« Atgal

LIMIS centrui – 10 metų: pokalbis su LM ISC LIMIS LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriaus vedėja Laimute Strolyte

2019 m. liepos 1 d. Lietuvos dailės muziejaus (toliau – LDM) filialui Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centrui (toliau – LM ISC LIMIS) sukanka 10 metų. LM ISC LIMIS paskirtis – administruoti, plėtoti, modernizuoti Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (toliau – LIMIS), interneto portalus: www.limis.lt, www.ekultura.lt, www.emuziejai.lt, www.muziejai.lt, www.muziejunaktis.lt, http://www.muziejukelias.lt  ir kt., LDM internetinius leidinius bei vykdyti muziejų nacionalinio skaitmeninimo kompetencijos centro funkcijas, integruoti sklaidai skirtus LIMIS duomenų bazėse saugomus duomenis į nacionalinę ir tarptautinę kultūros paveldo virtualią erdvę.

Taigi per šį laikotarpį buvo ne tik suskaitmeninta daugybė eksponatų bei kitų muziejinių vertybių, ne tik pradėti, užbaigti, vykdomi ir planuojami projektai, bet ir apjungti visi Lietuvos muziejai, savo turinį pristatantys virtualioje erdvėje. Minėdami artėjančią solidžią sukaktį, tęsiame pokalbių ciklą su LM ISC LIMIS darbuotojais, efektyviai bei našiai dirbančiais Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo srityje. Pirmasis pokalbis buvo su LM ISC LIMIS Skaitmeninimo skyriaus vedėja Skirmante Kvietkauskiene, vėliau kalbėjomės su LM ISC LIMIS vedėja, projekto „Virtualus muziejus" vadove Danute Mukiene, o šią savaitę kalbamės su LM ISC LIMIS LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriaus vedėja Laimute Strolyte.

Kaip atėjote į LM ISC LIMIS? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Į LM ISC LIMIS dirbti atėjau turbūt prieš šešerius metus. Tuo metu ieškojo IT specialisto, o aš kaip tik ieškojau darbo. Įdomiausia, kad IT srityje dirbti taip ir neteko. Centras sprendė, kaip optimaliai paskirstyti turimus darbuotojus pagal jų sugebėjimus, ir taip išėjo, kad man teko dirbti daug įvairių darbų. Ir nesakyčiau, kad tai neigiamas dalykas – man patiko. Buvo įdomu išbandyti save įvairiose srityse, taip aš gerai susipažinau su veikla, sužinojau, kas ką daro ir už ką atsakingas, taip pat daugiau sužinojau apie LM ISC LIMIS sukūrimą ir jo tikslus, pati išbandžiau įvairius darbus, taigi gavau gilesnį, negu vien teorinį supratimą.

Ką veikia LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrius?

– Jeigu visai trumpai apibūdinus, eksponatų duomenis suvedame į LIMIS sistemą, pridedame vaizdą (jeigu jis yra, jeigu eksponatas buvo fotografuotas / skenuotas) ar kelis vaizdus (yra eksponatų, kurie turi ir 70 vaizdų...), ir paviešiname, kad matytume ne tik mes, LDM viduje besinaudojantys LIMIS, bet ir bet kuris į LIMIS puslapį užklydęs lankytojas. Be to, yra papildomų veiklų. Pavyzdžiui, yra eksponatų, kuriuos LDM grąžina savininkams – reikia tokių eksponatų duomenis pašalinti, kad nebūtų viešai pristatomi kaip LDM eksponatai. Prasidėjus naujiems metams pasitikriname, kuriems autoriams pasibaigė autorinių teisių galiojimas – tokių autorių eksponatų duomenis paviešiname, jeigu dar nebuvo to padaryta. Taip pat mūsų skyrius atsakingas už LDM eksponatų duomenų pateikimą į Lietuvos ir Europos paveldo portalus (epaveldas.lt ir europeana.eu) – reikia atrinkti eksponatus, kurie atitinka kriterijus. Be to, būna visokių nestandartinių situacijų, kurias reikia spręsti, įsivėlusių klaidų, kurias reikia atsekti, ištaisyti ir kt.

