Ieškoti

Pvz., gamta, Čiurlionis, Bažnyčia

   
  • Dievo Motina lietuvių liaudies mene

    Dievo Motina lietuvių liaudies mene

    2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja etnokultūrai reikšmingą temą – „Liaudies meno grožis“. Lietuvos dailės muziejus, sukaupęs didelį senosios liaudies skulptūros rinkinį, parodoje „Dievo Motina lietuvių liaudies mene“ atspindi ne tik liaudies skulptūros grožį, bet ir Švč. Mergelės Marijos reikšmę krikščioniškosios kultūros tradicijoje. Liaudies skulptūroje išreikšti ne visi mariologiniai siužetai. Labiausiai išplėtoti – Išganytojo Motinos kančia Kryžiaus kelyje ir Skaisčiausiosios Mergelės Marijos garbinimas.
    Joakimo ir Onos dukra Marija gimė Nazarete, ji kilusi iš karališkosios Dovydo giminės. Liaudies dailėje apie Marijos vaikystę pasakojančių vaizdų pasitaiko retai. Skulptūrinėje kompozicijoje „Šv. Ona ir Švč. Mergelė Marija“ matome auklėjimo sceną, kurioje mergaitė Marija stovi prie romios ir susikaupusios savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti.
    Mergelė Marija, būsimoji Dievo Motina, buvo pradėta be gimtosios, dar vadinamos pirmykšte, nuodėmės. Angelas Gabrielius apreiškė Marijai, kad ją Dievas išsirinko būti žemiškąja Jėzaus Kristaus Motina. 1854 m. Bažnyčia patvirtino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Liaudies skulptūroje Nekaltojo Prasidėjimo Marijos atvaizdai paplito XIX a. II pusėje. Marija vaizduojama stovinti ant Žemės rutulio, pamynusi pusmėnulį ir žaltį su obuoliu nasruose, pamaldžiai ant krūtinės sudėjusi rankas. Balta jos suknelė simbolizuoja nekaltybę, mėlynas apsiaustas, dvylikos žvaigždžių vainikas ir saulės spinduliai – dangaus karalystę. Nuo senų laikų Švč. Mergelei Marijai pagerbti yra skirtas gegužės mėnuo. Tikinčiųjų trobose, prie lauko kryžių būdavo statomi altorėliai su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, giedamos jos garbei skirtos giesmės.
    Mergelė Marija, nunešusi Kūdikėlį Jėzų į šventyklą, išgirdo kunigo Simeono pranašystę: „tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2: 34). Ši pranašystė yra laikoma vienu iš septynių Švč. Mergelės Marijos sopulių. Juos liaudies mene simbolizuoja į Sopulingosios Dievo motinos širdį įsmeigti septyni kalavijai. Erodui įsakius Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus berniukus iki dvejų metų, Marija patyrė antrąjį didįjį sopulį – Šventajai Šeimai naktį teko bėgti į Egiptą. Ši scena atskleidžiama figūrinėje kompozicijoje „Bėgimas į Egiptą“, kurioje regime šv. Juozapą, vedantį asiliuką, ant kurio sėdi Motina Marija su Kūdikėliu Jėzumi glėbyje. Apskritai, liaudies skulptūroje bėgimo į Egiptą scena vaizduojama labai retai.
    Dieviškąją motinystę atspindi Marijos su Kūdikiu ant rankų vaizdinys, kuris liaudies skulptūroje taip pat gana retas. Marija vaizduojama stovinti frontaliai. Ji vilki raudoną suknelę, galvą ir pečius gobia mėlyna skraistė. Ant kairės rankos sėdi baltą tuniką vilkintis ir prie liemens knygą glaudžiantis Kūdikėlis.
    Kiti Švč. Mergelės Marijos sopuliai išryškinti skulptūrose, kuriose žemiškoji Jėzaus Motina išgyvena savo Sūnaus kančią kelyje į Kalvariją. Liaudies skulptūroje Sopulingosios Dievo Motinos tema labai populiari. Mariją matome stovinčią po kryžiumi Nukryžiavimo scenoje. Sopulingoji Motina (Mater Dolorosa) stovi sustingusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, giliai susimąsčiusi. Didžiąją savaitę, einant Kryžiaus kelią, giedamos giesmės, kurios žodžiai skirti Sopulingajai Dievo Motinai: „Motina Sopulingoji stovėjo po kryžiumi raudodama.“ Ypatingo dėmesio liaudies mene susilaukė Pieta – tai įspūdingiausias Dievo Motinos vaizdinys. Nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną Motina laiko ant savo kelių. Dviejų figūrų kompozicijoje sukurtas glaudus Motinos ir Sūnaus ryšys, pabrėžiamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo Atpirkime.
    Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, pirmoji iš visų žmonių buvo prikelta iš numirusiųjų, su kūnu ir siela paimta į dangų ir ten karūnuota. Liaudies skulptūrėlėse Marija Dangaus Karalienė vaizduojama stovinti rami, su karališka karūna ant galvos. Būdama danguje šalia savo Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – Globėja ir Saugotoja, Užtarėja, Gailestingumo Motina, kuri sergsti ir gelbsti tikinčiuosius. Kelios liaudiškos skulptūrėlės vaizduoja Aušros Vartų Mariją. Jos sukurtos pagal Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, gelbėjusį miestą nuo priešų ir gaisrų.
    XIX a. II p. liaudies skulptūroje paplito Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vaizdavimas. Kūriniuose regima Nekaltojo Prasidėjimo Marija į šonus ištiestomis rankomis, iš jos delnų driekiasi aukso spinduliai, simbolizuojantys žmonijai teikiamas malones.
    Liaudies skulptūroje perteiktas Švč. Mergelės Marijos gyvenimas iškelia ją kaip Dievo gimimo žmoguje, tikrojo krikščioniškojo tikėjimo ir Bažnyčios simbolį.

     
  • Kretingos rajono bažnyčios

    Kretingos rajono bažnyčios

    2013 m. pažymėjome Kretingos pirmojo paminėjimo ir Žemaičių krikšto 600-ąsias metines.
    Krikščionių tikėjimą į Kretingos žemę 1252–1253 m. atnešė vokiečių riteriai, kunigai misionieriai ir vienuoliai pranciškonai. Iš pradžių christianizacija vyko taikiai. 1258 m. kretingiškiai tapo Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečiais. Po 1260 m. Durbės mūšio jie atsimetė nuo krikščionybės, todėl XIII a. II p. christianizaciją kryžiuočiai vykdė kalaviju ir ugnimi. Lietuvos sukrikščioninimą vainikavęs 1413–1417 m. Žemaičių krikštas Kretingos apylinkių nesiekė, kadangi jos buvo valdomos Vokiečių ordino, o Lietuvai perduotos tik po 1422 metų.
    Arčiausiai Kretingos pirmosios Žemaičių vyskupystės bažnyčios apie 1540–1544 m. buvo pastatytos Palangoje ir Mosėdyje. XVI a. viduryje įsigalėjo liuteronybė. Tuo laikotarpiu atsitiesė pagonybė. Jos kulto centrais tapo Birutės kalno ir Salantų Alkos kalno šventyklos.
    Plintant katalikiškai reformacijai, XVI a. pab. – XVII a. I p. naujos katalikų bažnyčios iškilo Laukžemėje, Palangoje, Kretingoje, Darbėnuose, Salantuose ir Kartenoje. 1602 m. buvo įkurtas Kretingos pranciškonų vienuolynas. 1636 m. Kretingos krašto bažnyčias apjungė Žemaičių vyskupijos Skuodo dekanatas. XVIII a. katalikų bažnyčios ėmė veikti Budriuose, Grūšlaukėje, Jokūbave, Kalnalyje, XX a. I p. – Mikoliškiuose ir Tūbausiuose.
    Šiuo metu Kretingos rajone yra 12 bažnyčių – Budrių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko, Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos, Kalnalio Šv. Lauryno, Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Kūlupėnų Šv. Motiejaus, Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus, Mikoliškių Šv. Juozapo, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Tūbausių Šv. apaštalo Andriejaus.
    Nuo 1802 m. Kretingoje veikia evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1866–1976 m. veikė stačiatikių filinė bažnyčia (cerkvė).

     
  • NAPOLEONAS ORDA (1807–1883)

    NAPOLEONAS ORDA (1807–1883)

    Dvarų istorija – neatsiejama kiekvienos tautos kultūros dalis. Mūsų krašto praeitis glaudžiai susijusi su dvarų kultūra. Senieji dvarų rūmai, pilys, rezidencijos yra svarbūs ir didingi šalies istorijos ženklai. Tai puikiai suprato Lietuvą savo tėvyne vadinęs XIX a. menininkas Napoleonas Orda.

    N. Orda – romantizmo epochos dailininkas, kompozitorius, intelektualas, gyvenęs ir kūręs carų valdžios metais. Didelė to laikotarpio bajorijos dalis nostalgiškai ilgėjosi prarasto šalies valstybingumo ir priešinosi carinės Rusijos imperijos režimui, patyrė tremties negandas. N. Orda buvo vienas iš XIX a. antros pusės tautinio sąjūdžio įkvėpėjų, tikras savojo krašto patriotas. Nors pats lietuviškai beveik nešnekėjo, save laikė lietuviu. Daug metų praleidęs emigracijoje ir grįžęs į tėvynę, dailininkas visas jėgas atidavė LDK istorinės atminties išsaugojimui, jos unikalaus kultūros paveldo sklaidai.

    N. Orda gimė 1807 m. vasario 19 d. Vorocevičiuose, netoli Pinsko (dab. Baltarusija). Kilęs iš bajorų šeimos ir pradinį išsilavinimą įgijęs namuose, mokėsi Svisločiaus gimnazijoje. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultete, bet jo nebaigė – buvo pašalintas už dalyvavimą slaptoje studentų organizacijoje. Dailininkas buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis. Norėdamas išvengti arešto ir tremties, jis išvyko į užsienį. Atsidūręs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažo meistro Pierre’o Girard’o dailės studiją, o muzikos žinių sėmėsi iš kompozitoriaus Fryderyko Chopino. Visapusiškų meninių polinkių turėjęs N. Orda kūrė fortepijoninę muziką, polonezus, valsus. Paryžiuje jis susipažino su poetu Adomu Mickevičiumi ir kompozitoriumi Ferencu Lisztu. Pirmuosius piešinius N. Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionių po Prancūziją metu.

    1843 m. N. Orda vedė prancūzę Irène Bouglé, pradėjo dirbti Paryžiaus operos teatre. Po amnestijos sugrįžo į tėviškę. Prasidėjo dailininko kelionės po Volynės, Podolės, Minsko, Kijevo gubernijas. 1875 m. jis lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Keliaudamas po buvusią LDK, skubėjo įamžinti nykstančias pilis, didikų rūmus, dvarus, bažnyčias, garsių to laikotarpio menininkų ir istorikų gimtines. N. Orda, pats turėjęs nuosavą dvarą, puikiai išmanė dvarų sodybų sandarą, menines jų ypatybes. Didikų rezidencijos dailininką žavėjo monumentalia klasikinio stiliaus architektūra. Didingus rūmų statinius jis dažnai komponavo panoraminėse erdvėse, vešlios gamtos apsuptyje. Vaizduodamas dvarų sodybas, siekė perteikti kuo išsamesnį vaizdą, todėl dažnai piešė jas net iš dviejų trijų apžvalgos vietų. Svarbus buvo ir reprezentacinis momentas, atspindintis savininko socialinę padėtį, atskleidžiantis jo estetinį skonį.

    1875–1882 m. Varšuvoje, Maksymiliano Fajanso litografijos spaustuvėje, N. Orda savo lėšomis išleido 260 litografijų Lenkijos istorinių vietovių albumą (Album widoków historycznych Polski). Jo vaizdus pagal N. Ordos piešinius subtiliai ir meistriškai litografavo lenkų dailininkas Aloyzas Misierowiczius, peizažus pagyvindamas stafažo figūromis. Litografijos pasižymi lyriška nostalgiška nuotaika, joms būdingas minkštas piešinys, subtili šešėliavimo gradacija, lengvai tonuotas fonas. Albumą sudarė aštuonios litografijų serijos. N. Orda buvo numatęs tęsti savo albumą, bet dėl pablogėjusios sveikatos sumanymą teko nutraukti. Lietuvos dailės muziejuje yra sukaupta beveik visa pagal dailininko piešinius sukurtų litografijų kolekcija, o dauguma N. Ordos piešinių yra saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

    Edukacinėje parodoje eksponuojamos N. Ordos litografijų iš Lietuvos dailės muziejaus ir akvarelių, publikuotų V. Levandausko ir R. Vaičekonytės-Kepežinskienės monografijoje Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, kopijos. Parodos pagrindą sudaro dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys istorijos bei architektūros paminklai, ją papildo litografijos, vaizduojančios dvarų sodybas, kuriose gimė žymūs XIX a. poetai, rašytojai, kompozitoriai. Didžioji šių architektūros paminklų dalis neišliko iki mūsų dienų, todėl N. Ordos piešti architektūriniai peizažai šiandien yra didžiulė ikonografinė vertybė.

    Rasa Adomaitienė

     
  • Piliakalniai Utenos rajone

    Piliakalniai Utenos rajone

    Piliakalnių Utenos rajone yra daugiausia Lietuvoje, net penkiasdešimt devyni. Penkiasdešimt du iš jų įrengti kalvose, nes rajono teritorijoje gausu kalvų, o septyni – aukštumų kyšuliuose. Iškyšuliuose įrengti piliakalniai labiau būdingi vidurio Lietuvai, kurioje kalvų mažiau.
    Archeologai Utenos rajone tyrinėjo vienuolika piliakalnių ir penkias gyvenvietes prie jų. Skirtingi piliakalnių dydžiai rodo, kad juose gyveno skirtingo dydžio bendruomenės. Bikūnų piliakalnis – mažos bendruomenės piliakalnio pavyzdys. Jame ir gyventa, atrodo, neilgai. Suardytame piliakalnio sluoksnyje rasta lipdyto puodo šukė, akmeninis kirvukas ir akmeninio kirvuko išgrąža. Dideli, ilgai gyventi piliakalniai pasižymi storu ir turtingu sluoksniu. Turtingiausi iš tyrinėtų tokių piliakalnių Utenos rajone – Narkūnų ir Spitrėnų.
    Narkūnų piliakalnis – seniausias iš tyrinėtų Utenos rajone. Jame apsigyventa II tūkst. pr. Kr. pabaigoje. Ankstyvųjų metalų laikotarpiui (iki I a. po Kr.) būdinga tai, kad buvo mažai metalų dirbinių. Rytų Lietuva buvo neturtingas kraštas ir žalvario daug įsigyti negalėjo. Utenos rajone žalvario apdirbimo centrai rasti trijuose tirtuose piliakalniuose: Antilgės, Garnių ir Narkūnų. Rytų Lietuvos šiaurinėje dalyje trūko kokybiško titnago. Dėl šios priežasties daugumą dirbinių darė iš kaulo ir rago. Tik apie pirmą amžių, išplitus geležies apdirbimui, geležis išstūmė kaulą ir ragą. Piliakalnių žymiai padaugėjo, prie jų atsirado gyvenvietės.
    III a. dėl gyventojų kraustymosi ankstyvieji piliakalniai buvo apleidžiami. Tobulėjant ginklams ir smarkėjant karams, išliko tik didžiausi piliakalniai, kuriuose pastatė stiprias pilis, minimas kryžiuočių kronikose. Utenos pilis stovėjo Narkūnų piliakalnyje, Tauragnų – Taurapilio, o Užpalių – Šeimyniškių piliakalnyje. Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, išlikusios pilys palaipsniui buvo apleistos, sudegintų nebeatstatinėjo. Žmonės kraustėsi į patogesnes gyventi vietas. Piliakalnius pradėjo arti, o kai kuriuose – laidoti mirusiuosius. Bikūnų piliakalnyje laidota XV–XVI a. Ant Daugailių piliakalnio prieš 1685 m. buvo pastatyta bažnyčia, šalia kurios laidojo.

    Virtualiojoje parodoje rodomos žinomesnių ir tyrinėtų piliakalnių nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir Lietuvos piliakalnių atlaso bei radiniai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.


