Žemaičių vyskupystės muziejus

Muziejaus eksponatai
Muziejaus kitos vertybės
Visi muziejaus objektai
Santrumpa ŽVM
Adresas S. Daukanto g. 6, Varniai, LT-88318 Telšių r. sav., Lietuva
Telefonas (8 444) 47 455
Faksas (8 444) 47 455
El. paštas ai@varniai-museum.lt
Internetinė svetainė
Rūšis pagal tematiką istorijos
Įstaigos kodas 288203290

Informacija apie muziejų

Žemaičių vyskupystės muziejus buvo įkurtas 1999 metais vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose. Jie iškilo 1770–1771 metais vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio rūpesčiu ir lėšomis. Per šimtmečius rūmų paskirtis ir šeimininkai kelis kartus keitėsi. Neprižiūrimas pastatas labai nukentėjo sovietmečiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatas buvo pradėtas restauruoti. 1991–1995 metais atstatytas varpinės bokštas, vėlyvajam barokui būdinga stogo konstrukcija. Restauravimo darbai dar nebaigti, todėl Muziejus veikia tik pietiniame pastato fligelyje ir kitose atnaujintose rūmų erdvėse.

Muziejaus tikslas – kaupti, saugoti ir visuomenei pristatyti Žemaičių vyskupystės bei Telšių vyskupijos meno, istorijos, memorialinį paveldą, kitas muziejines vertybes ir tęsti krikščioniškąją regiono ir valstybės tradiciją. Muziejus teikia ir kultūros, švietimo, informacines paslaugas, kurios padeda palaikyti ir stiprinti istorinę, kultūrinę bei religinę Lietuvos piliečių tapatybę.

Nuo XV iki XX amžiaus pradžios Lietuvoje veikė dvi vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Žemaičių vyskupystė buvo įsteigta 1417 metais ir apie porą šimtmečių vadinosi Medininkų vardu. Jos centras beveik 450 metų buvo Varniai. Šio miesto vaidmuo religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime buvo ypatingas ir paliko ryškų pėdsaką šalies kultūroje ir istorijoje.

1417 metų vasarą į Žemaitiją atvykęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Vilniaus bei Lvovo vyskupai, pakrikštijo tūkstančius žemaičių. Vytautas pats išsirinko Varnius kaip vietą Žemaičių vyskupystės centrui įkurti. 1417 metų pabaigoje čia buvo pašventinta Katedros bažnyčia bei įkurta Medininkų, arba Žemaičių, vyskupystė. Jau XV amžiuje Varniai dėl čia vykusių Europos kultūrai tuo laikotarpiu būdingų kultūros procesų buvo išskirtinė vietovė. Kultūrinio centro pozicijas Varniai išlaikė ilgai, nors pats miestelis į didesnį urbanistinį centrą neišaugo.

1623 metais Varniuose pradėjo veikti pirmoji kunigų seminarija. Po kurio laiko ji buvo perkelta į Kražius, bet po šimtmečio vėl sugrąžinta į Varnius, kur iš pradžių veikė mediniame pastate, o vėliau buvo perkelta į naujai pastatytus rūmus, kuriuose dabar veikia muziejus. Taigi Varniai tapo faktiniu Žemaičių vyskupystės centru su veikiančia seminarija, anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, – kunigijos „daigynu“. XVI amžiaus antroje pusėje Varniuose telkėsi iškiliausi Lietuvos dvasininkai: vyskupas Merkelis Giedraitis, pamokslininkas Petras Roizijus, kanauninkai – vertėjas Mikalojus Daukša ir istorikas Motiejus Strijkovskis. Vėlesniais amžiais ne mažiaus tikėjimo, doros ugdymo ir įvairiausiais statybų darbais pasižymėjo čia dirbę vyskupai Antanas Tiškevičius, Jonas Dominykas Lopacinskis, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir, žinoma, Motiejus Kazimieras Valančius.

XIX amžiuje carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje. Jos tuo laikotarpiu buvo ir svarbiausi lietuvių kultūros židiniai.

Varnių kunigų seminarija pelnytai laikoma tautinio lietuvių sąjūdžio lopšiu. Čia mokėsi, dirbo daug iškilių asmenų, tapusių žinomais rašytojais, kultūros ir Bažnyčios veikėjais, prisidėjusių prie lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Tarp jų ir bemaž visi ano meto iškiliausi Lietuvos dvasininkijos atstovai – Antanas Strazdas, Jurgis Pabrėža, jau minėtas Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Juozapas Silvestras Dovydaitis, Antanas Vienažindys ir daugelis kitų šviesuolių.

Varnių kunigų seminarija veikė iki 1864 metų. Pralaimėjus 1863-ųjų sukilimui, caro valdžios administracija Žemaičių vyskupystės kuriją, kunigų seminariją ir patį vyskupą prievarta iškėlė į Kauną. Tada Varnių kunigų seminarijos pastatas buvo perduotas carinės Rusijos Krašto apsaugos kariuomenei – Dono kazokų pulkui. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvusios seminarijos pastatuose buvo įkurdinta Lietuvos kariuomenės drausmės bataliono kuopa bei kunigaikščio Vaidoto pulkas. 1927–1931 metais čia veikė koncentracijos stovykla, vėliau – Varnių vidurinė mokykla. Kai pastatai perėjo Varnių profesinės technikos mokyklos žinion, čia buvo įrengti bendrabučiai ir sandėliai. 1999 metais iš dalies restauruoti rūmai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perduoti Žemaičių vyskupystės muziejui.

Šio pastato architektūros projekto eskizų autorius yra žymiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVIII amžiaus vėlyvojo baroko stiliaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Lietuvoje jis yra atlikęs Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios rekonstrukciją ir sukūręs iki mūsų dienų išlikusį darnų it simfonija tos bažnyčios fasadą, Bazilijonų vartus, iškėlęs grakščiausius Misionierių bažnyčios Vilniuje bokštus. Į Varnius žymųjį architektą pakvietė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jonas Kristupas Glaubicas mirė anksti, nespėjęs užbaigti Varniuose pradėtų darbų. Tada vyskupo Tiškevičiaus įpėdinis Jonas Dominykas Lopacinskis seminarijos statybai vadovauti iš Vilniaus pasikvietė kitą architektą – Janą Wilhelmą Frezerį.

Vos įžengus į seminarijos pastatą, ant lubų, galima pamatyti mūrų atodangas. Jos parodo, kaip šioje vietoje susitinka dviejų laikotarpių pastatai – varpinės bokštas ir vėlyvesnis „U“ raidės plano seminarijos korpusas. Varpinės bokštas buvo statomas apie XVIII amžiaus vidurį, o seminarija mūrijama XVIII amžiaus 8 dešimtmetyje. Taigi šios atodangos rodo, kaip du nevienalaikiai statiniai susijungia į vieną bendrą rūmą. Jo išorės kompozicija, suprojektuota architekto Glaubico, mums primena Šiaurės Europos renesanso rotušių architektūrinį tipą. Deja, gana greit – 1785-aisiais – šį didingą pastatą nusiaubė gaisras. Sudegė taip nesėkmingai ir ilgai statytas varpinės bokštas, išsilydė nuo karščio čia kabėję varpai. Pastatas net dviem šimtmečiams liko be bokšto, su paprastu žemu dvišlaičiu stogu. Atkuriamieji darbai prasidėjo tik po 1990-ųjų