• LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

        LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

      Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje apsigyveno pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, o V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje vėlesnių rūmų vietoje pastatyta pirmoji ir vienintelė tuometėje etninėje Lietuvoje ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos po rūmų kiemu įrengtame Lankytojų vestibiulyje bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija yra Lietuvos valstybės kūrimosi ir Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo liudytoja. XIV–XV a. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Jos pamažu tapo mūrinėmis, įgavo gotikos bruožų.

      Žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo rezidenciją ir Žemutinėje pilyje. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai rezidavo ir Vytauto įpėdiniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.

      Renesansinę rūmų rekonstrukciją XVI amžiaus pradžioje pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi kartu su ja į Lietuvą atkeliavę italų menininkai.

      Nuo 1544 m. faktiškai Lietuvą valdęs Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų, pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Vilniaus rezidencijai didelį dėmesį skyrė ir XVII amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos. Tai – Žygimantas ir Vladislovas. Jie rekonstravo Vilniaus rūmus šiaurietiškojo manierizmo, o vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.

      XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Prie rūmų statybų ir dekoravimo dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.

      Jau Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos pirmosios operos.

      Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 metais, kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi čia buvusias vertybes. Vėlesniais metais dėl apverktinos valstybės iždo būklės nebuvo galimybių suremontuoti apgriautus rūmus. Po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – paskutiniojo padalijimo 1795 metais Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, pasirūpino, kad būtų nugriauta ir tai, kas iš rūmų dar buvo likę.

      Prieš 400 metų klestėję, prieš 200 metų nugriauti, o šiandien atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją. Visa tai pristatoma šioje virtualioje parodoje, parengtoje pagal Nacionalinio muziejaus Lietuvos valdovų rūmų architektūrinės raidos bei atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijas.

Parodos objektai

   
  • Antsmilkinis

    Antsmilkinis, V–VII a.

    Antsmilkinis yra užkeistais galais, pusantros apvijos, 6,5 cm skersmens. Dirbinio vidurinė dalis – apvalaus skerspjūvio, kiek plonesnė, 0,25 cm skersmens, galai – rombo formos skerspjūvio, 0,3 cm skersmens. Antsmilkinio galai puošti įstrižų įkartų poromis. Eksponato radimvietė: tarp Šv. Kazimiero koplyčios ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietvakarinio kampo (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių 2002 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 2003). Analogiškas antsmilkinis rastas ir Aukštadvario piliakalnyje. Jame toks antsmilkinis buvo aptiktas sluoksnyje kartu su žalvarine storagale apyranke, lankinės segės fragmentu ir kitais radiniais, datuojamais V–VII amžiumi. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/antsmilkinis#.Ue5YctJhio4

  • Akvamanilės kojų fragmentai

    Akvamanilės kojų fragmentai, XIV a.

    Akvamanilės kojos nulūžusios nuo indo korpuso, primena liūto letenas. Kojų ilgis 4,5 ir 12,5 cm. Plotis ties pėda 2,5 cm. Pėdos dydis 2,4 x 2,7 cm. Manoma, kad šis indas į Lietuvą galėjo patekti iš Žemutinės Saksonijos, kur XIII a. įsikūrė jų gamybos centras. Akvamanilė – bronzinis arba keraminis kartais gyvūno, kartais žmogaus pavidalo indas, skirtas vandeniui ant rankų pilti. Viduramžiais šie indai buvo naudojami bažnyčiose religinių apeigų metu, tačiau ir didikai nevengė jų dėti ant savo stalo, nes rankų plovimas valgio metu buvo svarbi dvaro etiketo dalis. Eksponato radimvietė: ikigotikinio laikotarpio pastato M3 šiaurinis pasienis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. Vilnius, 1993). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/bronzines-akvamaniles-kojos#.UfETItJhio4

  • Piligrimo ženklelis

    Piligrimo ženklelis, XIV a. II p. – XV a. pr.

    Piligrimo ženklelis – trys ostijos, iš Bad Vilsnako vietovės Vokietijoje. Bad Vilsnako miestelis Vokietijoje – viena iš piligrimų kelio į Santjago de Kompostelą stočių. Piligrimo ženklelį pametęs asmuo turėjo lankytis Bad Vilsnako bažnyčioje ir melstis prie joje esančių šventųjų relikvijų. Ant ostijų įspaustos šios biblinės scenos: Nukryžiavimas, Kristus prie stulpo ir Prisikėlimas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/piligrimo-zenklelis#.UiV_t9K8D-s

  • Diržo krepšys

    Diržo krepšys, XIV a. pab.

