• Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijos fragmentai

        Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijos fragmentai

      Kernavė – unikali vietovė. Archeologinių tyrimų dėka žinoma, kad pirmieji gyventojai šioje teritorijoje įsikūrė dar X–IX tūkstantmetyje prieš Kristų. Išlikę įvairių laikotarpių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai priskiriami visoms epochoms nuo vėlyvojo paleolito iki ankstyvųjų viduramžių.

      Kernavė ypač svarbi viso Baltijos regiono priešistorei pažinti. XIII–XIV amžiuje ji klestėjo ir buvo vienas iš svarbiausių besiformuojančios Lietuvos valstybės ekonominių bei politinių centrų, dažnai įvardijama ir kaip senosios Lietuvos sostinės vieta. Viduramžių Kernavės palikimas svarbus ir kaip paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys. Čia dar labai aiškiai apčiuopiamas pagoniškos civilizacijos egzistavimas, tačiau ji jau įtakota krikščioniškosios Europos tradicijų.

      1390 metais kryžiuočių žygio į Vilnių metu Kernavė buvo užpulta ir galutinai suniokota. Kernaviškiai atsitraukdami pilis sudegino, Senasis miestas po šių įvykių daugiau nebeatsigavo. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė miesto liekanas ir senoji Lietuvos sostinė nugrimzdo į užmarštį. Turėjo praeiti beveik 600 metų, kol archeologai atrado senąją Kernavę.

      Kernavės archeologinės vietovės muziejus – vienintelis specializuotas archeologijos muziejus Lietuvoje. Jis įkurtas 1930 metais tuometinio mokyklos vedėjo Juozo Šiaučiūno pastangomis. 1960-aisiais Kernavės piliakalniai ir Pajautos slėnis buvo paskelbti draustiniu, o 2002 metais Kernavės muziejui-rezervatui suteiktas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusas. 2004-aisiais Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pagrindinis kultūrinio rezervato tikslas – išsaugoti Kernavės teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamas ir kilnojamas kultūros vertybes ir organizuoti jų mokslinį tyrimą. 2012 metais duris atvėrė rekonstruotas modernus Kernavės muziejus su nauja ekspozicija, pateikiančia lankytojams įspūdingiausius Kernavėje aptiktus archeologinius radinius.

Parodos objektai

   
  • Strėlės antgalis

    Strėlės antgalis, X–IX tūkst. pr. Kr.

    Svidrų kultūros strėlės antgalis – vienas ankstyviausių Kernavės radinių, liudijantis, kad žmonės šioje vietoje apsistodavo vos tik pasitraukus ledynams, X–IX tūkstantmetyje prieš Kristų. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis tuo metu buvo šiaurės elnių medžioklė, o lankas ir strėlės – plačiausiai naudotas medžioklės įrankis, leidžiantis išgyventi atšiauriomis vėlyvojo ledynmečio sąlygomis.

  • Kirvis titnaginis

    Kirvis titnaginis, III tūkst. pr. Kr. – II tūkst. I p. pr. Kr.

    Vieni įspūdingiausių vėlyvojo neolito radinių – gludinti titnaginiai kirviai. Šiems dirbiniams buvo reikalinga išskirtinai kokybiška titnago žaliava, kuri dažnai buvo importuojama iš ganėtinai tolimų regionų. Dėl to manoma, kad titnaginiai kirviai buvo ne tik kasdieniniai darbo įrankiai, bet taip pat ir prestižo, socialinio statuso simboliai, neretai naudojami ir religiniuose ritualuose.

  • Urna

    Urna, V–I a. pr. Kr.

    Puodų šukės – dažniausias archeologinių tyrimų metu aptinkamas radinys. Kadangi puodai buvo lipdomi griežtai laikantis tuo metu gyvavusių madų ir taisyklių, o laikui bėgant tos mados nuolat keisdavosi, keramika yra labai svarbi datuojant kultūrinius sluoksnius ar kapus. Brūkšniuotas indo paviršius leidžia teigti, kad indas buvo pagamintas I tūkstantmetyje prieš Kristų arba pirmaisiais amžiais po Kristaus. Konkrečiai šis puodas-urna datuojamas VIII-VI a. pr. Kr., jame buvo palaidoti sudeginti vaiko kaulai.

