Kazimieras Steponas Šaulys

Vardas Kazimieras Steponas
Pavardė Šaulys
Profesija kunigas, valstybės veikėjas
Gimimo data 1872-01-28

Išsami biografija

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, dvasininkas, visuomenės ir valstybės veikėjas, vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus. Gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių k., Švėkšnos vls., Raseinių apskr. 1890–1895 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, nuo 1895 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1899 m. įgijo teologijos magistro laipsnį, įšventintas kunigu. 1899–1901 m. vikaravo, 1901–1906 m. buvo gimnazijų kapelionas Panevėžyje.  1906–1922 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, 1922–1940 m. ir 1941–1944 m.  – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. 1911–1920 m. ėjo Žemaitijos vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas tos pačios vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J. Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

Kun. K. S. Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonės remti, „Motinėlės“ draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės“ švietimo draugiją. 1918 m. dr. R. Šliūpo, įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944 m.).

Kauno kunigų seminarijoje jo rūpesčiu buvo įsteigtos naujos disciplinos: visuomenės mokslas ir sociologija; K. S. Šaulys pats parašė šių mokslų vadovėlius, taip pat veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai“. Nemažai rašė spaudai – „Draugijai“, „Tiesos keliui“ ir kt.

1917 m. Lietuvių konferencija K. S. Šaulį išrinkto į Lietuvos Tarybą, vėliau kartu su kitais 19 narių jis pasirašė Vasario 16 d. Nepriklausomybės nutarimą.

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą – dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak demokratų frakcijos atstovo P. Kriščiūno, „labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką.“ Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.

Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K. S. Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir pradėjo profesoriauti Universitete, seminarijoje. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prelatas K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, vėliau persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui.“ (cit. iš: 1964 m. „Pasaulio Lietuvyje“ Nr. 7–8 skelbto nekrologo prel. K. S. Šauliui).

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.
Lapelis P., Prelatas Kazimieras Šaulys: vienas iš didžiųjų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, vasario 16-sios dienos akto signataras, Bostonas: Darbininkas, 1949.
Liekis A., Signatarai: vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996.