« Atgal

Virtuali paroda „Eugenija Šimkūnaitė: gyvenimo receptai“

Susitinkame su Eugenija Šimkūnaite virtualioje erdvėje. Tie, kas su Daktare bendravo gyvai, ją prisimena su pagarba, žavisi šia neeiline asmenybe. Tie, kas Žiniuonę pažįsta iš knygų, dar ir dar kartą jas skaito.
Eugenijos Šimkūnaitės gyvenimo receptai... Jų buvo daug – išdalintų kitiems, „parašytų " sau, tų, pagal kuriuos gyveno. Ir dėl vienų, ir dėl kitų mes Ją prisimenam kaip mokslininkę, žolininkę, įvairiapusę asmenybę, Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovę, žodžio meistrę. Ją vadino Daktare – ir ne tik dėl mokslo laipsnio. Vadino ir Ragana... Ar E. Šimkūnaitė nepykdavo, tokiu vardu vadinama? „Raganos gimė senų senovėje, dar matriarchato gadynės pradžioje ir buvo tikrai geros. Jos tik norėjo numatyti, kur daugiau medžiojamų žvėrių, kad gentis soti būtų, atspėti kaimynų kėslus, kad staiga neužpultų. Norėjo toli regėti, todėl buvo pramintos raganomis", – paaiškindavo klausiantiems. – „Mano dokumentuose užrašyta, kad aš gimiau kovo vienuoliktąją, bet iš tikrųjų į šį pasaulį atėjau tryliktąją, tik tie, kurie krikštijo greičiausiai to skaičiaus išsigando. O aš jo niekada nebijojau. Juk mane vadina ragana".
Didžiausia ir nuolatinė E. Šimkūnaitės meilė – vaistažolės. Gyvenimas – paskirtas jų pažinimui, tyrimui ir gausinimui. „Užsibrėžiau didelį darbą – išrankioti iš mūsiškės liaudies medicinos, kas aktualu farmakognozijai, fizioterapijai, ir atsijoti visus prietarus. „Nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia". Tad ir rinkau tuos žolynus, visus – ir kuris daug, ir kuris mažai, ir kuris vos vos retkarčiais tenaudojamas. Dažnųjų susirinko apie 800, tai labai daug. Skyrium rinkosi visokie prisakymai, žadėjimai, ažuginos. Kuo daugiau rinkosi, tuo mažiau kvailų prietarų liko. ... Gavau iš liaudies daug, labai daug. Gavau daugiau, negu maniau, kad gauti galima. Gauti gavau, o ką su juo veikti? Sekant tradicija, turėčiau stropiai saugoti. Liaudies medicinos tema parašiau ir vieną straipsnį, ir kitą: ir apie žoles, ir apie pasakojimus. ... Ko liaudies medicina verta, taip ir rašiau" (E. Šimkūnaitė).
Aktyvus dalyvavimas gyvenime – su tvirta ir aiškiai išreikšta nuomone. Žurnalistai E. Šimkūnaitei užduodavo pačius įvairiausius klausimus. Jai nebuvo „nepatogių" klausimų – ar jie būtų apie šeimą ar gydytojus, dietas ar vegetarus, astrologiją ir horoskopus spaudoje, sveikuolių mokyklas ar vaikų auklėjimą. Gyvenimo tiesas ji „sverdavo" savaip, ir savaip, bet labai patraukliai paaiškindavo: „Paparčio žiedo reikia ieškoti, kai papartis žydi, ir negalvot, kad nori surasti žiedą. Tada žiedas pats tave suras. ... Bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis".
Nesavanaudiška pagalba – vaistažolių ryšulėliu, patarimu – visiems, kuriems pagalbos reikėjo. „Ji atrodė grubi. Supykusi net prie žmonių tave galėjo „išdirbti", tačiau tai darydavo ne savo malonumui, o tik norėdama tau gero, tau padėti, žinoma, jei neįžiūrėdavo ko nors piktybiško. Todėl jos grubumą galima pavadinti švelniu grubumu". (Romualdas Pranas Citavičius, provizorius, gamtos m. dr.).
Pagarba ir rūpestis. Jų sulaukė tiek E. Šimkūnaitės draugės tauragniškės, tiek vėliau artimais tapę žmonės, bendradarbiai. Ypatingai mylima ir gerbiama buvo savo krašte, Tauragnuose (Utenos r.). Jei reikėdavo pasikalbėti telefonu, paprašyti vaistų ar susitikti – sakyk, kad esi tauragniškis, niekada neatsakys. Jos draugė Ona Vaišnorienė prisiminimuose rašė: „O Gesės atmintis buvo stebuklinga – atsimindavo visų tauragniškių, jų tėvų ir senelių vardus". Tereikia prisiminti, kiek žmonių susirinko Tauragnuose švęsti daktarės 75-ių metų sukakties – ir bus aišku, kad daugybė žmonių, gal niekada su ja net nebendravusių, patarimo neprašiusių, tiesiog mylėjo ir gerbė „mūsų Gesę". Gese ją vadino ir tėvai, ir mokslo draugai, visi tauragniškiai. „Ji visur buvo nuoširdi ir tiesi, žodžio kišenėje neieškanti ir savo žinių negailinti. Todėl buvo be galo mylima" (dr. Romas Pakalnis).
Meile paremta gamtos globa. „Eugenija buvo gamtos vaikas, jai kalbėjo ir žolynai, ir miškai, ir akmenėliai ežero pakrantėje, ir vėjo sušiauštos Tauragno bangos. Todėl tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinoję vaistinius augalus, mokėję juos paruošti, nuo mažens to mokė ir Eugeniją. Jai perdavė gamtos paslaptis, išmokė užkeikimų ir užkalbėjimų, išmokė suprasti senovės dainas ir pasakas, žolynais gydyti žmones" (Regina Žukienė, provizorė, socialinių mokslų daktarė). Tauragniškė vaistininkė Antanina Seredžiuvienė pasakojo: „Einam, nusiskinam gėlę, vieną, kitą, bet jos vysta ir mes jas numetam. O Gesė eina paskui mus ir renka apvytusius žiedus. Priėjom ežerą, ji sumetė į jo vandenį gėles ir sako: „Skint be reikalo jokio žolyno niekada nereikia. O jeigu nuskynei, numesk vandenin".
Parengė Bronislava Juknevičienė, Utenos kraštotyros muziejus

Žiūrėti parodą



Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Šiuo metu sistemoje yra:

572210 / 1000233 skaitmeniniai(-ių) objektai(-ų)

496539 / 1148985 eksponatai(-ų) iš 114 muziejaus(-ų) rinkinių

Daugiau informacijos

(Žaliai pažymėti viešai
prieinami įrašai)