• Veličkos druskų kasyklos XIX amžiaus litografijose

      Veličkos druskų kasyklos XIX amžiaus litografijose

      Veličkos druskų kasyklos Lenkijoje – vienos seniausių Europoje ir savo laiku buvę vienos didžiausių druskos kasyklų pasaulyje. Išsidėstę devyniais lygiais jos siekia 327 metrų gylį, o bendras tunelių ilgis apie 300 kilometrų.
      Iki XVIII amžiaus tai buvo didžiausias industrinis centras Europoje tiek darbuotojų skaičiumi, tiek produkcijos kiekiais.
      Vietovėje netoli Krokuvos, kur vėliau įsikūrė kasyklų miestelis, druska buvo išgaunama nuo 3500 m. pr. Kr. Iš pradžių buvo tiesiog garinamas vanduo, o vėliau, ėmus kasti šulinius, imta kasti ir akmens druska (mineralas halitas).
      Lenkijos valdovai greitai suprato akmens druskos vertę: didelių druskos kiekių reikėjo ne tik buityje, maistui ruošti, bet ir pramonėje – kailių apdirbime, parako gamyboje. 1290 metais buvo įsteigta kompanija „Żupy krakowskie“, valdžiusi kasyklas ir gyvavusi virš 500 metų. Pagamindamos daugiau negu 30 000 tonų produkcijos per metus, kasyklos buvo pagrindinis Lenkijos karūnos pajamų šaltinis iki 1772 metų. Vienu metu Lenkijos karalystėje druska buvo netgi pakeitusi monetas.
      Druskos kasimas būdavo viena brangiausių ir sudėtingiausių operacijų. Darbininkams grėsdavo greita dehidratacija dėl nuolatinio kontakto su druska (tiek tunelių sienose, tiek ore išsisklaidžiusiose druskos dalelėse), ore besikaupiančios dujos. Dėl to dažnai šiam darbui buvo paskiriami vergai arba kaliniai ir jų gyvenimo trukmė buvo labai maža. Iki šiol yra išlikęs posakis „atgal į druskos kasyklas“ (angl. „back to the salt mines“), reiškiantis grįžimą prie darbo be didesnio džiaugsmo, nenoriai.
      Veličkos druskų kasyklose gavyba sustojo 1996 metais dėl dalinio užtvindymo ir dėl žemų druskos kainų. Šiuo metu jose veikia muziejus, o įrengtas 3,5 kilometrų turistinis takas per metus pritraukia daugiau nei milijoną turistų. Nuo 1980 metų objektas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
      Sakoma, kad pirmasis kasyklų turistas buvęs Mikalojus Kopernikas – jo vardu dabar yra pavadinta viena kasyklų kamera ir pastatytas paminklas. Pradėjus kasyklose lankytis turistams, jiems buvo siūloma plaukti tuneliu tarp kamerų, gėrintis gyvai grojančio orkestro muzika ir grožintis jiems skirtais fejerverkais.
      Nors šiandien fejerverkų turistams nebesiūloma, bet kasyklos yra tarsi mažas kultūros miestas po žeme: čia veikia paveikslų parodos, rengiami klasikinės muzikos koncertai – didelės erdvės sukuria puikią akustiką. Veličkos kasyklose pirmą kartą įvyko skrydis oro balionu po žeme, šuolis su guma ir buriavimas požeminiame ežere. Taip pat čia vykę ir futbolo rungtynės, pramoginių šokių konkursas, filmuotas ne vienas filmas.
      Populiarios kasyklose teikiamos reabilitacjos ir sveikatingumo paslaugos: perlinės vonios, povandeninis masažas.
      Atskiro paminėjimo vertos kasyklose įrengtos koplyčios – tai puošniausios kasyklų salės, su altoriais, iškaltais iš akmens druskos ir druskos kristalų šviestuvais. Koplyčiose kalnakasiai melsdavosi kas rytą prieš sunkų darbą.
      Seniausia koplyčia yra 3,8 metrų gylyje esanti Šv. Antano koplyčia. Šv. Kingos (Vengrijos princesė ištekėjusi už Lenkijos kunigaikščio, vėliau paskelbta druskos kalnakasių globėja) koplyčia – gražiausia ir prabangiausia kasyklų salė. Jos sienas puošia statulos, vaizduojančios naujojo testamento epizodus, grindys išraižytos plytų imitacija, o nuo lubų leidžiasi didžiuliai druskos kristalų šviestuvai. Koplyčios raižinių kūrimas užtruko daugiau negu šimtmetį. Šioje salėje ir dabar aukojamos Šv. mišios, priimami garbingi svečiai.
      Į virtualią parodą surinktose Otto Heinrich Engel ir Ludwik Emanuel Hrdina litografijose galima susipažinti, kaip kasyklos atrodė XIX amžiaus pabaigoje.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų