Nijolė Gaigalaitė

Vardas Nijolė
Pavardė Gaigalaitė
Profesija skulptorius
Gimimo data 1928-12-10

Išsami biografija

Skulptorė. Gimė 1928 m. gruodžio 10 d. Gaižūnų k. (Pakruojo r.), mirė 2009 m. birželio 18 d. Vilniuje.

Sesuo istorikė Aldona Gaigalaitė, brolis – geologas Algirdas Gaigalas.

1947 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją, 1953 m. baigė skulptūros studijas LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1953 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 1956 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Viena iš vadinamosios Juozo Mikėno mokyklos sekėjų, dirbo figūrinės skulptūros srityje. Skulptūros ekspresyvios, apibendrintų formų. Kūrė iš įvairių medžiagų – medžio, molio, bronzos, marmuro, granito, porceliano.

Sukūrė skulptūrinių portretų (B. Dvariono, 1953; J. Degutytės, 1962; S. Pavilonio, 1979; N. Bučiūtės, 1985 ir kt.), antkapinių paminklų (R. Jakimavičiaus, 1963 m. Rasų kapinėse Vilniuje; „Nepriklausomos Lietuvos kariams, kritusiems kovoje su lenkais“, 1994 m. Vilniuje), dekoratyvinių („Jūratė ir Kastytis“ Palangoje, 1961 m.; „Lopšinė“, 1972 m. prie Palangos ligoninės), kamerinių kompozicijų (triptikas „1863 metų atminimui“ 1967 m.). Vėlesnėje kūryboje vyrauja religinės tematikos skulptūros, dažna Pietos tema („Pieta Nr. 3“ TV bokšto gynėjams, 1992).

Įvertinimas: 1989 m. LSSR nusipelniusi meno veikėja.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

 

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.