Robertas Antinis

Vardas Robertas
Pavardė Antinis
Profesija pedagogas, skulptorius
Gimimo data 1898-12-03

Išsami biografija

Skulptorius. Gimė 1898 m. gruodžio 3 d. Kaldabrunėje (Latvija), mirė 1981 m. lapkričio 19 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 

1921–1922 m. mokėsi piešimo kursuose Kaune, 1922–1927 m. Kauno meno mokykloje (1922–1925 m. tapybos pas Justiną Vienožinskį, 1925–1927 m. skulptūros pas Kajetoną Sklėrių). 1928 m. gavęs valstybinę stipendiją išvyko studijuoti į Paryžių. 1928–1933 m. studijavo Paryžiaus Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, mokėsi pas Paulį Landowsky, Paulį Francois Niclausse‘ą, Juliano akademijoje lankė piešimo paskaitas ir mokėsi skulptūros pas Henri Bouchard‘ą. 1930 m. dėl ligos laikinai nutraukė studijas, gydėsi Šveicarijoje. 1933 m. baigė studijas ir grįžo į Lietuvą. 

1933–1940 m. mokytojavo Tauragės ir Kauno vidurinėse mokyklose. 1940–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1946 m. docentas).

Nuo 1936 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1933 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo skulptūrų simpoziumuose: 1972 m. Panevėžyje, 1981 m. Smiltynėje. Surengė asmeninių parodų: 1962 m. Kaune, 1963 ir 1967 m. Vilniuje, 1967 m. Daugpilyje (Latvija), 1974 m. Kaune ir Daugpilyje (su sūnum R. Antiniu jaunes.), 1977 m. Rygoje (su sūnum Robertu Antiniu). Pomirtinės parodos surengtos 1988 m. Kaune ir Rokiškyje, 1989 m. Vilniuje.

Kūrė dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką, paminklus. Kūryba pasižymi polinkiu į mitologinį archainės formos paslaptingumą. Kūrybinio braižo formavimosi laikotarpiu patyrė neoklasicizmo ir art deco įtaką, domėjosi senųjų civilizacijų (Egipto, Mesopotamijos) menu. Dekoratyvinių skulptūrų plastika apibendrintų formų, sunkiasvorių masių, statiškos, tvirtai suręstos. 7 deš. dominavo motinystės ir meilės tema, mėgo folklorinius motyvus (dūdorius, kanklininkas, raitelis). Šio laikotarpio kūriniams būdinga dekoratyvinė, sąlygiška forma, raiškus siluetas, kartais ornamentiškai traktuotos detalės, multiplikavimo principas.

Sukūrė paminklines skulptūras: Širvintose (1927), Kretingoje, Biržuose (1929–1930), Rokiškyje (1931), Rietave (1949), Ukmergėje (1951), Druskininkuose (1952). Reikšmingiausios dekoratyvinės skulptūros: neoklasicistinės stilistikos „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje (pastatyta 1960), sąlygiška formos „Dūdorius“ Panevėžyje (1963), „Kanklininkas“ Kaune (1968), „Bičiulystė“ Klaipėdoje (1981). Parengė projektus memorialiniams muziejams Salaspilyje (Latvija) ir Kauno IX forte. Kai kurios dailininko skulptūros yra sukurtos kartu su sūnumi Robertu Antiniu. 

Įvertinimas:

1937 m. už Antano Smetonos portretą apdovanotas pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu.

1958 m. apdovanotas LSSR valstybine premija už skulptūrą „Eglė žalčių karalienė“.
1969 m. LSSR valstybinė premija.
1973 m. LSSR liaudies dailininkas.

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

 

Kiti vardo, pavardės variantai

Vardas Pavardė Kalba
Antinis vyresnysis lietuvių kalba 

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Apdovanojimai

Pavadinimas Valstybė Apdovanojimas
Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuva 2002 m.
Kiti apdovanojimai 1969 m. LSSR valstybinė premija.
1973 m. LSSR liaudies dailininkas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1.
Lietuvos dailės muziejaus Rinkinių informacinė sistema (RIS).
Skulptūra. 1975–1990, sud. Jankevičiūtė G., Lubytė E., Aidai, 1997.
Lietuvos dailininkų žodynas, sud. Šatavičiūtė-Natalevičienė L., Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, t. 3: 1918–1944.