  • Molinė liejimo forma (du fragmentai)

    Molinė liejimo forma (du fragmentai), I a. – II a. I p.

    Nors vietinės spalvotųjų metalų žaliavos Lietuvos teritorijoje nėra, ir ji visa turėjo būti importuojama, patys dirbiniai buvo gaminami vietoje – tai patikimai liudija aptinkamos liejimo formelės ir kiti su juvelyrika susiję radiniai (tigliai, samteliai ir t.t.). I-II a. datuojami plokšteliniai antsmilkiniai labiausiai buvo paplitę Vakarų Lietuvoje, tačiau ši Kernavėje rasta liejimo forma liudija, kad jie buvo gaminami ir Rytų Lietuvoje.

  • Pentinas

    Pentinas

    I mūsų eros tūkstantmečio viduryje buvusius neramius laikus liudija ryškus ginklų ir kitų su karyba susijusių daiktų pagausėjimas tiek to meto kapuose, tiek ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose. Vieni iš tokių radinių – pentinai – kario-raitelio atributas, teikiantis informacijos ir apie to meto karybos lygį ir būdus.

  • Skydo umbas
  • Djakovo tipo svarelis

    Djakovo tipo svarelis, I–II a.

    Audiniai archeologiniame kontekste išlieka tik išimtiniais atvejais, šiek tiek informacijos apie juos gauname iš verpimo ir audimo įrankių. Pirmaisiais mūsų eros amžiais paplitę audimo staklių svareliai, dar vadinami Djakovo tipo svareliais, gana dažnai aptinkami piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose. Nors gana ilgą laiką dėl šių dirbinių paskirties buvo abejojama, paskutiniu metu linkstama manyti, kad tai yra vertikaliųjų audimo staklių pasvarai.

  • Moneta – Marko Aurelijaus denaras

    Moneta – Marko Aurelijaus denaras, 161–162 m.

    Romėniškos monetos Lietuvos teritoriją pasiekdavo prekybiniais keliais, greičiausiai per tarpininkus – kitas barbarų gentis. Apie tai galima spręsti iš nedidelio čia randamų monetų kiekio ir mažų nominalų. Ypatingai retos monetos yra Rytų Lietuvoje. Dabar sunku pasakyti, ar tuo metu monetos čia buvo naudojamos pagal tikrąją jų paskirtį. Greičiausiai galima spėti, kad ne, nes piniginė atsiskaitymo forma tuo metu dar nebuvo paplitusi, be to, nemažai monetų yra randama su pragręžtomis skylutėmis – taigi, būdavo nešiojamos kaip papuošalai.

  • Taurės fragmentas

    Taurės fragmentas, IV a.

    I mūsų eros tūkstantmečio importinių daiktų Kernavėje nėra rasta daug, tačiau net ir tie nedaugelis rastųjų yra gana iškalbingi, rodantys kontaktus su gana tolimais kraštais. Vienas iš tokių pavyzdžių – IV a. datuojamos stiklinės taurės šukė. Tokių taurių gamybos centru laikomos Romos imperijos provincijos, tačiau pavienių randama plačiame Europos regione už Romos imperijos ribų. Visgi didžioji tokio importo dalis koncentruojasi artimesniuose Romos imperijai regionuose, o tokiuose atokiuose, nutolusiuose nuo pagrindinių prekybos kelių, kaip dabartinė Lietuvos teritorija, romėniško periodo stiklinės taurės ar kiti indai yra itin retas reiškinys.

