Petras Skarga

Vardas Petras
Pavardė Skarga
Profesija visuomenės veikėjas, rašytojas, teologas
Gimimo data 1536-02-02

Išsami biografija

Petras Skarga (Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski) – Jėzaus Draugijos (lot. „Societas Jesu“) narys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas – gimė 1536 m. vasario 2 d. Grójece, mirė 1612 m. rugsėjo 27 d. Krokuvoje.
Būdamas aštuonerių metų neteko mamos, dar po ketverių metų – tėvo. Našlaičius vaikus prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. P. Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos. 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis.
1555 m. P. Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. 1564 m. įšventintas kunigu ir paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano šv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą. 1569 m. įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį P. Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickiui.
1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi paskirtas P. Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų. 1583 m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas Livonijos vietininko patarėju. 1584 m. jėzuitų provincijolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., „Ks. Piotr Skarga“, Kraków, 1984, p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P. Skarga šiame mieste įkūrė kelias organizacijas. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą 1584 m.: rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo iki 1948 metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai „Šv. Mikalojaus skrynelė“ („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).
Nuo 1588 m. P. Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku. 1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė Šv. Petro bažnyčioje Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti šv. Mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.
Populiariausias P. Skargos veikalas „Żywoty świętych“ („Šventųjų gyvenimai“, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis Motiejaus Valančiaus hagiografiniams pasakojimams. Pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus P. Skargos knyga „Šventųjų gyvenimai“ parašyta jėzuitų provincijolo paliepimu. Pirmą kartą ji išleista 1579 m. Vilniuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam P. Skargai (1612).
Vilniuje išleisti pirmieji P. Skargos poleminiai traktatai „Pro Sacratissima Eucharistia…“ („Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…“, 1576), „Siedm filarów na których stoi katolicka nauka“ („Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas“, 1582) kritikuoja kalvinisto Andriaus Volano darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją (traktatas „Żołnierz chrześcijański“, liet. „Krikščioniškasis karys“, 1606; Vilniuje išleistas 1738, 1748, 1759), P. Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios monarchijos gynėjas.
Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rinkinys „Kazania sejmowe“ („Seimo pamokslai“, 1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, teologinės sistemos kontekste.
1577 m. jėzuitas P. Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“. Knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“ 1590 m. P. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja ir dedikuoja karaliui Zigmantui Vazai. P. Skargos veikalo pavadinimas įkūnija Brastos unijos tragizmą ir Lietuvos religinės idėjos iškraipymą. Lenkų intelektualas nejautė Lietuvos širdies. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios Romos idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – 1552 m. Ivanas Rūstusis iškelia stačiatikių kryžių virš Kazanės, 1589 m. Maskvoje įkuriamas patriarchatas. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis apologetas P. Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją (1439), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios Bizantijos, tiek jos agonija nevengiančios pasinaudoti Romos abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. 1596 m. Rytų Bažnyčia Lenkijoje ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino popiežius, o Abiejų Tautų Respublikos karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi Europą.

Savo gyvenimo metais, XVI a. pab.–XVII a. pr., P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P. Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. Legenda apie jį kaip apie pranašą sklido nuo XVIII a. pab., kai prieš pat nepriklausomybės netekimą 1792 m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą 1841 m. birželio 25 d. paskaitą Prancūzijos kolegijoje, kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. Romantizmo epochoje P. Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius). Kiek vėliau, XIX a. pab.–XX a. pr., P. Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga. XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P. Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
Biobliografija: „Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją“, 1576; „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“, 1577; „Šventųjų gyvenimai“, 1579; „Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas“, 1582; „Seimo Pamokslai“, 1597; „Krikščioniškasis karys“, 1606.

Šaltiniai

Vikipedija, Laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org/wiki/Petras_Skarga (žiūrėta 2012-06-05)