• Zanavykų tekstilė. Prijuostės

      Zanavykų tekstilė. Prijuostės

      Ryškiausia ir savičiausia zanavykų išeiginio moterų kostiumo dalis – prijuostė. Liaudies tradicijoje ji sieta su moters padorumu ir vaisingumo siekiu. Zanavykų muziejuje saugoma šešiolika prijuosčių, kurios atspindi skirtingų laikmečių madą. Virtualioje parodoje pristatomos prijuostės pagamintos XIX a. II p.–XX a. 4–7 dešimtmečiais.

      Pagrindinis puošybos motyvas – lelijos-tulpės žiedas, į Suvalkijos (Sūduvos) regioną atkeliavęs iš prabangių XVII–XVIII a. šilko ir damasto audinių (per dvaruose veikusias manufaktūras). Ankstyviausiose lininėse raudonai ir baltai išaustose zanavykių prijuostėse matomi lelijos-tulpės žiedai būdavo įkomponuojami į vientiso geometrinio ornamento dryžius. Tokių prijuosčių, vyravusių XIX a. I pusėje, Zanavykų muziejaus fonduose nėra. Nuo XIX a. II pusės zanavykės pradėjo austi tamsias prijuostes. Baigus austi, prijuostės būdavo siuvamos iš išilginio audinio, priduriant to paties audinio pažemius. Prijuosčių dugnas dažniausiai austas iš lino, retkarčiais iš medvilnės su linu. Jis būdavo tamsus vienspalvis (tamsiai mėlynas, tamsiai žalias, vyšninis, samaninis, juodas) arba dvispalvis, o iškaišydavo jį ryškiaspalvių vientisų arba pereinamų spalvų vilnoniais siūlais (skaisgija): raudonais, mėlynais, žaliais, geltonais, baltais, violetiniais, rudais. Maždaug XX a. 2 dešimtmetyje pradėjo plisti prijuostės iš pirktinės medžiagos – dryžuotos arba tamsios vienspalvės. Ant jos būdavo siuvinėjami ryškiaspalviai žiedai.

      Apie XX a. 3 dešimtmetį prijuosčių nešiosenos viešumoje tradicija sunyko, tačiau namų aplinkoje jos dar ryšėtos. Prijuosčių tradicija buvo pratęsta jas ryšint prie tautinio kostiumo, kuris buvo populiarus kultūriniuose renginiuose bei prasmingai vilkėtas religinių procesijų metu. XX a. II pusėje buvo sukurta tautiško stiliaus bažnytinė tekstilė. Jos atsiradimą inicijavo ir kaimo audėjai, ir dvasininkai bei dailininkai. Kai kurie tokio tipo prijuosčių pavyzdžiai jau gerokai nutolę nuo autentiškų XIX a. pavyzdžių, tačiau įdomūs kaip to laikotarpio meninės kūrybos tekstilės dirbiniai. XX a. II pusės bažnytinių kostiumų prijuostėms būdingas laisvas spalvų parinkimas ir derinimas, naudojami ryškių tonų, mišrių pluoštų siūlai, raštai komponuojami neužpildant viso prijuostės fono, tačiau tradiciniai lelijų-tulpių raštai parenkami būdingų formų. Audžiama kaišytine technika arba siuvinėjama imituojant šį audimo būdą. Skersiniai dryželiai, atskiriantys žiedų raštus, kai kuriose prijuostėse, skirtingai nei tradicinėse, ne išausti, o prisiūti raštuotų juostelių pavidalu. Muziejuje saugoma ir visai nuo zanavykų tradicinių raštų pavyzdžių nutolusi prijuostė. Ji pasiūta iš šviesiai rudo audinio ir išsiuvinėta mašina roželių žiedais, kurie papuošti manieringu ornamentuotu apvadu. Galuose prisiūta interjero tekstilėje naudota kutų juostelė.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų