• LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

      LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

      Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje apsigyveno pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, o V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje vėlesnių rūmų vietoje pastatyta pirmoji ir vienintelė tuometėje etninėje Lietuvoje ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos po rūmų kiemu įrengtame Lankytojų vestibiulyje bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija yra Lietuvos valstybės kūrimosi ir Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo liudytoja. XIV–XV a. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Jos pamažu tapo mūrinėmis, įgavo gotikos bruožų.

      Žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo rezidenciją ir Žemutinėje pilyje. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai rezidavo ir Vytauto įpėdiniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.

      Renesansinę rūmų rekonstrukciją XVI amžiaus pradžioje pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi kartu su ja į Lietuvą atkeliavę italų menininkai.

      Nuo 1544 m. faktiškai Lietuvą valdęs Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų, pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Vilniaus rezidencijai didelį dėmesį skyrė ir XVII amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos. Tai – Žygimantas ir Vladislovas. Jie rekonstravo Vilniaus rūmus šiaurietiškojo manierizmo, o vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.

      XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Prie rūmų statybų ir dekoravimo dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.

      Jau Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos pirmosios operos.

      Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 metais, kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi čia buvusias vertybes. Vėlesniais metais dėl apverktinos valstybės iždo būklės nebuvo galimybių suremontuoti apgriautus rūmus. Po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – paskutiniojo padalijimo 1795 metais Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, pasirūpino, kad būtų nugriauta ir tai, kas iš rūmų dar buvo likę.

      Prieš 400 metų klestėję, prieš 200 metų nugriauti, o šiandien atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją. Visa tai pristatoma šioje virtualioje parodoje, parengtoje pagal Nacionalinio muziejaus Lietuvos valdovų rūmų architektūrinės raidos bei atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijas.

Parodos objektai

   
  • Senojo Tobito išgydimas

    Senojo Tobito išgydimas, 1570 m.

    Nežinomas autorius, Nežinomas dailininkas

    Gobelenas Senojo Tobito išgydymas pasakoja istoriją iš Senojo Testamento Tobito knygos. Istorijos centre dievobaimingo Tobito, gyvenusio Asirijos mieste Ninevėje, sūnus Tobijas. Vieną dieną senasis Tobitas apako, kai jam virš galvos praskridusio žvirblio išmatos pateko į akis. Jausdamas artėjančią mirti jis pasiuntė sūnų į Mediją, kad šis atsiimtų pinigus iš tėvo skolininkų. Į šia kelionę Tobijas kartu pasiėmė palydovą – atsitiktinai sutiktą jaunuolį, kuris iš tikrųjų buvo arkangelas Rafaelis. Kelionėje juos abu lydėjo ištikimas šuo. Keliauninkams priėjus Tigro upę, Tobijas norėjo išsimaudyti, bet iš vandens iššoko didžiulė žuvis, kuri norėjo jį praryti. Rafaelis liepė sugauti žuvį ir išdarinėjus pasiimti širdį, tulžį ir kepenis. Atkeliavus į Mediją, Tobijas atsiėmė visas tėvo skolas ir ketino susituokti su Raguelio dukterimi Sara. Tačiau ji buvo apsėsta piktųjų dvasių, kurios nužudydavo jaunuolius, norėjusius ją vesti, o jų jau buvo septyni. Padedant Arkangelui Rafaeliui, sudegintų žuvies vidurių pelenais piktosios dvasios buvo išvaikytos. Jaunieji Tobijas ir Sara bei Rafaelis ir visos kelionės metu kartu buvęs šuo sugrįžo į Ninevę. Čia Tobijas žuvies tulžimi patepė tėvo akis, ir šis atgavo regėjimą. Rafaelis prisipažino, jog yra arkangelas ir Tobitas su Tobijumi parpuolė prie jo ant žemės.
    Tobijo istorija dažna krikščioniškoje ikonografijoje, ypač Renesanso dailėje. Tobijas dažnai buvo vaizduojamas keliaujantis su arkangelu Rafaeliu, išgydantis tėvą ir pan. Ši istorija turėjo didelės įtakos Angelo sargo įvaizdžiui susiformuoti.
    Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenas kilęs iš didesnės audinių serijos. Artima gobelenų serija saugoma Meno ir istorijos muziejuje Vienoje (Kunsthistorisches Museum). Šioje serijoje yra aštuoni gobelenai: Senasis Tobitas palaidoja užmuštą izraelietį ir apanka, Tobitas pokalbis su Ana, Tobijas pristato tėvui savo kelionės palydovą, Saros pristatymas Tobijui pas Raguelį, Rafaelis, gaunantis iš Gabaelio Tobito pinigus, Gabaelis, atvykstantis į Tobijo ir Saros vestuves, Senojo Tobito išgydymas, Angelas grąžina jam pasiūlytas dovanas ir leidžiasi atpažįstamas.
    Gobelenas „Senojo Tobito išgydymas“ yra daug didesnės figūrinės kompozicijos fragmentas. Jame vaizduojamos kelios scenos. Pirmajame plane vaizduojami gėlių ir augmenijos fone parklupę prie namų Tobijas ir jį lydėjęs Rafaelis bei į namus prasmukęs šuo. Antrajame plane vaizduojami ankstesni istorijos epizodai. Kairėje pusėje – Tobijas, Rafaelis ir šuo. Jie ėjo pirmieji, nes norėjo paruošti namus ir išgydyti Tobitą. Dešinėje pusėje – juos sutinkanti Tobijos motina Ana, vaizduojama sėdinti ant kelmo ištiestomis rankomis.

