Hansas Georgas Gadameris

Vardas Hansas Georgas
Pavardė Gadameris
Vardas originalo kalba Hans-Georg
Pavardė originalo kalba Gadamer
Profesija filosofas, dėstytojas, rektorius
Gimimo data 1900-02-11

Išsami biografija

Vokiečių filosofas. Gimė 1900 m. vasario 11 d. Marburge, mirė 2002 m. kovo 13 d. Heidelberge.

Vienas filosofinės hermeniautikos pagrindėjų. Habil. dr. (1929). 1922 m. baigė Marburgo universitetą.

1929–1938 m. dėstė Marburgo ir Kölno, 1939–1947 m. – Leipcigo (1946–1947 rektorius), 1947–1949 m. – Frankfurto prie Maino, 1949–1968 m. – M. Heidelbergo universitete (Filosofijos katedros vedėjas); profesorius (1937).

Remdamasis Heideggeriu sukūrė savitą filosofinės hermeneutikos koncepciją (svarbiausias veikalas – „Tiesa ir metodas“ / „Wahrheit und Methode“, 1960), polemizavo su J. Derrida, domėjosi filosofavimo antropologiniais pagrindais (su P. Vogleriu sudarė antologiją „Naujoji antropologija“ / „Neue Anthropologie“, 7 t. 1972–1975). Analizavo supratimo galimybės sąlygą, siekė parodyti, kad moksline veikla siejamas pažinimo metodas nėra universalus. H. G. Gadamerio teigimu, kultūrinė istorinė tradicija atskleidžia patyrimo 3 būdus, kurie susiklostė žmogaus santykiuose su pasauliu – estetinį, istorinį ir kalbinį. Šių žmogaus būties aspektų sklaidą H. G. Gadameris išrutuliojo iš G. W. F. Hegelio, F. D. E. Schleermacherio, W. Dilthey, E. Husserlio ir M. Heideggerio filosofinių koncepcijų kritikos, bet pritarė M. Heideggerio minčiai, kad supratimą reikia nagrinėti ne kaip pažintinį veiksmą, o kaip buvimo būdą. H. G. Gadamerio požiūriu, tiesa humanitariniuose moksluose pasiekiama ne remiantis metodu, o deramai įsisavinant patirtį, kuri esanti baigtinė, bet atverianti naujos patirties ir supratimo galimybę. Naudojantis estetine meno kūrinių kalba jam pavyko supratimo įžvalgą nukreipti į savipratą. Meno kūrinys, anot H. G. Gadamerio, visuomet gali pasirodyti esantis istorinė duotybė ir būti galimas mokslinio tyrimo objektas, bet jis kalba taip, kad tam išreikšti sąvokų nepakanka. Meno teikiama patirtis yra artima tai, kuri įgyjama žaidimo ir vaidinimo veikloje, ypač ritualuose. H. G. Gadamerio teigimu, meno kūrinio paskirtis ne teikti malonumą ir žadinti pasigerėjimą, o atskleisti būties tiesą. H. G. Gadamerio filosofinėje hermeniautikoje vertingiausia yra tai, kad jam pasisekė įtikinamai paaiškinti, jog tarp tiesos ir metodo egzistuoja tam tikra nedermė, nes kiekviename teiginyje slypi neišsakytos prielaidos, išankstiniai prietarai, nuostatos ir sprendimai. Suvokus šias prielaidas ir dialogo-pokalbio kontekstą galima teisingai suvokti teiginius. Supratimas kyla iš interpretatoriaus tikslų, išgyvenimų, intencijų bei objektų ir gali vykti skirtingais prasmių susidarymo būdais. H. G. Gadameris iškėlė hermeniautikos universalumą ir reikšmę ne tik filosofiniam mąstymui, bet ir socialiniams bei humanitariniams mokslams, išsamiausiai išnagrinėjo supratimo problemą ir atvėrė perspektyvą išvengti racionalumo absoliutinimo teorijoje ir praktikoje.

Kiti svarbiausi veikalai: knygos: „Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė“ („Die Aktualität der Schönen: Kunst als Spiel, Symbol und Fest“, 1977, lietuviškai 1997), studijos „Estetika ir hermeniautika“ („Ästhetik und Hermeneutik“, išspausdinta 1964), „Filosofija ir literatūra“ („Philosophie und Literatur“, išspausdinta 1983), „Destrukcija ir dekonstrukcija“ („Destruktion und Dekonstruktion“, išspausdinta 1985), „Apie ritualo ir kalbos fenomenologiją“ („Zur Phänomenologie von Ritual and Sprache“, išspausdinta 1992; visos lietuviškai išspausdintos 1999).

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 6.