    Diržo krepšys pagamintas iš ožkos odos, puoštas dekoratyvia intarsija ir gražiai išsiuvinėtas. Aukštis 20 cm, plotis 25 cm, užsegimo apkalas 5,5 x 4,5 x 0,5 cm dydžio. Krepšio vidus pertvara perskirtas į du skyrius, taip pat yra ir vidinė kišenėlė. Krepšio viršuje yra du pakabinimui skirti kilpiniai apkalai. Į apkalų kilpeles buvo įveriamos grandelės, skirtos odiniams dirželiams, kuriais krepšys kabintas prie diržo. Krepšio viduje buvo 6 vinys – 3 cilindro formos ir 3 apskritos formos dekoruotomis galvutėmis, sagtelė, sagtelės liežuvėlis, diržo galo apkalas, kriauninis ir įtveriamasis peiliai, 3 neaiškios paskirties geležiniai daiktai, strėlės (?) antgalis, 3 vario lydinio vielute perjuosti beržiniai pagaliukai (sagos?), smiltainio galąstuvas bei mažytis karoliukas iš sardoliko. Unikalus radinys su viduje esančiais daiktais rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies gyventojas, greičiausiai amatininkas, diržo krepšyje turėjo kasdien naudojamų įrankių, greičiausiai jam dirbti reikalingą inventorių. Eksponato radimvietė: (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/odinis-dirzo-krepsys#.UiWLKNK8D-s

  • Žiedas

    Žiedas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Juostinis signetinis žiedas, kurio priekinė dalis yra stačiakampio formos su kryžiaus pavidalo ženklu centre. Lankelis ir stačiakampės plokštės pakraštėlis puošti įstrižomis įkartėlėmis ir lygiašoniais trikampiais. Lankelis papildomai dekoruotas trim šešiakampio pavidalo elementais su augaliniu ornamentu. Žiedas pagamintas iš aukso danga dengto sidabro lydinio.
    Manoma, kad šio unikalaus žiedo priekinėje plokštumoje pavaizduotas kunigaikščio Kaributo giminės ženklas – abstrahuotas herbas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/signetinis-ziedas#.UfEaEdJhio4

  • Žiedų liejimo formelė

    Žiedų liejimo formelė, XIV–XV a.

    Tai viena iš dviejų žiedų liejimo formelės dalių. Ji 10,1 x 5 x 8,7 cm dydžio, pagaminta iš smiltainio. Formelės kraštuose įtvirtinti du metaliniai strypeliai, užtikrinantys tikslų formelės sujungimą su kita formelės puse. Centre – išraižytas dviejų dirbinių ornamentas bei paliktas griovelis metalui pilti. Formelėje vienu metu buvo galima lieti du žiedus: su paplatinta rombo pavidalo priekine dalimi ir paplatinta ažūrine šešiakampe priekine dalimi. Šioje formelėje išlietų alavinių žiedų aptikta Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų teritorijoje, XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/ziedu-liejimo-formele#.UfEksdJhio4

  • Žvyninių šarvų plokštelių komplektas

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektą sudaro 28 detalės. Plokštelių ilgis svyruoja nuo 68 iki 90 mm, plotis – nuo 83 iki 40 mm, storis – 1 mm. Dvi plokštelės turi pritvirtintas sagteles. Panašių plokštelių aptinkama rytų slavų žemėse, patekusiose į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį ir esančiose kaimynystėje. Be to, ikonografiniai duomenys rodo, kad šio tipo šarvai XIV a. antroje pusėje buvo gana populiarūs ir Vakarų Europoje. Plokštelių viršutinis kraštas būdavo prisiuvamas, o centrinė (išgaubta) dalis kniedijama prie odos – taip pagaminami gana tvirti ir judesių nevaržantys šarvai. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/zvyniniu-sarvu-ploksteles#.UfEiWtJhio4 

  • Koklis su dviuodege sirena Meluzina

    Koklis su dviuodege sirena Meluzina, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštė 17,0 x 16,8 cm dydžio, neglazūruota. Jos centre pavaizduota dviuodegė sirena Meluzina. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta ir reljefinių grindų plytelių su šiuo personažu. Dviuodegė sirena Meluzina taip pat buvo dažnai vaizduojama gotikiniuose kokliuose Čekijoje ir Vengrijoje. Pasak Žako Le Gofo, Meluzina buvo pramote ir totemu daugeliui karališkųjų dinastijų. Dviuodegė sirena vardą gauna XIV a. pabaigoje prancūzų autorių Žano Dara (Jean d’Arras, apie 1390 m.) ir Kuldreto (Couldrette, 1403 m.) romane ir poemoje, kai legenda susiejama su istorine Lusignanų gimine (iš Mère Lusigne), žinoma nuo X a. Romanas parašytas hercogo Žano de Berio (Jean de Berry) užsakymu, kaip dovana hercogienei Mari de Bar (Marie de Bar, 1344–1404). Romanas buvo populiarus Viduramžių Europoje, 1456 m. išleista jo versija vokiečių kalba („Thüring von Ringoltingen“).