Kiek laiko veikia LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrius? Kuo skiriasi darbinis procesas pradiniame LIMIS diegimo etape nuo dabartinio projekto „Virtualus muziejus" etapo?

– Skyrius yra pats jauniausias LM ISC LIMIS, viso labo ketvirti metai. Todėl pradiniame LIMIS etape dirbti neteko (išskyrus mane asmeniškai, dar prieš susikuriant skyriui). Bet darbo procesas iš tikrųjų keičiasi. Pradžioje mes turėjome labai mažai patirties, kaip organizuoti skyriaus veiklą, kaip tvarkytis su eksponatais, iškildavo galybė klausimų ir dvejonių... Pamažu tvarka nusistovėjo, bet pasikeitimų vis atsiranda. Gal kam skirdavai ir per mažai dėmesio, bet po kelių metų suprasdavai, kad ir šitoje vietoje reikėtų atidžiau pažiūrėti. Gal padarei klaidą ką nuspręsdamas, bet po kurio laiko suvoki, kad reikėtų vis tik šitą tvarką keisti. Taip pat LDM priima sprendimus, į kuriuos turi atsižvelgti. Taigi, mes esame nuolatiniame savo darbo tobulinimo procese.

Ką visuomenė turėtų žinoti apie Jūsų veiklą?

– Apie veiklą gal ir nebūtina daug žinoti, būtų smagu, kad žinotų apie rezultatą: kad yra toks LIMIS puslapis, kuriame muziejai kaupia savo lobius ir kad ten galima rasti daugybę LDM eksponatų. Nors LDM turi daug padalinių ir tikrai daug eksponatų, bet iš viso muziejuje saugomų eksponatų skaičiai yra nepalyginamai didesni – mes dirbame tam, kad eksponatai, gulėdami saugyklose, kartu būtų ir matomi viešoje erdvėje. Muziejai ir kuriami su tikslu, kad tautos, kultūros lobynas būtų išsaugotas, ir būtų prieinamas vėlesnėms kartoms. Tradiciniu būdu pristatymas visuomenei vyksta per parodas, išleidžiamus katalogus, bet labai džiugu, kad skaitmeninis amžius davė naują galimybę pristatyti eksponatus – internete. Taip pasiekiame ir tuos žmones, kurie gal yra fiziškai toli ar vykdo mokslinius tyrinėjimus, ar kurie nemėgsta lankytis parodose. Gal kurie ir niekada nebūtų į muziejų atėję ieškoti kokio nors eksponato, bet dabar jį gali pamatyti tiesiog paprasčiausiai kažko paieškoję internete.

Kaip vyksta darbų pasiskirstymas LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriuje?

– Man, kaip vadovei, tenka atsakomybė planuoti darbus ir ruošti juos darbuotojams. Atrenku eksponatus, padarau jų sąrašą, patikrinu, ar jie buvo skenuoti / fotografuoti, surenku jų vaizdus, taip pat surenku informaciją apie vaizdų fotografus, išsiaiškinu, ar galima eksponato vaizdą viešinti – ar turime tam teises, o gal teisių galiojimas jau pasibaigęs. Visą šitą informaciją daliju „porcijomis" ir skirstau darbuotojams. Darbuotojo atsakomybė yra suvesti visą informaciją, kurią mes apie eksponatą žinome, pridėti vaizdą, paviešinti, jeigu galime viešinti. Pabaigus tvarkyti tokią eksponatų „porciją", dar reikia atrinkti, kurie eksponatų duomenys yra tinkami eksportuoti į portalų „ePaveldas" ir „Europeana" duomenų bazes.

Ar džiaugiatės turima komanda?