  • Adomo ir Ievos supažindinimas

    Adomo ir Ievos supažindinimas, 1640–1660 m.

    Jean Leyniers, Michiel Coxcie I

    XVI – XVII a. gobelenuose dažnai buvo vaizduojamos įvairios antikinės scenos. Tačiau ne ką mažiau svarbią vietą užėmė gobelenai religine tematika. Ypač Senojo Testamento siužetai dažnai matomi senuosiuose audiniuose. Gobelenas Adomo ir Ievos supažindinimas iliustruoja įvykius aprašomus Pradžios knygoje. Šeštąją dieną Dievas pagal savo paveikslą iš žemės dulkių sukuria Adomą, o vėliau Ievą. Centrinė gobeleno figūra – visagalis Dievas, kuris vaizduojamas kaip Dievas Tėvas. Dievas kairę ranką laiko Ievai ant peties, o dešine ranka rodo į Adomą. Ievos sukūrimo scenoje Adomas paprastai vaizduojamas gulintis ant žemės, kadangi prieš tai Dievas buvo jį užmigdęs, kad galėtų išimti jo šonkaulį, iš kurio buvo sutverta Ieva. Visos figūros pavaizduotos turtingo augmenija ir gyvūnija sodo apsuptyje, Dievas vaizduojamas dėvintis ryškiai raudonus ir gelsvus rūbus, o Adomas ir Ieva nuogi.
    Įdomu, kad gobelenas sukurtas pagal tą patį kartoną, kuris buvo panaudotas gobelenui užsakytam Žygimanto Augusto XVI a. viduryje. Jau 1553 m. Žygimanto Augusto rezidencijoje Vavelyje buvo gobelenų serija „Rojaus istorija“. Šią seriją sudarė keletas Senojo testamento tematikos gobelenų – Rojaus laimė, Adomas dirbantis žemę, Abelio aukojimas, Kainas ir Abelis, Kainas žudantis Abelį, Kaino bėgimas nuo Dievo rūstybės, Žmonijos moralinis nuopuolis prieš tvaną. Šiuos gobelenus, išaustus pagal Michilio Koksio I (Michiel I Coxie, 1492-1592) tapytus kartonus, ir dabar galima išvysti Vavelio karališkoje pilyje. O gobelenas Rojaus laimė artimas Valdovų rūmuose esančiam audiniui Adomo ir Ievos supažindinimas. Žygimantui Augustui priklausiusiame gobelene Rojaus laimė vaizduojamos net šešios scenos – Adomo sukūrimas, Ievos sukūrimas, Adomo ir Ievos supažindinimas, Uždrausto vaisiaus atskleidimas, Pirmoji nuodėmė ir Išvarymas iš rojaus. Valdovų rūmų gobelene vaizduojama tik viena scena – Adomo ir Ievos supažindinimas, kurią šonuose įrėmina masyvių riestų kolonų formų bordiūras. Tik vienos scenos vaizdavimas neturėtų stebinti, taip daryta gana dažnai. Tačiau kartono naudojimas keletą kartų tik įrodo, kad jis buvo labai gerai atliktas ir matome, kad Žygimantas Augustas užsakydavo sau labai aukšto lygio meistrų kūrinius.
    Gobeleno apačioje dešinėje yra signatūrą B B, rodantis, kad gobelenas išaustas Briuselyje, Brabanto provincijoje bei inicialai I L nurodantys, kad audinys išaustas Žano Leinjė dirbtuvėse.

  • Achilas ir Likomedo dukterys

    Achilas ir Likomedo dukterys, 1570 m.