    Medžiagą parengė Dalius Ribokas

     
  • Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais pastatytos ir atnaujintos Žemaičių vyskupijos bažnyčios

    Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais pastatytos ir atnaujintos Žemaičių vyskupijos bažnyčios

    Motiejaus Valančiaus vyskupavimo laikais (1850–1875) Žemaičių vyskupijai priklausė didelė dabartinės Lietuvos dalis, išskyrus Vilniaus kraštą, Suvalkiją ir Dzūkiją, o taip pat Kuršo gubernijos katalikų bažnyčios. 1860 m. vyskupiją sudarė 306 parapijos. Iš pradžių vyskupijos centras buvo Varnių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Rusų valdžios nurodymu vyskupo rezidenciją perkėlus į Kauną, 1864 m. vyskupijos centru tapo Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Vyskupavimo metais M. Valančiaus rūpesčiu Žemaičių vyskupijoje buvo pastatytos 29 mūrinės ir 20 medinių bažnyčių, daugelis padidinta ir išpuošta. Tuo laikotarpiu pastatytos mūrininės bažnyčios turi romaninio stiliaus, neoklasicizmo, neorenesanso ir neogotikos bruožų, o medinėse bažnyčiose vyrauja liaudies architektūros formos.
    Šioje virtualioje parodoje pristatomos M. Valančiaus vyskupavimo laikotarpiu pastatytos 39 bažnyčios, o taip pat abi vyskupijos rezidencijos. Bažnyčias fotografavo fotografai Jonas Šimkus ir Jonas Danauskas.

     
  • Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

    Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

    Tiksli Vladislovo Neveravičiaus gimimo data nėra žinoma. XIX a. pasirodžiusiuose Osolinskių nacionalinio fondo, kuriam dailininkas testamentu paliko savo kūrinius ir nekilnojamą turtą, leidiniuose nurodoma, kad dailininkas gimė 1814 m. Marcybiliškių dvarelyje Vilniaus gubernijoje. Prancūzijos, kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, spaudoje yra įsitvirtinusi 1815 m. data. Apie 1815 m. verčia galvoti ir dailininko nekrologas, pranešantis, kad dailininkas mirė 1891 m. sausio 16 d. būdamas 75 metų amžiaus.
    Dailės studijas V. Neveravičius pradėjo 1830 m. Vilniaus universitete pas Joną Rustemą. Kadangi dalyvavo 1831 m. sukilime, po pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti. Išvyko į Galiciją, kurį laiką gyveno Lvove, vėliau studijavo Vienos dailės akademijoje pas Frydrichą Ammerlingą. Baigęs studijas tobulinosi Romoje. Nuo 1840 m. naudojosi Jono Tisevičiaus slapyvardžiu. 1842 m. Lvove eksponavo paveikslą „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ (pagal to paties pavadinimo J. B. Maeso drobę). Paskatintas kūrinio sėkmės, nutapė keletą tapybinių jo versijų, atspausdino litografiją. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, Montmorency įsigijo vilą. 1849 m. Paryžiaus Salone eksponavo paveikslą „Šv. Petras“, kurį nupirko prancūzų valdžia ir perdavė Caillac komunos Š. Petro bažnyčiai. Nenutraukė ryšių ir su tėvyne. Lankėsi Lietuvoje, kelis kartus buvo Lvove. 1854-1855 m. Lvove surengė parodą. Mirė 1891 sausio 16 d. Montmorency. Paveikslus, biblioteką ir nekilnojamą turtą paliko Osolinskių nacionaliniam fondui Lvove ir paskyrė meną studijuojančiam jaunimui paremti.
    Tapė daugiausia bydermejerio stiliaus portretus aliejumi ir akvarele, buvo geras portretinės miniatiūros meistras. Nutapė religinio turinio paveikslų, buitinio žanro kompozicijų („Maurė iš Alžyro“). Parengė ir 1851 m. Paryžiuje savo lėšomis viename tome trimis kalbomis (lenkų, prancūzų ir anglų) išleido A. Mickevičiaus poemas „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Tai buvo vienas prabangiausių ir puošniausių to meto leidinių, iliustracijų grožiu ir poligrafijos kokybe nenusileidęs geriausiems užsienio leidyklų leidiniams. Jį puošė 100 medžio graviūrų, kurias pagal V. Neveravičiaus piešinius raižė lenkų bei prancūzų meistrai. Septynių ar aštuonių leidinio egzempliorių iliustracijas V. Neveravičius pats savo ranka paspalvino.