  • Smeigtukas

    Smeigtukas

    Kernavėje atrastas degintinis kapinynas yra unikalus tuo, kad tai vienintelis I tūkstantmečio prieš Kristų laidojimo paminklas ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir platesniame regione, apimančiame ir dalį Baltarusijos. Iki šiol nėra aiškios tokio reiškinio priežastys, netgi manoma, kad mirusieji šioje teritorijoje galėjo būti laidojami vandenyje ar virš žemės. Šiuo laikotarpiu metaliniai dirbiniai dar buvo retas ir labai brangus daiktas, o tokių smeigtukų visoje Lietuvos teritorijoje yra rasta vos keletas.

  • Žirgo galvos papuošalas

    Žirgo galvos papuošalas

    Ypatingą žirgo statusą lietuvių kultūroje rodo plačiai paplitę žirgų kapai. Žirgai buvo laidojami ne tik kartu su jų šeimininkais, bet ir atskirai, specialiai jiems įrengiant kapą ar net supilant atskirą pilkapį. Kaip ir žmonės, žirgai laidoti papuošti – su puošniomis, žalvariu ar sidabru kaustytomis kamanomis, žąslais, skambalėliais ir pan.

  • Pusapvalės lazdelės formos lydinys

    Pusapvalės lazdelės formos lydinys, XIII–XIV a.

    Pilies kalno piliakalnyje 1985 m. buvo surastas lobis – keturi lietuviški ilgieji. Lietuviški ilgieji yra patys ankstyviausi lietuviški pinigai apyvartoje buvę XIII–XIV a. Tai – pusapvalės lazdelės formos apie 107 g. sveriantys sidabro lydiniai. Spėjama, kad jų svoris buvo susietas su to meto Skandinavijos lydiniais. Du lietuviški ilgieji svoriu prilygo vienai Skandinavijos markei. Tuomet tai buvo labai didelės vertės pinigai. Manoma, kad už vieną sidabrinį lydinį galima buvo nusipirkti 15 avių. Kernavėje aptikta ir 19 nedidelių lietuviškų ilgųjų fragmentų. Jie buvo skirti smulkesniems atsiskaitymams. Atlikus jų metalų sudėties cheminius tyrimus paaiškėjo, kad dalis yra falsifikatai kurių sudėtyje sidabro labai mažai arba iš viso nėra.

  • IV tipo lietuviška moneta

    IV tipo lietuviška moneta, XIII–XIV a.

    Numizmatai ilgą laiką nesutarė kada Lietuvoje pradėtos kaldinti pirmosios monetos, taip pat diskutuota koks monetų tipas yra ankstyviausias. Anksčiau buvo teigiama, kad pirmąsias monetas kaldino kunigaikštis Algirdas (1373–377 m.). Tai buvo monetos su užrašu „печать“ ir ietigaliu kitoje pusėje. Pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad lietuviškas monetas pradėjo kaldinti Jogaila ir tik po Lietuvos krikšto. Šiam valdovui priskiriami monetų tipai, kuriuose pavaizduotas portretas ir liūtas (~1387 m.), Vytis ir dvigubas kryžius skyde (~1388–1392). Kernavės viduramžių miesto kultūriniuose sluoksniuose aptikti visi ankstyviausių lietuviškų monetų tipai.

  • Apyrankės fragmentas

    Apyrankės fragmentas

    Bizantijos įtakoje jau X-XI a. stiklą išmokta gaminti Kijevo Rusioje. Gaminti stikliniai papuošalai (karoliai, apyrankės, žiedai), indai net vitražinis langų stiklas. 1240 m. žlugus Kijevui, stiklo dirbinių gamybos tradicijos buvo tęsiamos Smolenske, Polocke, kituose  Rusios miestuose. Dalis šių stiklo gamybos centrų XIII-XIV a. jau buvo LDK sudėtyje. Taigi, daugelis šiuo laikotarpiu datuojamų stiklo dirbinių, aptinkamų Kernavėje, yra importuoti iš šių centrų. Rusios miestų kultūriniuose sluoksniuose randami tūkstančiai įvairiaspalvių stiklinių apyrankių arba jų dalių. Importu iš Rytų laikomi ir daugelis to meto stiklo karolių. Kernavėje, Aukuro kalne buvusioje kunigaikščio rezidencijoje surasta virš 60 stiklinių taurių fragmentų, kurių didžioji dalis puošta rytietišku polichrominiu ornamentu, kai kurios arabiškais rašmenimis. Manoma, jog tai yra importas iš Sirijos, Irano.  Taigi visas XIII-XIV a. stiklas buvo importuojamas, retas ir brangus. Todėl šio laikotarpio stiklo radinių nėra daug, buityje stiklas taurių pavidalu naudotas tik elitinėje kunigaikščio aplinkoje.

  • Prekių plomba

    Prekių plomba

    Švininiai antspaudai (plombos) viduramžiais Europoje buvo naudojami tekstilės gaminiams žymėti. Tai būdavo tarsi firmos ženklas garantuojantis audeklo kokybę. Audeklų antspaudai – tai liejimo formose pagaminti švininiai skritinėliai tarpusavyje sujungti juostele. Skritinėliai prie audeklo ar ryšulio būdavo suspaudžiami kniedės principu ir pažymimi tam tikru ženklu teikiančiu informaciją apie gaminį. Švininiai antspaudai išplito po visą Europą iš dviejų pagrindinių tekstilės eksporto centrų  – Flandrijos ir šiaurinės Italijos. Kernavėje Aukuro kalno piliakalnyje surastas antspaudas su Šv. Morkaus liūto (sparnuotas liūtas) atvaizdu. Šv. Morkaus liūto atvaizdą vartojo Venecijos multino audėjai, tačiau šį ženklą imitavo ir šios audeklų rūšies gamintojai pietinėje Vokietijoje. Antspaudai geriausiems šios rūšies gaminiams buvo žymimi liūto arba jaučio ženklu, žemesnės kokybės produkcija ženklinta vynuogių su lapais ženklu.

  • Stilius

    Stilius

    Aukuro kalno piliakalnyje, kunigaikščio rezidencijoje archeologai aptiko tik didikų aplinkai būdingų prabangių atvežtinių dirbinių, taip pat dvi rašymo priemones – geležinius stilius. Rašymui ant beržo tošies arba vaškinių lentelių skirti rašikliai, vadinami stiliais, yra dažnas radinys to meto Europos miestų kultūriniuose sluoksniuose. Stilius - tai dažniausiai metalinis, kartais raginis dirbinys, kurio vienas galas skirtas rašymui yra smailas, o kitas paprastai būna platus, artimos trikampiui formos, naudojamas, norint ištrinti vaško lentelėje įrašytas raides. Vilniuje aptikti panašių stilių fragmentai datuojami tik XV a. Kernavėje šie dirbiniai surasti kultūriniame sluoksnyje susiformavusiame iki 1390 m. Taigi galime teigti, kad surastieji stiliai yra ankstyviausios kol kas žinomos rašymo priemonės Lietuvoje. Tai liudija jog tuomet Kernavėje kunigaikščio aplinkoje būta raštingų žmonių.

  • Kovos peilis

    Kovos peilis

    Vienintelis XIII-XIV a. Kernavės kapinyne surastas ginklas tai – 20 metų amžiaus vyro kape buvęs kovos peilis. Pusės metro ilgio peilis turėjo prie kriaunų penkiomis kniedėmis pritvirtintą medinę rankeną. Kriaunos ties geležte užbaigiamos žalvariniu apkaustu. Ant geležtės išliko odinių makštų fragmentas su įspaustų taškučių linija. Kovos peiliai kaip ir kalavijai buvo itin branginami ir saugomi. Todėl šio tipo ginklai retai aptinkami miestų kultūriniuose sluoksniuose.

  • Apkalas

    Apkalas

    Tyrinėjant Kernavę buvo randami ypatinga technika pagaminti apkalai. Tai – geležiniai apkalai inkrustuoti sidabru. Kontrastuojančios metalų spalvos sukuria ypatingą ornamentą, dėl kurių jie atrodo itin puošnūs. Iki šiol archeologai nesutaria dėl šių dirbinių kilmės ir paskirties. Daugelis analogiška technika pagaminti dirbiniai (daugiausia ginklai - ietigaliai) yra laikomi skandinavišku importu. Tačiau pastaruoju metu kyla teorija, kad bent jau tokie apkalai yra vietinės produkcijos ir yra siejami tik su baltų arealu. Šios teorijos šalininkai teigia, kad tokie apkalai gali būti siejami su LDK tarnų ir karių socialiniu sluoksniu ir gali būti vienu iš jų atributų.

  • Priekalėlis

    Priekalėlis

    XIV a. kernaviškių papuošalai stebina juvelyrų naudotų technikų gausa bei sudėtingumu. Priešistorinių baltiškųjų kultūrų papuošalų gamyboje dominavo paprastas dirbinių liejimas akmeninėse arba molinėse formelėse. Viduramžiais plačiau taikytos žymiai sudėtingesnės technologijos, vieno papuošalo gamyboje kombinuoti įvairūs metalai bei lydmetaliai. Taigi juvelyras turėjo būti ne tik nagingas meistras, bet ir išmanus chemikas. Aukštą to meto juvelyrikos meno lygmenį puikiai iliustruoja Kernavėje aptikti XIV a. žiedai. Juose persipina archajiškos baltiškų dirbinių formos ir sudėtingos, matyt iš slavų amatininkų perimtos, vikingų laikus menančios technologijos. Juos gaminantis juvelyras turėjo išmanyti bent keliolika gamybos technologijų: liejimo, kniedijimo, inkrustavimo, graviravimo, facetavimo, tordiravimo, vielos tempimo, pynimo, vijimo, taip pat sudėtingas filigrano, granuliacijos, juodinimo technikas. Nemažai kernaviškių papuošalų pagaminti našiu metaloplastiniu būdu naudojant tam skirtas matricas.

  • Apgalvis

    Apgalvis, XIII–XIV a.

    Kernavės XIII-XIV a. kapinyne, moterų kapuose aptikti 29 apgalviai kartais vadinami diademomis. Apgalvis – tai metalinių plokštelių eilutė prisiūta ant audinio juostelės. Tarpai tarp plokštelių būdavo užpildomi smulkiais stiklo karoliukais. Plokštelės dažniausiai sidabrinės, paauksuotos, įvairiausių formų. Kai kurių apgalvių plokštelės būna inkrustuotos įvairiaspalviais stikliukais. Šio tipo papuošalais mėgdavo puoštis XIII-XIV a. LDK miestietės, ypač jis buvo populiarus jotvingių kraštuose. Apgalvių plokštelės išsiskiria pavaizduotų simbolių įvairove - svastikos, liūtai, heraldinės lelijos... Jose matome tiek krikščioniškajai Europai tiek vis dar pagoniškam baltų pasauliui būdingus motyvus. Taigi, šis papuošalas iliustruoja miestietišką bendruomenę buvus mišrią tiek etnine tiek konfesine prasme. Religinis sinkretizmas matyt buvo vienas esminių jos bruožų.

  • Vėrinys

    Vėrinys, XIII–XIV a.

    Anksčiau baltų kraštuose pamėgtas antkakles viduramžiais keitė įvairūs kaklo vėriniai. XIII–XIV a. Kernavės kapinyne, moterų kapuose aptikta 14 kaklo vėrinių. Paprastai šis kaklo papuošalas buvo suveriamas iš įvairių skirtingų elementų. Daugelyje vėrinių dominuoja stiklo karoliai arba žalvariniai žvangučiai. Taip pat vėriniuose naudotos žalvarinės įvijos, iš Indijos vandenyno kildinamos Kaurio kriauklės, rombo formos bei apskriti kabučiai. Kernavėje surasta ir sidabrinių kaklo vėrinių bei jo detalių iš heraldinės lelijos formos kabučių. Tai jau yra labiau slaviškų miestų mada. Trijuose kaklo vėriniuose aptikti kryželio formos kabučiai. Jie liudija krikščioniškų kaimynų įtakas XIII–XIV a. Kernavės bendruomenei.

  • Žiedas

    Žiedas

    Gintautas Vėlius

    Kernavėje aptikta ir unikalių tik šiam viduramžių miestui būdingų juvelyrinių dirbinių. Pavyzdžiui sidabriniai žiedai tuščiaviduriais korpusais, pagamintais iš plonyčių vytų ir sulituotų vielučių. Šio tipo žiedus puošia viena arba net penkios stiklinės akutės, kartais – prie šonų prilituoti bokšteliai. Kernavėje surasti septyni tokie žiedai, dar du - jotvingiškuose Nemuno aukštupio kapinynuose. Daugiau analogų nežinoma. Taigi, šie ir kai kurie kiti tik Kernavei būdingi papuošalai rodo, jog čia XIV a. buvo susiformavusi savita juvelyrikos mokykla išsiskirianti jai būdingomis dirbinių formomis bei subtiliomis gamybos technikomis.

  • Drožtuvas

    Drožtuvas, XIII–XIV a.

    Daugiau kaip 95 % Kernavės amatininko kauladirbio sodyboje aptiktų raginių / kaulinių radinių buvo dirbiniai iš rago, jų ruošiniai bei atliekos. Nustatyta, kad naudoti elnių ir briedžių ragai. Aptikta ir tauro ragų iš kurių gaminti geriamieji ragai. Kaulinių apkalėlių gamybai dažniau naudoti gyvulių šonkauliai. Sodyboje surasta nemažai kauladirbio naudotų įrankių. Naudotus įrankius galima nustatyti ir pagal dirbinių paviršiuje matomas jų panaudojimo žymes. Ragas nuo kaukolės buvo nukapojamas kirviu, tuo pačiu kirviu bei kaltu jis buvo sukapojamas ir suskaldomas. Minkšta ragiena nuobliuojama – aptiktas į obliaus peilį panašus dirbinys. Likusios minkštosios rago liekanos būdavo pašalinamos gremžiant peiliu arba specialiu gremžtuku. Raginei plokštelei supjaustyti naudotas pjūklelis arba rėžtukas. Šlifuojant naudoti akmeniniai galąstuvėliai. Skylėms gręžti kauladirbis turėjo 2-4 mm skersmens grąžtelius. Aptikti ir du skriestuviniai grąžteliai kuriais dirbiniai būdavo dekoruojami akučių ornamentu. Dvidantis grąžtelis įrėždavo viengubą, o tridantis – dvigubą akutę.

  • Spaudas

    Spaudas

    Spaudai skirti ornamentuoti beržo tošį buvo gaminami iš briedžio rago. Sudėtingam ornamentui išpjaustyti reikėjo nemenkų kauladirbio įgūdžių ir specialių įrankių. Tokių spaudų pagalba, išmirkytoje tošyje būdavo įmušamas reljefinis ornamentas. Tuo pačiu arba keliais spaudais išpuošiamas visas norimas tošies paviršius. Kartais kvadrato formos spaude būdavo išraižoma tik viena ketvirtoji sumanyto ornamento dalis. Visas sudėtingas ornamentas – panašiai kaip šiandien klojant grindų plyteles – buvo įspaudžiamas vartant tą patį spaudą 90 laipsnių kampu. Manoma, kad iš tokios puošniai ornamentuotos ir matyt nuspalvintos tošies gamintos įvairių dydžių dėžutės. Įdomu tai, kad beržo tošies ornamentavimo spaudais technika žinota tik viduramžių Kernavėje.

  • Adatinė

    Adatinė

    XIII-XIV a. Kernavės kapinyne, moters kape aptikta įspūdinga analogų neturinti odinė adatinė. Adatinės viduje buvo įsiūtas medžiaginis dėklelis, į jį įsmeigta žalvarinė adata. Adatinėje siaura žalvarine juostele išsiuvinėtas puošnus augalinis ornamentas. Tokia pačia technika dekoruotos kai kurių Kernavėje aptiktų peilių makštys, panašiai puošta odinė avalynė kituose viduramžių miestuose. Įdomu tai, kad tokia odinių dirbinių dekoravimo technika – technologinės subtilybės išlieka paslaptimi ir šiandien. Eksperimento būdu jos nepavyksta atskleisti nei juvelyrams nei odos dirbinių meistrams.  

  • Buožė

    Buožė, XIII–XIV a.

    Kai kurie archeologų aptikti radiniai kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tarkim, Kernavėje surastos ąžuolinės lazdos užsibaigiančios apvaliomis buoželėmis. Panašių ąžuolinių lazdų su drožinėtomis ar raižytomis buoželėmis arti šimto surasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, XIII-XIV a. sluoksnyje. Tokių lazdų aptikta Didžiajame Naugarde, Polocke, Vitebske, Rygoje, Gardine, Naugarduke ir kituose to meto miestuose. Tačiau, iki šiol vyksta diskusijos dėl šių radinių paskirties, nesutariama kokią funkciją jos atliko – apeiginę ar utilitarinę. Įdomu tai, kad beveik visos lazdos pagamintos iš ąžuolo, o jų naudojimo tradicija nutrūksta iškart po Lietuvos krikšto. Matyt, todėl dalis tyrėjų jas vadina krivūlėmis ir sieja su pagonybe. Tačiau, yra ir visa eilė kitokių nuomonių: lazdos galėjo būti naudojamos būgnams mušti; tai buvo lauko žaidimo įrankis; jos naudotos kulinarijoje kažką plakti ar mušti ir t. t... Novgorodo tyrinėtojai, suradę keliasdešimt panašių lazdų su raižytais bumbulais, teigia, kad tokios lazdos – tai kovinės kuokos, turėjusios ir kitą paskirtį – pademonstruoti luominį savininko išskirtinumą.

  • Žiesto puodo dugnas su ženklu

    Žiesto puodo dugnas su ženklu, XII–XIV a.

    Nemažai diskusijų tarp archeologų kelia XIII–XIV a. piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose aptinkami puodai su ženklintais dugnais. Paprastai puodų dugnuose būna įspausti įvairūs reljefiniai simboliai: svastika, kryžius apskritime, kryžius apskritime su skersiniais ant kryžmų ir kitokie sudėtingi ženklai. Manoma, jog ženklai turėjo būti išraižyti ant stovylo, todėl atsispaudė puodų dugnuose. Vienų tyrėjų nuomone šie ženklai simbolizavo gamintojo – puodžiaus „firminį“ ženklą, nors tai mažai tikėtina, nes profesionali puodininkystė atsirado šiek tiek vėliau. Kitų nuomone, ženklai ant puodų dugnų buvo produkcijos užsakovo ženklas. Taip pat spėjama, kad įvairiais simboliais pažymėti indai buityje buvo nenaudojami ir turėjo išskirtinę sakralinę paskirtį, o gal, kai kuriuos produktus buvo patartina laikyti tik tuose pačiuose induose dėl jų fizinių savybių ir ženklai padėdavo atsiminti kuriame puode kas buvo laikoma. Pavyzdžiui, Maišiagalos piliakalnyje viename kasinėjimų metu aptiktų puodų su ženklintu dugnu buvo žieminiai rugiai, kitame – vasariniai.

  • Spyna su raktu

    Spyna su raktu, XIII–XIV a.

    Jau X-XII a. kuršių kapuose aptinkamos cilindrinėmis vadinamos pakabinamos spynos bei jų raktai. XIII-XIV a. cilindrinės spynos ir jų raktai paplinta ir Rytų Lietuvoje. Tai dažnas radinys piliakalnių, miestų kultūriniuose sluoksniuose. Kernavės žemutiniame mieste, viename tirtų plotų buvo surastos net aštuonios, matyt, kryžiuočių puolimo metu amatininko paslėptos spynos. Paslėpti buvo tik cilindriniai spynų korpusai be rakinimo mechanizmų. Netoliese buvo aptikta ir daugiau spynų detalių, raktų. Panašu, kad tyrinėtoje sodyboje dirbo spynas gaminęs amatininkas. Cilindrinių spynų dalys bei raktai surasti visuose tyrinėtuose Kernavės piliakalniuose, raktų rasta ir to meto Kernavės bendruomenės kapinyne. Beje, viena spyna, pritaikius vieną surastų raktų, veikia ir šiandien. Vis tik nėra tiksliai žinoma, ar šios spynos naudotos pastatams, jų patalpoms, tai yra durims rakinti, ar buvo kabinamos ant mažesnių talpų, tarkim skrynių.

  • Auskaras

    Auskaras, XIII–XIV a.

    Trikaroliai auskarai neretai vadinami antsmilkiniais. Tačiau rusų archeologai ištyrę prie jų aptiktas odos liekanas, konstatavo, kad šio tipo papuošalai nešioti įverti į ausis. Trikaroliai auskarai laikomi tipišku XII-XIII a. rusų miestiečių papuošalu. Lietuvos teritorijoje aptinkami labai retai.  Auskarais puošdavosi  įvairaus amžiaus moterys, dažniausiai nešiodavo po 2, kartais 1 ar 3 šio tipo papuošalus. Lietuvoje auskarai dažniausiai aptinkamai XIII a. pab. - XVI a. pradžios laidojimo paminkluose. Iš viso LDK teritorijoje žinoma virš 500 įvairių tipų auskarų iš 75 vietovių. Manoma, kad mada puoštis auskarais atkeliavo iš Rusios. Kijeve jie išplinta maždaug X a., Novgorode - XI a. Baltiškus kraštus auskaraų nešiosenos mada pasiekia per ankstyviausias miestietiškas bendruomenes, jų aptinkama XIII a. pabaigos - XIV a. Kernavės, Vilniaus laidojimo paminkluose.

    Kernavės XIII-XIV a. kapinyne archeologai ištyrė 292 kapus. Anksčiau mirusieji Rytų Lietuvoje pagonišku papročiu būdavo sudeginami. Kernavėje kremacijos papročio pradėta atsisakyti dar iki oficialaus krašto krikšto 1387 m. Jau XIII a. antroje pusėje dalis miestelėnų laidoti panašiai kaip krikščionys – nedeginti, galvomis į vakarų  pusę. Tačiau, senu pagonišku papročiu mirusieji, ypač moterys, laidotos puošniai aprengtos, su gausiomis įkapėmis. Paprastai į anapilį jos buvo išlydimos padabintos puošniu paauksuotu apgalviu, auskarais. Krūtinės sritį puošdavo kaklo apvaros, rankas – apyrankės bei žiedai. Kartais į kapus būdavo įdedama ir pridėtinių įkapių nesusijusių su dėvėtu kostiumu – raktų, verpstukų. Tokie dvilypiai laidotuvių papročiai ženklina Kernavės bendruomenę buvus sinkretinių religinių pažiūrų – plito krikščionybė, tačiau pagoniška pasaulėžiūra nebuvo pamiršta.

  • Apkalas

    Apkalas, XIII–XIV a.

    Europiniame krikščioniškame kontekste baltiški pagoniški papuošalai, jų formos, simbolika yra vienas esminių elementų iliustruojančių savitą vietinę kultūrą. Dažnai Kernavės juvelyrinių dirbinių dekore naudotas kryžius, o ypač besisukanti jo versija - svastika, buvo vienas populiariausių pagoniškų soliarinių simbolių ir ne tik baltiškoje erdvėje. Itin dažnas svastikos simbolis XIII-XIV a. Kernavės archeologinėje medžiagoje. Šiuo atveju matote žalvarinį svastikos formos apkalą, kuriuo matyt buvo dekoruotas odinis kapšelis arba diržas. Svastikos ženklu papuošti ir keli Kernavėje surasti sidabriniai žiedai, šis simbolis puikuojasi ant moteriškų apgalvių plokštelių. Svastika buvo puošiami ne tik juvelyriniai dirbiniai, ją galime pamatyti ir ant buities rakandų – įrėžtą medinėje ližėje, įspaustą molinio puodo dugne.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų