavas Danielis tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio malūnas ir gavo pavadinimą. Vėliau, 1930 metais, malūnas atiteko jo sūnui Evaldui Danieliui, kuris ir buvo paskutinis malūno savininkas iki 1940 metų. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas. Prie jo 1925 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas, skirtas motoriniam malūnui. Šiam sudegus, pastatas naudotas kaip tvartas ir daržinė. Kiek tolėliau stovėjo namas, kuriame gyveno samdomas malūnininkas. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.
1940 metais, per pirmąją sovietų okupaciją, malūnas buvo nacionalizuotas, perduotas „Pramkombinatui“, o 1949-aisiais – Pranės Jankutės kolūkiui. Vėliau kurį laiką malūnas dar veikė, tačiau darbo mažėjo, tad 1957 metais jis buvo visai sustabdytas. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 metais jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui, kuris malūną suremontavo ir 1970-aisiais jame atidarė malimo ekspoziciją. Joje buvo rodomi eksponatai nuo geležies amžiaus iki tuometinių laikų. 2000-aisiais prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos rengti Senųjų amatų dienos, sutraukiančios itin daug dalyvių. 2009 metais malūnas restauruotas dar kartą, 2011-aisiais atstatyta malūnininko troba.
Malūnų konstrukcijos ir technologinė įranga yra vertingas vietos meistrų inžinerinės minties palikimas ir tautų technologinių mainų pavyzdys. Lietuva – medžio kultūros tradicijų kraštas, todėl šiandien yra svarbu pažinti ir išsaugoti šių statinių autentiškas statybos medžiagas, konstrukcijas ir technologijas.

Lankytojai yra kviečiami susipažinti su senuoju Žaliūkių malūnu ir malūnininko troba, sužinoti kokiu principu veikė malūno mechanizmai, kaip buvo malami miltai, kepama ruginė duona, taip pat susipažinti su XX amžiaus pradžios pasiturinčio malūnininko buitimi.

Malūnų istorija ir jų klasifikacija
Malūnų „tėvyne“ laikoma Kinija. Pirmieji malūnai buvo paminėti Persijos rašytiniuose šaltiniuose laikotarpiu nuo 500 iki 900 metų, o Europoje – 833 metais. Kokie tais laikais buvo malūnai, šiandien sunku pasakyti, nes išsamių aprašų neišliko. Tikėtina, kad jie buvo bokšto tipo, su nesukiojamais, į vyraujančių vėjų pusę nukreiptais sparnais.

Spėjama, kad žinios apie vėjo malūnus Lietuvą ir kitus Baltijos kraštus pasiekė per Baltijos jūrą, kuri buvo judrus prekybos kelias. Pirmieji malūnai buvo stiebiniai, o nuo XVIII amžiaus paplito kepuriniai. Daugiausiai jų atsirado pajūryje ir Žemaitijoje. Malūnai visais laikais duodavo didelį pelną, todėl juos statyti buvo naudinga.

XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje dominavo vėjo malūnai. Vietą šiam įrenginiui statyti parinkdavo prie upių, ant kalvelių, lygumose, kur pučia tolygūs, nesūkuringi vėjai. Žiūrėta, kad jo neužstotų aukšti medžiai, miškas, trobesiai. Kai būdavo sunku išvengti užuovėjos, ypač miestuose ir miesteliuose, malūną iškeldavo ant aukšto pamato. Lietuvoje vyrauja pietvakarių, vakarų vėjai, o tinkamiausias malti yra „sunkus šiaurės vėjas“, todėl malūnai dažniausiai būdavo statomi gyvenviečių ir trobesių vakariniame arba šiauriniame pakraštyje.

Malūnai skyrėsi architektūrinėmis formomis, statybinėmis medžiagomis, technologine įranga, galia.
Jiems statyti Lietuvoje dažniausiai buvo naudojamas medis, rečiau – plūktas molis, rieduliai, plytos.

Lietuvoje labiausiai paplitę vėjo malūnai su gulsčia sparnų ašimi ir pagal sparnų gręžimo į vėją būdą skirstomi į du tipus – stiebinius ir kepurinius. Stiebinių malūnų sparnai gręžiami į vėją kartu su visu malūno liemeniu, o kepurinių – tik viršutine malūno dalimi – kepure. Daugelio malūnų, neatsižvelgiant į jų tipą, sparnai būdavo keturmenčiai, karkasiniai, aptraukiami drobe. Vidutinis jų ilgis – 9 metrai.

Žaliūkių malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiškojo tipo malūnu – olenderiu. Jis yra keturių aukštų. Pirmajame aukšte malūnininkas priimdavo ūkininkų grūdus ir atiduodavo sumaltus miltus. Antrasis dar vadinamas girnų aukštu. Čia yra sumontuotos dvejos girnos, mechanizmai grūdams į girnas berti ir mechanizmai girnų viršutiniam girnaakmeniui nukelti, iškalant, paaštrinant girnas. Trečiajame malūno aukšte įtaisytas mechanizmas grūdų maišams užkelti ir dėžės – „kašės“ su angomis grindyse ties girnomis grūdams supilti. Čia ūkininkai laukdavo eilės susimalti grūdus. Ketvirtasis aukštas – tai malūno kepurė. Joje yra įrengtas vėjo variklis. Kepurė yra laisvai uždėta ant malūno karkaso ir gali būti pasukama reikiama kryptimi, atgręžiant sparnus į vėją. Restauruota malūno įranga yra išlikusi autentiška. Kepurė ir kepurėje buvę mechanizmai padaryti nauji, nes senoji kepurė sudegė per 1987 metų gaisrą.