     
  • Žemaičių vyskupystės istorinis ir dailės palikimas

    Žemaičių vyskupystės istorinis ir dailės palikimas

    Nuo XV iki XX amžiaus pradžios Lietuvoje veikė dvi vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Žemaičių vyskupystė buvo įsteigta 1417 metais ir apie porą šimtmečių vadinosi Medininkų vardu. Jos centras beveik 450 metų buvo Varniai. Šio miesto vaidmuo religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime buvo ypatingas ir paliko ryškų pėdsaką šalies kultūroje ir istorijoje.

    1417 metų vasarą į Žemaitiją atvykęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Vilniaus bei Lvovo vyskupai, pakrikštijo tūkstančius žemaičių. Vytautas pats išsirinko Varnius kaip vietą Žemaičių vyskupystės centrui įkurti. 1417 metų pabaigoje čia buvo pašventinta Katedros bažnyčia bei įkurta Medininkų, arba Žemaičių, vyskupystė. Jau XV amžiuje Varniai dėl čia vykusių Europos kultūrai tuo laikotarpiu būdingų kultūros procesų buvo išskirtinė vietovė. Kultūrinio centro pozicijas Varniai išlaikė ilgai, nors pats miestelis į didesnį urbanistinį centrą neišaugo.

    1623 metais Varniuose pradėjo veikti pirmoji kunigų seminarija. Po kurio laiko ji buvo perkelta į Kražius, bet po šimtmečio vėl sugrąžinta į Varnius, kur iš pradžių veikė mediniame pastate, o vėliau buvo perkelta į naujai pastatytus rūmus, kuriuose dabar veikia muziejus. Taigi Varniai tapo faktiniu Žemaičių vyskupystės centru su veikiančia seminarija, anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, – kunigijos „daigynu“. XVI amžiaus antroje pusėje Varniuose telkėsi iškiliausi Lietuvos dvasininkai: vyskupas Merkelis Giedraitis, pamokslininkas Petras Roizijus, kanauninkai – vertėjas Mikalojus Daukša ir istorikas Motiejus Strijkovskis. Vėlesniais amžiais ne mažiaus tikėjimo, doros ugdymo ir įvairiausiais statybų darbais pasižymėjo čia dirbę vyskupai Antanas Tiškevičius, Jonas Dominykas Lopacinskis, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir, žinoma, Motiejus Kazimieras Valančius.

    XIX amžiuje carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje. Jos tuo laikotarpiu buvo ir svarbiausi lietuvių kultūros židiniai. Varnių kunigų seminarija pelnytai laikoma tautinio lietuvių sąjūdžio lopšiu. Čia mokėsi, dirbo daug iškilių asmenų, tapusių žinomais rašytojais, kultūros ir Bažnyčios veikėjais, prisidėjusių prie lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Tarp jų ir bemaž visi ano meto iškiliausi Lietuvos dvasininkijos atstovai – Antanas Strazdas, Jurgis Pabrėža, jau minėtas Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Juozapas Silvestras Dovydaitis, Antanas Vienažindys ir daugelis kitų šviesuolių.

    Varnių kunigų seminarija veikė iki 1864 metų. Pralaimėjus 1863-ųjų sukilimui, caro valdžios administracija Žemaičių vyskupystės kuriją, kunigų seminariją ir patį vyskupą prievarta iškėlė į Kauną. Tada Varnių kunigų seminarijos pastatas buvo perduotas carinės Rusijos Krašto apsaugos kariuomenei – Dono kazokų pulkui. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvusios seminarijos pastatuose buvo įkurdinta Lietuvos kariuomenės drausmės bataliono kuopa bei kunigaikščio Vaidoto pulkas. 1927–1931 metais čia veikė koncentracijos stovykla, vėliau – Varnių vidurinė mokykla. Kai pastatai perėjo Varnių profesinės technikos mokyklos žinion, čia buvo įrengti bendrabučiai ir sandėliai. 1999 metais iš dalies restauruoti rūmai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perduoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Muziejaus tikslas – kaupti, saugoti ir visuomenei pristatyti Žemaičių vyskupystės bei Telšių vyskupijos meno, istorijos, memorialinį paveldą, kitas muziejines vertybes ir tęsti krikščioniškąją regiono ir valstybės tradiciją. Muziejus teikia ir kultūros, švietimo, informacines paslaugas, kurios padeda palaikyti ir stiprinti istorinę, kultūrinę bei religinę Lietuvos piliečių tapatybę.

     
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 7
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų