Justinas Staugaitis

Vardas Justinas
Pavardė Staugaitis
Slapyvardis J. Gintautas
Profesija dvasininkas, kunigas, valstybės veikėjas
Gimimo data 1866-11-14

Išsami biografija

Dvasininkas, Telšių vyskupas, valstybės, politikos, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, spaudos bendradarbis. Gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Šakių apskrities Žvirgždaičių valsčiaus Tupikų kaime. Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. 1890 m. baigė Seinų kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Nuo 1890 m. kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1906 m. paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu. 1912–1916 m. – klebonas Pakuonyje, vėliau – Aukštojoje Panemunėje. Buvo Garliavos dekanas.

Jau seminarijoje išryškėjo pagrindinės J. Staugaičio interesų sritys – Bažnyčios vieta tautos ir valstybės gyvenime, katalikiškų idealų skleidimas. 1905 m. metais iš Lenkijos grįžęs į Lietuvą (dabartinių valstybių sienų situacijos vertinimu), kunigas iš karto įsitraukė į socialinę bei politinę veiklą: Marijampolėje įsteigė vaikų darželį, 1906 m. įkūrė „Žiburio“ švietimo draugiją. Rengė paskaitas, vaidinimus, atidarė dvi pradines mokyklas, mergaičių progimnaziją, steigė bibliotekas, senelių ir našlaičių namus, įkūrė „Žagrės“ draugiją. Rūpinosi ir savišvieta – nuo 1911 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Kaip tvirtina istorikė R. Laukaitytė, J. Staugaičio įžvalgiai numatyti labdaros tvarkymo būdai – specialių draugijų steigimas, viso darbo koncentravimas parapijoje – vėliau tapo socialinės politikos Lietuvoje ašimi.

1909–1912 m. buvo „Vadovo“, katalikiško mėnraščio inteligentijai, redaktorius. J. Staugaitis garsėjo kaip produktyvus publicistas, katalikybės ideologas. Savo darbus tikybos, moralės, politikos tematika skelbė įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose: „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vilniaus žiniose“, „Bažnytinėje apžvalgoje“, „Spindulyje“, „Tiesos kelyje“, „Švietimo darbe“, „Naujojoje Romuvoje“.

Justinas Staugaitis – aktyvus nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvis. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą. Konferencijos dalyvių buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nuo 1918 m. sausio mėnesio buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės Aktą. Vėliau tapo Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininku. 1920 m. buvo Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo vicepirmininku. Vadovavo I ir II Seimui (buvo seimo vicepirmininku ar seimo pirmininku). Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. buvo seimo pirmininkas II Seime. Dirbant seimo pirmininku, jam kartais tekdavo pavaduoti prezidentą.

Kaip politikas, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų, Justinas Staugaitis siekė nustatyti valstybės ir Bažnyčios santykius. Išsilaisvinus iš Rusijos okupacijos, tai buvo visai nauja politikos sritis. Jis pats keletą kartų Vatikane prašė pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei.

Beveik kartu su politiko karjera Justinas Staugaitis pradėjo kopti ir bažnytinės karjeros laiptais: 1922 m. buvo pakeltas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. jam suteiktas prelato vardas, 1926 m. jis buvo paskirtas Telšių vyskupu. Dar tais pačiais metais įkūrė Telšių kunigų seminariją, kuriai pastatė 3 aukštų rūmus ir kurioje įrengė biblioteką, fizikos kabinetą. Žemaitijoje jis steigė naujas parapijas, plėtė diecezijos kunigų akiratį, suorganizavo tris Eucharistinius kongresus. Neatsiribojo ir nuo politinio gyvenimo: aktyviai gynė katalikų organizacijų ir krikščionių demokratų veiklos ir žodžio laisvę tuo laikotarpiu, kai parlamentas buvo paleistas. Ryžtinga Justino Staugaičio pozicija, valdžią paėmus tautininkams, tapo tvirta atrama katalikų veikėjams.

Jo rūpesčiu 1925 m. buvo įkurtas ir iki pat 1940 metų leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių bičiulis“. 1934–1935 m. J. Staugaitis parašė ir J. Gintauto slapyvardžiu išleido trijų tomų apysaką „Tiesiu keliu: apysaka iš mūsų atgimimo laikų“.

„Dieve, neapleisk Lietuvos“ – tai buvo paskutiniai Justino Staugaičio, Telšių vyskupo, Vasario 16-osios Akto signataro, žodžiai.

Pasak istorikės R. Laukaitytės, joks kitas Lietuvos dvasininkas nepasiekė tokių politinės ir kartu bažnytinės valdžios aukštumų, kaip Justinas Staugaitis. Vyskupas mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose. Telšių vyskupiją jis valdė 17 metų. Palaidotas Telšių katedros rūsyje.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1933 m. įteiktas Gedimino 1 laipsnio ordinas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, t. 22, p. 484.

Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas, Vilnius: Knyga, 1991.
Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 28: Skara – Stoska.
Staugaitis J., Mano atsiminimai, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1995.
Staugaitis J., Tiesiu keliu: apysaka iš mūsų atgimimo laikų, Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1934–1935, t. 1–3.