– Tikrai taip. Nors per šiuos metus ji gana stipriai keitėsi, ir būna gaila, kai išeina darbuotojai, jau įgudę, suprantantys skyriaus darbą, puikiai su juo susidorojantys bei turintys platų išsilavinimą – tai labai padeda sprendžiant kylančius klausimus. Šiuo metu yra viena darbuotoja Ieva Petkevičiūtė, kuri dirba skyriuje jau keleri metai ir turi nemažai patirties – jai galiu patikėti visus nestandartinius darbus, be didelio paaiškinimo, ką ir kaip reikia daryti. Taip pat yra du projekto „Virtualus muziejus" darbuotojai, kurie taip pat turi patirties tvarkant eksponatus – jie irgi gana greitai susitvarko su savo darbais ir man yra nemenkas iššūkis suspėti visus aprūpinti darbu. Sunkiau būna, kai ateina naujas žmogus ir turi skirti laiko jį apmokyti, turi parinkti tokias užduotis, kad būtų nesudėtingos, turi stebėti, kaip jis sutvarko eksponatus, kad pastebėtum klaidas ir pataisytum, kol nevėlu. Tada stengiuosi naujokui po truputį duoti sudėtingesnius darbus, kad būtų kuo lengviau perprasti LIMIS sistemą ir mūsų darbo tvarką – bet tai reikalauja daugiau laiko ir daugiau pastangų... Todėl dabartinė komanda, kuri jau turi patirties ir tvarkingai atlieka savo darbą, tikrai džiugina.

Kaip sąveikauja LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrius su Lietuvos dailės muziejumi?

– Mūsų tvarkomi eksponatai priklauso Lietuvos dailės muziejui. Jeigu kiti LM ISC LIMIS skyriai gal gali savo darbe apsieiti be muziejaus, mūsų skyrius – niekaip. Taigi, mes priklausomi nuo rinkinių saugotojų darbo – kuo išsamiau eksponatas ištyrinėtas, aprašytas, tuo daugiau informacijos apie jį mes galime suvesti į sistemą. Būna ir situacijų, kai įsivelia klaidų, tada tenka kreiptis į rinkinių saugotojus pasitikslinant informaciją.

Kaip sąveikauja LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrius su kitais LM ISC LIMIS skyriais?

– Glaudžiausiai mūsų skyrius bendradarbiauja su Skaitmeninimo skyriumi – jie atsakingi už eksponatų fotografavimą ir skenavimą, o mes jų sukurtus vaizdus įkeliame į LIMIS sistemą, susiejame su mūsų aprašomais eksponatais. Jeigu eksponatas „nepereina" per tą skyrių – reiškia, jog mes neturėsime vaizdo, ir į sistemą suvesta informacija apie eksponatus bus mažiau įdomi, mažiau informatyvi. Dabar LDM yra priimta tvarka, kad visi į LDM patekę eksponatai yra skaitmeninami (neatsižvelgiant į jų vertę ar kitas aplinkybes), todėl tikėtina, kad naujai priimti eksponatai visi bus su vaizdais. Tiesa, kitas klausimas, ar mes turėsime teises juos viešinti…

Kaip sekasi spręsti autorių turtinių teisių klausimus?

– Šita tema iš tikrųjų opi... Norisi ir gerbti, nepažeisti autoriaus teisių, bet kartu norisi suteikti galimybę kuo platesnei visuomenei susipažinti su muziejaus eksponatais.
Kai autorius dovanoja ar parduoda savo darbą muziejui, muziejus gali jį naudoti savo tiesioginėje veikloje (pvz., eksponuoti). O štai įvesti jo duomenų į internetą be autoriaus sutikimo – negali. Todėl LDM yra sudaręs su autoriais nemažai autorių teisių perdavimo muziejui sutarčių. Deja, taip pat nemažai yra autorių, su kuriais tokių sutarčių LDM nesudaręs, arba autoriai atsisakę perduoti teises. Tokių eksponatų duomenis tvarkydami, mes negalime viešinti skaitmeninio vaizdo – nes tam neturime teisių.
Taip pat yra kūrinių, kurių autorius nenustatytas. Pvz., kai kurių austų rankšluosčių, meniškai išpieštų kraitinių skrynių ar senų nuotraukų – gal ilgą laiką jų autorystė niekam per daug nerūpėjo, kol kūriniai nepriklausė muziejui, o gal tiesiog pasimiršo einant iš rankų į rankas. Tokie kūriniai (populiariai vadinami „kūriniais našlaičiais") yra pakabinti tarp dangaus ir žemės. Viešinti jų negali, nes neturi tam autoriaus leidimo, o leidimo gauti irgi negali, nes autorius nežinomas ir neįmanoma jo nustatyti... Europos Sąjunga turi „kūrinių našlaičių" direktyvą tokiems atvejams, pagal kurią yra leidžiama atminties institucijoms nekomerciniais tikslais šiuos kūrinius skaitmeninti ir viešinti. Prieš tai atlikus detalią autoriaus paiešką ir užregistravus kūrinį „kūrinių našlaičių" duomenų bazėje. Jeigu staiga paaiškėja tokių kūrinių autorius, jie netenka „našlaičių" statuso, ir institucijos netenka teisės jį viešinti. Bėda ta, kad kol kas šios direktyvos taikymo sritis apima tik rašytinius, kinematografinius ir audovizualinius kūrinius. Taigi, dauguma LDM saugomų kūrinių (grafikos, tapybos, skulptūros, taikomosios dailės, liaudies meno) kol kas į jos veikimo sritį nepatenka... Belieka tikėtis, kad ateityje direktyvos veikimo sritis bus išplėsta.

Su kokiais sunkumais susiduria LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrius?

– Daugiausia sunkumų turbūt kyla dėl eksponatų paieškos... LDM nėra vieno didelio visų eksponatų sąrašo, kuriame būtų pažymėta, kurių eksponatų duomenys jau yra įvesti į LIMIS, o kuriuos dar reikia tvarkyti. Su naujai į LDM atkeliavusiais eksponatais paprasta, jų duomenys tikrai nebus įvesti į LIMIS. O iš anksčiau turėtų eksponatų duomenų dalis jau yra perkelta į LIMIS iš ankstesnės informacinės sistemos. Palyginus, kiek yra LIMIS eksponatų, ir kiek LDM jų turi, matyti, kad yra skirtumas, bet kurių eksponatų duomenys neįvesti – nustatyti sudėtinga, tai pavyktų padaryti nebent patikrinus visų LDM eksponatų duomenis. Tai tikrai būtų mažai efektyvus darbas... Dabar, prasidėjus projektui „Virtualus muziejus", mes turime daugiau įsipareigojimų, naujai įvedamų eksponatų duomenų kiekis šiemet turi būti net dvigubai didesnis negu pernai – taigi poreikis naujų eksponatų yra didelis. Darbuotojai pasiruošę su dideliais kiekiais susitvarkyti, bet ar pavyks man jiems užtikrinti tiek darbo – tikras iššūkis.

Galbūt yra susiduriama su kokiu nors mistifikuotu požiūriu į LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyrių ir jo veiklą?

