Juozas Tūbelis

Vardas Juozas
Pavardė Tūbelis
Slapyvardis Juozas Kurmelis
Profesija politikos veikėjas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas
Gimimo data 1882-04-09

Išsami biografija

Valstybės, politikos ir visuomenės veikėjas, ilgametis nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovas, žemės ūkio specialistas, spaudos darbuotojas. Jis, daugelį metų dirbdamas Vyriausybės ir finansinių žinybų vadovu, subalansuota valstybės biudžeto ir užsienio prekybos balanso, antiinfliacine politika sugebėjo sušvelninti Lietuvos ūkio smukimą pasaulinės ekonominės krizės metais.

Juozas Tūbelis gimė 1882 m. balandžio 9 d. Ilgalaukių kaime (Panemunėlio vls., dab. Rokiškio r. sav.). Mirė 1939 m. rugsėjo 30 d. Kaune.

1882 m. balandžio 18 d. baigęs Panemunėlio pradinę mokyklą, mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1896 m. kartu su kitais 32 lietuviais gimnazistais iš mokyklos pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. Po dviejų metų įstojo į Liepojos gimnaziją (ją baigė 1902 m.). 1902 m. atvyko į Varšuvą mokytis medicinos, tačiau studijavo vos metus. Metęs studijas išvažiavo į Panevėžį, kur kartu su savo seserimis įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą. 1904 m. įstojo į Rygos politechnikos instituto agronomijos skyrių. Mokslus baigė 1908 m., nes prasidėjus revoliucijai institutas vieneriems metams buvo uždarytas. Tuos metus J. Tūbelis praleido Vilniuje, čia tapo „Lietuvos ūkininko” bendradarbiu, ėmė rašyti lietuvių kalbos skaitinių chrestomatiją.

Mokydamasis ir studijuodamas J. Tūbelis skleidė lietuvybę. Jis platino lietuvišką spaudą, dalyvavo slaptoje lietuvių veikloje (buvo įsitraukęs į J. Biliūno bei J. Tumo-Vaižganto vadovaujamus moksleivių būrelius). 1901 m. surengė Panemunėlyje pirmąjį lietuvišką vakarėlį. Buvo „Rygos balso”, „Juokdario” redaktorius, rašė straipsnius „Vilčiai”. Vertė knygas apie žemės ūkį, kartu su J. Jablonskiu tyrinėjo aukštaičių kilmę.

Baigęs studijas, J. Tūbelis porą metų mokytojavo Rygos mokyklose. 1909 m. jam pavyko gauti darbą pagal specialybę – Kauno žemėtvarkos komisijoje. J. Tūbelis žemėtvarkininku dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios – tada buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Karo metais rėmė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, 1917 m. dirbo Voroneže Lietuvių švietimo komisijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Lietuvos Tarybos Finansų ir Švietimo komisijose. Jis, kaip komisijų narys, padėjo rengti Lietuvos prekybos ir pramonės banko bei Kredito įmonių įstatymų projektus, redagavo „Žemės ūkį”.

Nepriklausomos Lietuvos metais J. Tūbelio visuomeninė veikla nutrūko. Anot V. Terlecko, matyt, dėl to, kad buvo labai užsiėmęs ir atsidavęs savo atsakingoms pareigoms.

A. Voldemaras, sudarydamas pirmąją vyriausybę, pakvietė J. Tūbelį užimti žemės ūkio ir valstybės turtų ministro postą. Šias pareigas jis ėjo ir II-ojoje, M. Šleževičiaus vyriausybėje. IV-ajame ministrų kabinete tapo švietimo ministru, V-ajame ėjo švietimo ir žemės ūkio ministro pareigas. Sušaukus Steigiamąjį Seimą E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė atsistatydino, o J. Tūbelis sptyniolikai metų pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos.

Nutolęs nuo politikos, J. Tūbelis ėmė rūpintis žemės ūkiu (1921 m. Žemės ūkio draugijos steigėjas) ir kooperatyvais – 1923 m. drauge su kitais įkūrė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Lietūkis”, 1925 m. – akcinę bendrovę „Maistas”, metais vėliau – „Pienocentrą”, buvo jų pirmininkas.

1927 m. J. Tūbelis A. Voldemaro vadovaujamoje vyriausybėje pakeitė finansų ministrą P. Karvelį ir išbuvo šiame poste iki 1938 m. , t. y.  iki to laiko, kai atsistatydino jo vadovaujamas XVII ministrų kabinetas (J. Tūbelis vadovavo trims vyriausybėms 1929–1938 m.).

J. Tūbelis, ilgiau kaip 10 metų būdamas finansų ministru ir 8,5 metų vyriausybės vadovu, darė lemiamą įtaką Lietuvos ekonominei ir finansų politikai. Neturėdamas ekonominio išsilavinimo, savo veiklą grindė „gaspadoriška” nuojauta ir patirtimi. Jis nesivadovavo ekonominėmis doktrinomis, nesekė pasaulinėmis ūkio politikos madomis. Pasak V. Terlecko, J. Tūbelio valstybės finansų politikos pagrindinės nuostatos buvo šios: valstybės biudžeto subalansuotumas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų varžymas, užsienio skolų vengimas. Tokia taupymo politika padėjo Lietuvai įveikti sunkiausią pasaulinę ekonominę krizę (1929–1933 m.), tačiau aršus lito stabilumo saugojimas kai kurių ekonomistų vertinamas neigiamai: lito stabilumas buvo paverstas tikslu, o ne priemone, ir dėl tokios politikos nukentėjo žemės ūkis.

Laikotarpiu, kai J. Tūbelis dirbo ministru, buvo įsteigta Kauno monetų kalykla, stiprinama kredito įmonių priežiūra, gerinamas biudžeto pajamų surinkimo aparatas, tikslinami mokesčių įstatymai. Ministro pastangomis modernizuota žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonė, sukurta stipri kooperatinė sistema, įsteigta Ūkio taryba.

1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą, J. Tūbelis buvo atstatydintas iš vyriausybės vadovo pareigų ir paskirtas žemės ūkio ministru. Po kelių mėnesių jis tapo Lietuvos banko valdytoju, ir šias pareigas ėjo iki savo mirties.

Pasak V. Terlecko: J. Tūbelis „Mirė kaip ir gyveno: stoiškai, nesiskųsdamas ir galvodamas tik apie Lietuvą. Staiga blogai pasijutęs, stabtelėjo ties langu, pasakė bijantis, kad Lietuvai ima grėsti dideli pavojai. Atgulė ant lovos ir mirė“.

Šaltiniai

Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), sud. Čepas R., Vilnius: Alma littera, 1997.
Terleckas V., „Gaspadoriškasis“ Juozas Tūbelis“, Pinigų studijos, 2000, nr. 2, p. 70–77.