    Nežinomas autorius

    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys yra vienas vertingiausių muziejaus kolekcijoje. Meistriškai išaustame audinyje vaizduojama scena iš karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės sūnaus Achilo gyvenimo. Aiškiaregys Kalchantas išpranašavęs, kad Troją užimti pavyks tik tada, jei žygyje dalyvaus Achlas. Tačiau pranašystė skelbė ir tai, kad Achilas nebegrįš iš Trojos gyvas. Tetidė, norėdama padaryti savo sūnų nemirtingą mirkė jį laikydama už kulno Stikso upės vandenyje. Dar mažas Achilas buvo atiduotas auklėti kentaurui Cheironui, iš kurio išmoko karybos meno. Pradėjus rinkti vyrus karui prieš Troją, Tetidė paslėpė Achilą Skiro saloje. Jis buvo perrengtas mergina ir gyveno tarp karaliaus Likomedo dukterų. Odisėjas sužinojęs, kur slepiasi Achilas, sugalvojo gudrybę. Jis kartu su Diomedu apsimetė pirkliu ir atvyko į Likomedo rūmus. Tarp parodytų prekių buvo įvairūs papuošalai, audiniai, o taip pat keletas ginklų. Visos karalaitės susidomėjo papuošalais, o tik Achilą domino ginklai. Ši scena ir vaizduojama gobelene, kurio centre matome Achilą imanti lanką, virš jo vaizduojami prekes pristatantys Odisėjas ir Diomedas bei aplink sėdinčios Likomedo dukterys besigėrinčios atvežtomis prekėmis (pirštinėmis, vėriniu ir veidrodžiu). Tuo pat metu Odisėjo ir Diomedo palydovai prie rūmų kalavijais trankė į skydus ir suriko karo šūkį. Karaliatės pabėgo, o Achilas stvėrė ginklus ir puolė pasitikti, kaip jis manė priešų. Tada ir buvo atpažintas bei sutiko vykti į karą.
    Greta šio gobeleno eksponuojamas ir kitas audinys, priskiriamas tai pačiai „Odisėjo istorijos“ serijai. Tai gobelenas Odisėjo atsisveikinimas su žmona ir tėvais. Pilną audinių seriją sudarė ne mažiau kaip aštuoni gobelenai. Be dviejų, kurie eksponuojami Valdovų rūmuose, serijai priklausė gobelenai: Odisėjas žudantis šerną, Pamišusiu apsimetantis Odisėjas, Disputas su Achilo kariais, Odisėjas ir Kirkė, Odisėjas priimamas fajakų, Odisėjo sugrįžimas namo.
    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys apjuostas bordiūru, papuoštu vaisių bei augalų lapijos ir žiedų puokštėmis. Bordiūro kampuose ir apačioje įkomponuotos žmonių ir paukščio figūros. Bordiūro viršutinėje dalyje yra užrašas lotynų kalba, apibūdinantis gobelene vaizduojamą sceną (VLIXES ASTV REVELATVS ACHILLES INTER LICO / MEDIS REGIS FILIAS VIRGINEO HABITV LATITANS). Apatinėje bordiūro dalyje yra išaustos raidės B B, kuriomis buvo nurodoma, kad gobelenas išaustas Brabanto provincijoje Briuseluje. Nesunku atpažinti ir pagrindinius herojus – jų vardai užrašyti ant rūbų (Odisėjo vardas pateiktas romėnų naudota forma VLISSES, o Achilo rūbus puošia užrašas ACHILES GREC).

  • Kabinetas

    Kabinetas, 1653 m.

    Jean Macé de Blois

    Kabinetas – nedidelis spintelę primenantis baldas su keleriomis arba vieneriomis rakinamomis durelėmis priekyje. Jo viduje būna daug nedidelių stalčiukų, durelių arba paslėptų ertmių.
    Kabinetas sukurtas Prancūzijoje apie 1653 m., spėjama, Paryžiuje veikusiose Žano Masė (Jean Macé) dirbtuvėse. Jose buvo pagaminta gana daug šio tipo kabinetų, dažnai jų užsakovu buvo karališkasis dvaras, o kabinetai būdavo dovanojami Europos kunigaikščiams. Kabinetas susideda iš dviejų dalių – apatinės, panašios į stalą su dvylika kolonų, ir viršutinės – korpuso su durimis ir stalčiais. Labai dažnai šie kabinetai buvo puošiami mitologinėmis scenomis. Aptariamo kabineto paviršiuje, padengtame juodmedžiu, drožybos ir raižybos technika vaizduojama daugybė figūrų ir scenų. Viršuje – romėnų dievai Cerera ir Bachas, vykstantys į Neptūno ir Amfitritės vestuves. Kairiosiose duryse vaizduojama scena su taurę laikančiu Bachu, Venera ir Cerera. Ši scena greičiausiai sukurta pagal olandų dailininko Jano Senredamo (Jan Saenredam, apie 1565–1607) piešinio pagrindu Hendricho Golciaus (Hendrich Goltzius, 1558–1617) sukurtą grafikos darbą. Dešiniosiose duryse rodoma scena su Merkurijumi, padėjusiu galvą Venerai ant krūtinės. Visos scenos įrėmintos geometrinėmis kompozicijomis, kurios papildomos paukščių ir mitologinių būtybių figūromis, augaliniais ornamentais. Atvėrus kabineto duris, kurių paviršiuje išraižytos medžioklės scenos ir augaliniai motyvai, viduje yra 14 stalčių, puoštų raižytomis paukščių figūromis, ir dvejos nedidelės durelės. Už jų atsiveria mažos salės vaizdas su suktomis auksuotomis kolonėlėmis, sandrikais, baliustradomis, tapybos elementais. Kabineto viduje nustūmus kelis architektūriniais bei tapybiniais elementais puoštas dalis atsiveria dar keletas nedidelių stalčiukų.
    Viename iš stalčių yra įrašas prancūzų kalba „Despuis l’année 1653 le cabinet est fait“ (kabinetas pagamintas 1653).

  • Chlodvigo krikštas

    Chlodvigo krikštas, XVI a. pab. – XVII a. pr.

    Nežinomas autorius


    Gobelene vaizduojamas vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių įvykių – frankų karaliaus Chlodvigo krikštas, įvykęs 496 m. Kompozicijos centre klūpintis ir pamaldžiai sudėjęs rankas Chlodvigas. Veiksmas vyksta Reimso katedroje, kur vėliau krikštyta ir karūnuota daug būsimų Prancūzijos karalių. Kairėje stovintis šv. Remigijus dėvintis tiarą – prabangią apeiginę popiežiaus kepurę, puoštą trimis viena ant kitos uždėtomis karūnomis, su kryželiu. Šv. Remigijus nebuvo popiežiumi, tad šiuo atveju tiara greičiausiai simbolizuoja visą Katalikų Bažnyčią. Už šv. Remigijaus, kuris stovi šalia krikštyklos ir pilą šventintą vandenį ant Chlodvigo galvos, nugaros pavaizduoti stovintys dvasininkai – kardinolai, vyskupai. Chlodvigo dešinėje stovi jo žmona Klotilda, devinti puošnius rūbus bei ant galvos turinti karūną. Už jos pavaizduotos keturios damos.
    Gobeleną juosia dekoratyvus bordiūras, puoštas susipynusiais lapai bei paukščių figūromis. Bordiūre įkomponuoti apvalūs medalionai su įvairiomis scenomis. Daugumą scenų sunku identifikuoti, tačiau matoma, kad dešiniajame kampe viršuje vaizduojama scena iš Trojos karo, kai į miestą yra įstumtas medinis arklys.

     

  • Taurė

    Taurė, 1703 m.

    Nežinomas autorius

    Pačioje XVIII a. pradžioje Saksonijoje, manytina Heidelbacho stiklo dirbtuvėse, sukurta aukšta taurė su gana plačia pėda ir turtingu dekoru. Taurės centrinėje dalyje įkomponuotas spalvingas jungtinis herbas, kuriame pavaizduoti: Lenkijos Erelis, Lietuvos Vytis, o viduryje du herbiniai skydai su kunigaikštiška kepure simbolizuojantys Vetinų dinastiją. Virš herbo, kuris įkomponuotas į spalvingą kartušą, pavaizduota aukso spalvos karūna nusagstyta brangakmeniais ir perlais. Aukščiau yra įrašas didžiosiomis raidės F. A. R. P. (Friedrich August Rex Poloniae). Lietuviškai įrašas skambėtų – „Lenkijos karalius Frydrichas Augustas“. Tačiau šis valdovas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo vadinamas Augustu II, o dėl ypatingo kūno sudėjimo ir stiprybės, pramintas Augustu Stipriuoju (1670–1733). Taurės apačioje yra įrašyta data „1703“.
    Kol kas dar negalima tiksliai pasakyti kuriuose rūmuose ši taurė buvo naudojama. Tačiau analogiškos taurės buvo naudojamos Drezdeno, Moricburgo rezidencijose. Kalbant konkrečiai apie šią taurė, tai pagal išlikusį senąjį inventorinį numerį (39512) pavyko atsekti, kad taurė buvo saugoma Meno amatų muziejuje (Museum für Kunsthandwerk) Drezdene. Eksponatas vėl į rinką pateko greičiausiai kaip kompensacija Vetinams, iš kurių po Antrojo pasaulinio karo buvo konfiskuotas turtas. Panašių, Saksonijoje sukurtų, istoriškai itin vertingų taurių yra Drezdeno, Krokuvos, Varšuvos muziejuose.

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.