    Eksponato radimvietė: Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-dviuodege-sirena-meluzina#.UihivNK8D-s

  • Koklis

    Koklis, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vaizduojamas drakoną persmeigiantis šv. Jurgis, apsiginklavęs kaip XV a. pr. riteris. Aiškiai matoma kirasa, riteriškas diržas, šalmas basinetas su pakeltu antveidžiu, aventeilas – šalmo elementas iš grandelių bei ietis. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita; Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-plokstinis-koklis#.UfEb-tJhio4

  • Reljefinė grindų plytelė

    Reljefinė grindų plytelė, XV a.

    Grindų plytelė su Biblijos pasakojimą iliustruojančia scena apie Izraelio pranašą Joną. Reljefiniu ornamentu puoštos rombo formos plytelės paviršius padengtas žalios spalvos glazūra, šonai truputį nusklembti. Plytelės centre įspaustas į rombo formą netelpantis stačiakampis,rėmelis su negilaus reljefo piešiniu: didelė žuvis (banginis), ryjanti žmogų. Plytelės matmenys per rombo ašis yra apie 16,5 x 27 cm, kraštinių ilgiai – apie 14,8–17 cm, plytelės storis – 3,5 cm. Plytelės siužetas remiasi Biblijos pasakojimu apie Izraelio pranašą Joną, gyvenusį apie VIII a. pr. Kr. Istorija papasakota Senojo Testamento Jonos knygoje (Jonos pranašystė). Banginis krikščionybės sampratoje simbolizuoja bedugnę ir tamsą, o istorija apie Joną suprantama kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo alegorija. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2004). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-biblijos-pasakojima-iliustruojancia-scena-apie-izraelio-pranasa-jona#.UiV6ndK8D-s

  • Koklis su Žalčio herbu

    Koklis su Žalčio herbu, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vėlyvosios gotikos skyde pavaizduotas karūnuotas žaltys, žiūrintis heraldiškai į dešinę pusę, įsikandęs obuolį su kryžiumi. Plokštės matmenys:19,0 x 17,5 cm.

    Šis herbas Wąż (Žaltys) 1413 m. Horodlės unijos metu buvo suteiktas bajorui Kočanui Sukovičiui (Koczan Sukowicz). Ar koklyje pavaizduotas herbas priklausė šio bajoro palikuonims, nėra aišku, nes pagal lenkišką tradiciją heraldinę giminę sudarydavo asmenys, kuriems suteiktas tas pats herbas, tačiau nebūtinai vienas su kitu susiję kraujo ryšiais. Vėliau herbynuose žaltys vaizduojamas labiau susiraitęs, įsikandęs obuolį su keliais obels lapeliais. Skydo spalva nurodoma raudona, karūna auksinė, obuolys žalias arba auksinis, žaltys juodas arba žalias. Eksponato radimvietė: (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006-2008 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-herbinis-koklis#.UiheitK8D-s

  • Taurė

    Taurė, XV a. pab. – XVI a. pr.

    Išlikusi ir iš daugiau negu 30 stiklo šukių atkurta taurė buvo 12 cm pločio, su tiesiomis neaukštomis sienelėmis, dekoruotomis paauksuotu ornamentu ir emalio taškeliais, prie pilvelio sienelių per apskritimo skerspjūvį prilipdant mėlyno stiklo juostelę. Pilvelis prilipdytas prie grakščios iš skaidraus stiklo suformuotos kojelės. Kojelę puošia šiek tiek platesnis auksuotas stiklo žiedas. Taurės pėda platėjanti, varpelio formos, tamsiai mėlyno stiklo, suformuota iškiliomis reljefinėmis bangomis, taurės pėdos paviršius padengtas trūkinėjančio aukso dekoru. Panašios formos taurės Venecijoje gamintos apie 1500 metus. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/taure#.UiWU_tK8D-s

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.