• Lietuvos šimtmetis – Genocido aukų muziejaus eksponatuose

      Lietuvos šimtmetis – Genocido aukų muziejaus eksponatuose

      Genocido aukų muziejus įkurtas 1992 m. buvusiame Lietuvos TSR valstybės saugumo (NKVD-MGB-KGB) pastate, iš kurio sovietinės saugumo tarnybos vadovavo Lietuvos žmonių kalinimui ir trėmimams, o vėlesniais metais vykdė visuomenės kontrolę. Muziejus įdomus ne vien dėl išskirtinės pastato istorijos, bet ir dėl jame saugomų rinkinių, kuriuose sukaupta per 130 tūkst. eksponatų.
      Didžioji eksponatų dalis, kuri ir sudaro muziejaus rinkinių pagrindą, buvo rasta 1991 m. buvusio KGB pastato patalpose, kai iš ten pasitraukė sovietinio saugumo žinyba. Muziejaus rinkiniai nuolat pildomi buvusių partizanų bei jų rėmėjų, politinių kalinių ir tremtinių, visuomeninių organizacijų dovanotomis ir perduotomis muziejinėmis vertybėmis. Rinkiniuose kaupiami eksponatai, liudijantys apie Lietuvos gyventojų kalinimą lageriuose ir tremtį, Lietuvos partizanų ginkluotąjį pasipriešinimą, trukusį nuo 1944-ųjų iki 1953-iųjų, 6 dešimtmetyje prasidėjusį neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą ir Tautinio atgimimo laikotarpį.
      Tremtinių, politinių kalinių pagaminti daiktai (smulkmenų dėžutės, maldynėliai, kryželiai, rankdarbiai, sveikinimo atvirukai, šaukštai) su juose pavaizduota tautine simbolika (nepriklausomos Lietuvos valstybės trispalve, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilimi, valstybės herbu Vyčiu ir kt.) išreiškė pasididžiavimą tautos istorija ir nenumaldomą žmonių norą išgyventi bei viltį sugrįžti į Tėvynę.
      Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos partizanai pirmieji kilo į kovą prieš sovietų okupantus, siekdami, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Partizanų nešiota tautinė atributika – skiriamieji antsiuvai su nepriklausomos Lietuvos sostinės Vilniaus simboliu Geležiniu vilku, Gediminaičių stulpais, dvigubu kryžiumi – simbolizavo nepriklausomos valstybės tęstinumą, nesitaikstymą su okupantų primetama pasaulėžiūra. Partizanų platinama pogrindinė spauda buvo Tiesos ir Laisvės gurkšnis Lietuvos žmonėms melo kupinos sovietinės propagandos sraute.
      Sovietinėms represinėms struktūroms sunaikinus ginkluotąjį Lietuvos partizanų pasipriešinimą, lietuviai patriotai rado kitas, taikias, kovos prieš okupantą formas – leido ir platino pogrindinę antisovietinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Perspektyvos“, „Vytis“ ir kt.), reikalavo tikėjimo, žodžio, spaudos laisvės, priešinosi prievartiniam ėmimui į sovietų kariuomenę, rusifikacijai, reikalavo apsaugoti lietuvių kalbą bei kultūrą ir pan.
      Sovietinių represinių struktūrų veiklą atspindinčio rinkinio didžiąją dalį sudaro 1992 m. KGB pastato patalpose – buvusiame „Čekistų šlovės“ muziejuje, Operatyviniame techniniame skyriuje (OTO), specialiojoje bibliotekoje, fotolaboratorijoje ir KGB darbuotojų kabinetuose – rasta dokumentinė medžiaga (nuotraukų albumai, sekimo priemonės, konfiskuota draužiama literatūra, spausdinimo mašinėlės bei kita technika). Genocido aukų muziejaus fonduose saugomi eksponatai – materialus išdidžios ir nepasidavusios prieškario ir pokario Lietuvos žmonių kartos palikimas ateities Lietuvai.


      Paroda parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas skirtas Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Parodos objektai

   
  • Nukryžiuoto Kristaus skulptūrėlė. Pokario metais stribams šaudant kaip į taikinį nudaužta nuo akmeninio kryžiaus. Lietuva, XX a. 5-6 deš.

    Nukryžiuoto Kristaus skulptūrėlė. Pokario metais stribams šaudant kaip į taikinį nudaužta nuo akmeninio kryžiaus. Lietuva, XX a. 5-6 deš.

    Eksponatą perdavusio Juozo Giedraičio teigimu, skulptūrėlė Giedraičių sodyboje (Raseinių apskr.) buvo pritvirtinta prie iš akmens iškalto kryžiaus. Pokario metais (1944-1953) stribas Saročka, buvęs Labgirių dvaro (Raseinių apskr.) samdinys, į kryžių su skulptūrėle šaudė kaip į taikinį. Šaudant buvo numuštos skulptūrėles galūnės, pataikyta į krūtinės sritį. Po to Soročka nuėjo pas netoliese gyvenantį Budrių, pareikalavo duoti valgyti ir išgerti, statant šautuvą prie sienos šis nugriuvo ir iššovė, pataikydamas Soročkai tiesiai į širdį.

  • Vyčio skulptūra, nuo paminklo, skirto Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti, pastatyto Varėnoje 1928 m. Pokario metais suniokota Varėnos stribų.

    Vyčio skulptūra, nuo paminklo, skirto Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti, pastatyto Varėnoje 1928 m. Pokario metais suniokota Varėnos stribų.

    Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyva 1928 m. Varėnoje Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio progai pažymėti buvo pastatytas paminklas. Paminklo viršuje pritvirtinta bronzinė Vyčio skulptūrėlė (autorius Zagorskas?). 1944 m. Lietuva buvo antrą kartą okupuota sovietų. Varėnos stribai į Vyties skulptūrėlę šaudė kaip į taikinį, ją nudaužė. Nuo paminklo buvo pašalinti visi tautiniai ženklai ir įrašai, Vyties vietoje pritvirtinta penkiakampė žvaigždė. Prie paminklo buvo palaidoti žuvę Raudonosios armijos kariai. Po kiek laiko paminklas buvo visai nugriautas.
     

  • Medalėlis ir kortelė su kraujo grupe, Vlado Plikūno nešioti 1991 m. sausio įvykių metu Vilniuje

    Medalėlis ir kortelė su kraujo grupe, Vlado Plikūno nešioti 1991 m. sausio įvykių metu Vilniuje

    Ant rausvos spalvos kartono mėlynos spalvos tušinuku abiejose pusėse užrašyta Vlado Plikūno kraujo grupė „A(II) Rh+“ ir užrašas rusų kalba „položitelnaja“. Žemiau lietuvių kalba užrašyta pavardė ir inicialai – „Plikūnas V. P.“. Po pavarde – namų telefonas – „42-28-12“.
    Marijos Maloningosios medalėlis padarytas iš metalo pagal ikonografijoje paplitusį siužetą, siejamą su Švč. Mergelės apsireiškimu. Prototipas – Paryžiaus arba Stebuklingojo Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos medalėlis, nukaltas 1832 m. Medalėlio reverse, dvylikos žvaigždučių vainike vaizduojama Marijos vardo raidė, vainikuota kryželiu, erškėčiais karūnuota Jėzaus ir kalaviju perverta Marijos širdys, averse – užrašo rėme įkomponuota Švč. Mergelės, stovinčios ant žemės rutulio ir basomis kojomis pamynusios žaltį, figūra. Ant žemės rutulio pažymėta regėjimo data – „1830“. Marijos galvą supa apskritas nimbas ir gaubia skraistė, pečius ir rankas dengia apsiaustas, suknelė ties liemeniu sujuosta, iš nuleistų, delnais atverstų plaštakų sklinda spindulių pluoštai. Užrašas, kurio rėme įkomponuota figūra: „BE GIMTOSIOS NUODĖMĖS PRADĖTOJI MELSKI UŽ MUS/KURIE ŠAUKIAME TAVO PAGELBOS“.
    Medalėlis ir kortelė sukabinti ant paprastos mazgeliu surištos virvelės.

  • Kryžius, kurį kunigas kalinys Edvardas Simaška naudojo apeigų metu Intos lageryje ir tremtyje

    Kryžius, kurį kunigas kalinys Edvardas Simaška naudojo apeigų metu Intos lageryje ir tremtyje

    Kryžiaus metalinis, pastatomas. Pastovo „padas" plastmasinis, prisukamas. Atsukus jį, ant kojelės sienelės matyti išraižytas įrašas: „A + A Tėveliams Marozams/Juozui + 1940 ir Onai + 1956/Pušalotas - Inta ".

    Kryžių, skirtą tėvams Juozui ir Onai Marozams atminti, lagerio šachtos dirbtuvėje slapta pagamino sūnus, politinis kalinys P. Marozas.

    Šį kryžių kun. E. Simaška naudojo Intos lage, Komijos ASSR, Rusija, ir tremtyje nuo 1955 07 04 iki 1956 m. Į Lietuvą kryžius atvežtas 1956 m. birželio 15 d.

     

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 28
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.