Filosofijos daktaras (1870).
Lenkų Mokslo akademijos narys (1887).
Lietuvių mokslo draugijos garbės narys (1907).
Protėviai kilę iš Prancūzijos. Studijavo Varšuvoje, Prahoje, Jenoje, Berlyne, Leipcige, Sankt Peterburge.
1875–1883 m. Kazanės, 1883–1893 m. Tartu, 1894–1899 m. Jogailos (Krokuva), 1900–1918 m. Sankt Peterburgo, nuo 1918 m. Varšuvos universitetų profesorius.
Išugdė kalbininkų (A. Aleksandrovas, S. Buličius, L. Ščerba, M. Vasmeris ir kt.).
Bendravo su A. Baranausku (1909 paskelbė jam rašytus A. Baranausko laiškus), K. Jauniumi. B. de Kurtenė rekomenduotas K. Būga Sankt Peterburgo universitete buvo paliktas rengtis profesūrai.
Gynė tautinių mažumų teises („Nacionalinis ir teritorinis anatomijos požymis“ (1913), rūpinosi lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimu („Lietuvių abėcėlės klausimas Rusijos valstybėje ir jo išsprendimas“ (1904).
Jo pastangomis buvo gautas leidimas A. Juškos dainų rinkinius išleisti lotyniškais rašmenimis. Redagavo A. Juškos „Svotbinės rėdos“ ir „Lietuviškų dainų“ t. 1 vertimus į vokiečių kalbą (1889–1890), taip pat lietuvių liaudies melodijų rinkinį (su Z. Noskowskiu, 1900). 1875 ir 1885 m. lankėsi Lietuvoje. Lietuvių kalbą dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose.
Tyrė bendrosios kalbotyros, lenkų kalbos istorijos, slavų kalbų dialektologijos problemas. Jo įkurta Kazanės lingvistinė mokykla suformulavo daugumą struktūrinės kalbotyros, ypač fonologijos, teiginių.
Svarbiausi veikalai: „Apie senąją lenkų kalbą iki XIV šimtmečio“ (1870), „Rezijos šnektų fonetikos tyrinėjimai“ (1875), „Lyginamoji slavų kalbų gramatika ir kitos indoeuropiečių kalbos“ (1902), „Lenkų kalbos istorijos apybraiža“ (1922), „Kalbos įtaka pasaulėžiūrai ir nuomonei“ (1929).