– Ne mistifikuotu, bet tokiu, sakyčiau, supaprastintu požiūriu – kad darbas mūsų skyriuje yra gana nuobodus ir monotoniškas, kad nereikalauja didelio išsilavinimo ar įgūdžių. Netiesia – platesnį išsilavinimą turintys darbuotojai lengviau išsprendžia kylančias problemas, nepridaro klaidų... Tikrai matyti skirtumas. Naujai atėjusiam žmogui būna iššūkis perprasti visą sudėtingą LIMIS sistemą, susipažinti su darbo tvarka skyriuje, su eksponatų judėjimu muziejuje. Praeina laiko, kol jis gali tinkamai dirbti su eksponatais, be didelių klausimų ir neįveldamas klaidų.
O dėl nuobodaus darbo: darbuotojai man pasakoja, kaip smagu buvo žiūrėti kokios nors užsienio lietuvės dailininkės spalvingus kūrinius ar senas fotografijas iš tarpukario Lietuvos, atpažinti savas vietas, pamatyti, kaip viskas pasikeitę. Keisčiausi Okeanijos salų dievukai ar senų mados žurnalų puslapiai – pro mūsų akis praeina daugybė eksponatų vaizdų, tikrai yra kur akis paganyti. Monotonijos kažkiek yra, bet taip yra kiekviename darbe. Aš stengiuosi darbuotojams parinkti įvairesnes užduotis, suskirstyti mažesniais kiekiais – kad visi vienodai gautų tiek to monotoniškesnio, tiek įdomesnio darbo.

Linksma darbinė istorija. Gal galite pasidalinti kokiu linksmu epizodu iš vadovavimo LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriui patirties?

– Turbūt linksmiausia istorija susijusi su pačiu skyriaus įkūrimu... Kaip minėjau, prieš tai teko dirbti įvairius darbus, taigi buvau įpratusi, kad mane pasikviesdavo ir pasiūlydavo imtis kokio nors naujo darbo. Buvo tekę ir su LIMIS sistema padirbėti, tiek su klasifikatorių, tiek su eksponatų tvarkymu. Kai mane pasikvietė LM ISC LIMIS vedėja ir pristatė, kad kuriamas naujas skyrius, kuris bus atsakingas už LDM eksponatų duomenų įvedimą į LIMIS, per daug nenustebau ir neišsigandau – tokį darbą buvau jau dirbusi. Atsimenu, ji išsamiai aptarė situaciją, kodėl toks poreikis kilo, kokie planuojami skyriaus darbai, ir kai manęs paklausė, ar aš sutinku tokį darbą dirbti, aš patvirtinau, kad sutinku. Dabar nebežinau, ar aš pati gavau tiek informacijos, kad kai ką praleidau pro ausis, ar vedėja kalbėdama pamiršo paminėti, kad man siūlo ne šiaip pereiti į tą skyrių, o jam vadovauti... Po kurio laiko, kai ji viename iš LM ISC LIMIS pasitarimų paminėjo šitą faktą, man buvo šokas...
Jeigu aš būčiau supratusi, ką man siūlo, būčiau ilgai svarsčiusi ir dvejojusi, ir galbūt atsisakiusi. Tikrai maniau, kad man trūksta vadovams reikalingų savybių, ir netgi anksčiau esu juokais pildžiusi testą internetiniame CV portale, įvertinantį tinkamumą vadovo pareigoms, kad galėčiau pasijuokti, jeigu nesugebėtų nustatyti visiškai aiškaus fakto (kad netinku)...
Bet supratau, kad į balą puolęs, sausas neišlipsi... Ne laikas jau buvo dvejoti ir atsisakinėti, kai jau buvo pradėti skyriaus formavimo darbai. Ir va, aš čia jau keleri metai... Tiesą sakant, aš ir dabar matau tas pačias savybes, kurių man trūksta, kad būčiau gera vadovė. Bet kartu bedirbdama supratau, kad kaip ryškiausias vadovų savybes aš mačiau tik tas, kurių man trūksta.

Kita linksma istorija galėtų būti, kaip darbo pradžioje teko įsiminti skyriaus pavadinimą... Jis tikrai iš pirmo karto nepasisako taip lengvai. Dabar pavadinimą jau galiu pasakyti daugmaž nesustodama pagalvoti, bet registruodamasi įvairiuose seminaruose įpratau jo tiesiog neminėti – niekas nebūna palikęs kelių eilučių pareigoms įrašyti.

Kas Jums labiausiai patinka šiame darbe?

– Man patinka, kad jis įvairialypis ir reikalauja panaudoti visokiausias turimas žinias ir gebėjimus. Būna situacijų, kai vos ne detektyvu jautiesi – pavyzdžiui, kai reikėjo tvarkyti šūsnį rusų grafikos eksponatų, kurių autoriai nurodyti tik su pirma vardo raide, dažnai ir be jos. Autoriai mažiau garsūs, lietuviškai apie juos informacijos visiškai neįmanoma rasti. Spėlioji, kaip ta pavardė rašoma rusiškai, ieškai įvairių variantų. Jeigu vardo raidė nenurodyta – bandai prirašyti įvairias pirmąsias raides ir žiūrėti, ar paieška kažką grąžina. Tekdavo ir iš kokios nors kalbos bandyti versti puslapius, bandant išsiaiškinti, ar apie grafikus čia kalbama. Jeigu pavardė dažnesnė – reikalingi rezultatai pasimesdavo tarp gausybės visokių mokslininkų ar generolų. O jeigu retesnė – rezultatų iš viso nebūdavo, ir nebūdavo, deja, už ko užsikabinti ieškant toliau. Dažnai tekdavo, eksponato vaizdą išsididinus, iškirpti parašo dalį ir bandyti paieškose esančiuose paveikslėliuose rasti tokį parašą. Taip pat teko lyginti paieškų rezultatus su turimu vaizdu ir bandyti gretinti, ar braižas vienodas, ar linijos panašios... Daug darbo, o rezultatas – kad vietoj vardo raidės galėtumei įrašyti visą vardą. Na, jeigu pasisekė, – ir pateikti daugiau informacijos apie autorių, kada gimė, kada mirė, kuo užsiėmė. Tikrai detektyvo džiaugsmas apimdavo, kai po ilgų paieškų, kai rodos, kad vos už šiaudo užsikabinai, kokiame dešimtame ar dvidešimtame paieškų puslapyje randi kelis sakinius apie autorių, paminint, kad mėgo piešti Trakus, – supranti, kad turbūt radai tai, ko ieškojai, kad per maža tikimybė, jog atsiras dar vienas autorius su tokia pačia pavarde, kuris turėtų sąsajų su Lietuva.

Kokiais nuveiktais darbais labiausiai džiaugiatės?

– Na, LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriaus tokia darbo specifika, kad mes esame nuolatiniame procese, o ne baigiame darbą ir pereiname prie kito. Vienintelis kriterijus, pagal kurį galima įvertinti „pabaigtus darbus" – kiek eksponatų atsiranda viešai pasiekiami LIMIS sistemoje, kiek padaugėja jų vaizdų. Kiekvienų metų pabaigoje suvedame statistiką, suskaičiuojame pasikeitimus. Bet smagu ne tiek dėl skaičių, kiek dėl to, kad LIMIS pateikiami LDM eksponatų vaizdai, kad galbūt kažkam bus naudinga ir įdomi mūsų įvesta ir viešai prieinama informacija apie LDM eksponatus.

Kokie LDM eksponatų skaitmeninimo ir LIMIS-M posistemio administravimo skyriaus planai ateičiai?

– Kokie planai ateičiai? Sutvarkyti visų LDM eksponatų duomenis, įvesti juos į LIMIS ir užbaigti skyriaus egzistavimą. Juokauju, žinoma, nors toks scenarijus nėra labai netikėtas – mes per metus sutvarkome eksponatų daugiau negu į muziejų atkeliauja naujų. Bet tikrai norėtųsi, kad kuo daugiau LDM eksponatų būtų pasiekiami internete. Tam mūsų skyrius ir yra sukurtas.

 

Nuotraukos autorius: Tomas Kapočius

Laimutę Strolytę  kalbino Rūta Paitian



Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Šiuo metu sistemoje yra:

381565 / 711147 skaitmeniniai(-ių) objektai(-ų)

325630 / 880964 eksponatai(-ų) iš 110 muziejaus(-ų) rinkinių

Daugiau informacijos

(Žaliai pažymėti viešai
prieinami įrašai)