• Nuo lėktuvo iki pistoleto

        Nuo lėktuvo iki pistoleto

      Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas seniausių muziejų Lietuvoje. Jį 1919 metais pradėjo kurti pulkininkas, gydytojas ir archeologas Vladas Nagevičius. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 metų vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną, senoje rusų cerkvėje ir buvusiame 111-ojo Dono pulko manieže. Pirmieji eksponatai buvo Nepriklausomybės kovų trofėjai. Per trumpą laiką Karo muziejus tapo svarbiu lietuvių kultūros židiniu. 1930 metais pašventintas muziejaus naujojo pastato kertinis akmuo, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Naujieji rūmai, kuriuose Karo muziejus veikia ir šiandien, buvo atidaryti 1936 metais. Juos suprojektavo Vladimiras Dubeneckis ir Karolis Reisonas. 1938 metais muziejuje atidaryta, o 1998 metais atkurta Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta. Įstaigos veiklą gerokai pakoregavo okupacijos. Tačiau 1990 metų sausio 29 dieną muziejaus, kaip Lietuvos istorijos vertybių saugotojo, veikla buvo atnaujinta, jam sugrąžintas Vytauto Didžiojo vardas. Nuo 2006 metų muziejaus steigėjo teises perėmė Krašto apsaugos ministerija.

      Vytauto Didžiojo karo muziejaus paskirtis – kaupti, saugoti ir propaguoti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kovų už laisvę ir nepriklausomybę paminklus, eksponatus, kurie pasakoja apie Lietuvos istoriją, ginklų bei karinės atributikos evoliuciją, materialinės ir dvasinės kultūros vertybes. Muziejaus rinkinį sudaro archeologiniai radiniai, šaltieji i ir šaunamieji ginklai, amunicijos rinkiniai, pasakojantys apie Lietuvos valstybės ir karybos istorijos raidą. Čia taip pat saugomos ir fotonegatyvų bei fotonuotraukų, užsienio valstybių kariuomenių uniformų kolekcijos, dokumentų ir knygų rinkinys, eksponatai, pasakojantys apie 1933 metų Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą lėktuvu „Lituanica“. Muziejaus ekspozicijos veikia ir kituose dviejuose padaliniuose: Pogrindžio spaustuvėje „ab“ ir Karo technikos Vilniaus skyriuje.

Parodos objektai

   
  • Pusiau automatinis pistoletas ,,Roth-Steyr“

    Pusiau automatinis pistoletas ,,Roth-Steyr“, XX a. 1 deš. – XX a. 2 deš.

    XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Austrijos-Vengrijos valstybėje buvo sukurti pistoletai, kurių mechanizmų veikimas buvo automatizuotas panaudojant parako dujų energiją. Iš kelių skirtingų sistemų išsiskyrė čekų kilmės konstruktoriaus Karelo Krnkos (Karel Krnka) sukurtas pistoletas, kuris kitaip nei kai kurie kiti panašiu laiku Austrijoje-Vengrijoje sukurti modeliai atitiko tų laikų kariuomenės poreikius. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Austrijos ginklų gamintojui, fabrikantui Georgui Rotui (Georg Roth) dirbusiam Krnkai buvo pavesta perkonstruoti kiek anksčiau atsiradusį kroatų konstruktoriaus Vasos Teodorovičiaus (Wasa Theodorovic) pistoletą „Roth-Theodorovic“. Jis pakeitė mechanizmo veikimo principą. Rankenoje išdėstyta ginklo dėtuvė talpino dešimt šovinių. Ji buvo užtaisoma apkabos pagalba. Šūvio metu išsiskyrusiu parako dujų atatrankos veikiamas užraktas judėdavo atgal išmesdamas panaudoto šovinio tūtelę ir suspausdamas grąžinamąją spyruoklę, kuri atsipalaiduodavo stumdama užraktą į pradinę padėtį. Judėdamas pirmyn užraktas įstumdavo į šovinio lizdą kita šovinį, kurį prieš tai iš dėtuvės išstumdavo dėtuvės spyruoklė. Tam, kad užraktas judėtų atskirai, atatrankos energijos veikiamas vamzdis atblokuodavo jį pasisukdamas 90º kampu. Pasisukdamas dar kartą vamzdis užblokuodavo į pradinę padėtį grįžusį užraktą. Spaudžiant nuleistuką, daužiklis pirmiausiai papildomai atsitraukdavo atgal dar labiau suspaudžiant kovine spyruoklę, o po to smogdavo sukeldamas šūvį. Gale užraktas turėjo žiedą skirtą jam atitraukti. Toks pistoletas atitiko kavalerijos poreikius, nes norint išauti reikėdavo stipriau paspausti nuleistuką. Naudojant pistoletus atlaužtais gaidukais egzistuodavo savaiminio šūvio galimybė, pavyzdžiui, pasibaidžius, staiga truktelėjus žirgui. Naujo pistoleto mechanizmas nekėlė tokio pavojaus. 1906 m. Krnkos pistoletas žinomas „Roth-Krnka“ pavadinimu laimėjo konkursą Austrijos-Vengrijos kariuomenei apginkluoti, o 1907 m. pabaigoje imperatoriaus  Pranciškaus Juozapo I nurodymu tapo oficialiu kariuomenės ginklu. Jis pavadintas savaime užsitaisančiu 1907 m. modelio pistoletu (Repetierpistole M.7.). Šio modelio pistoletai pirmiausiai buvo skirti Austrijos-Vengrijos kariuomenės kavalerijos daliniams. Gamyba buvo pradėta fabrike „Österreichische Waffenfabriks-Gesellschaft“ esančiame  Šteiro (Steyr) mieste, todėl pistoletui prigijo pavadinimas ,,Roth-Steyr“. 1908–1913 m. čia buvo gaminami austrų daliniams skirti pistoletai. Vengrų daliniams skirtus ,,Roth-Steyr“ 1911–1914 m. gamino Budapešte esantis ginklų fabrikas. Po pirmojo pasaulinio karo šio modelio pusiau automatinius pistoletus tebenaudojo kai kurių valstybių kariuomenės. Tam tikrą jų kiekį kaip Pirmojo pasaulinio karo reparaciją gavo ir Antrajame pasauliniame kare naudojo Italijos kariuomenė. Tarpukaryje ,,Roth-Steyr“ buvo ir Lenkijos bei Čekoslovakijos ginkluotėje.


    1907 m. modelis, kalibras – 8 mm, dėtuvė 10 šovinių, Nr. 27214. Vidinėje ginklo pusėje, po spynos paleidimo mygtuku yra raidė K. Ginklo rėmo plokštumoje virš vamzdžio yra įrašai: WAFFENFABRIK STEYR. Išorinėje ginklo pusėje korpuse yra Nr. 27214, rankenoje, kriaunų varžte – 28FKR / 74. Ginklo gale, rėme po spyna yra: W. n dvigalvis erelis (žymuo) 10. Dar žemiau T apskritime. Kryptuko pagrindo priekinėje pusėje yra raidė K. Paviršius juodintas (oksiduotas). Ginklo vamzdis išorinėje pusėje pragręžtas.

  • Plieninis šalmas ,,Brodie“ MkI.

    Plieninis šalmas ,,Brodie“ MkI., XX a. 2 deš. – XXI a.

    Plieninis šalmas ,,Brodie“ MkI, Didžioji Britanija, 1937 m.
    Pasirodžius 1915 m. modelio „Adrian“ – pirmajam moderniam plieniniam šalmui, Didžiosios Britanijos kariuomenės vadovybė nutarė atitinkama apsaugine priemone aprūpinti ir savo karius. Tais pačiais metais britai įsigijo tam tikrą prancūziškų šalmų kiekį. Bandymų metu jiems paaiškėjo, kad  šalmas „Adrian“ neužtikrina pakankamai geros apsaugos, todėl nutarta ieškoti savo šalmo varianto. Jau 1915 m. viduryje buvo užpatentuotas Džono L. Brodžio (John L. Brodie) šalmas. Karo departamento (War Office) nutarimu jis buvo įformintas standartiniu Didžiosios Britanijos kariuomenės šalmu. Iš pradžių pasirodė iš minkšto plieno pagamintas vadinamasis A tipo šalmas, tačiau netrukus Roberto Hadfildo (Robert Hadfield) siūlymu buvo pasirinkta kietesnė plieno rūšis nuo tol žinoma „Hadfildo plieno“ pavadinimu. Įtraukus šį pakeitimą, nuo 1915 m. spalio mėnesio B tipo šalmas buvo gaminamas iš vientisos mangano plieno plokštės. Atsparumu šrapneliui jis pranoko prancūzų šalmą, svėrė apie 780 g, forma ir konstrukcija priminė viduramžių šalmus „geležines skrybėles“ (chapel de fer, kettle hat): viršugalvį dengiantis pagrindas ir gana platus plokštumoje išdėstytas kraštas. Tokios formos šalmas saugojo nuo šrapnelių ne tik galvą, bet ir pečius. Šalmas buvo su odiniu pošalmiu, kurio konstrukcija ilgainiui buvo modifikuojama. „Šrapneliniais“ pavadintais Brodžio šalmais kariuomenė pradėta aprūpinti 1915 m. antrojoje pusėje. Iki 1916 m. pradžios kariuomenei jų buvo išduota apie 250 000. Tų pačių metų pavasarį modifikuotam, iš mangano plieno pagamintam, naujos konstrukcijos pošalmiu aprūpintam „Brodie“ šalmui buvo priskirtas žymėjimas MKI. Jis buvo dažomas chaki arba žalia, pilkai melsva ir kai kuriomis kitomis spalvomis, kartais turėdavo dalinių žymėjimą. Tam tikrais atvejais „Brodie“ buvo nešiojamas su medžiaginiu antšalmiu. Kurį laiką britų kariuomenei šalmų vis dar trūko, todėl fronte laikomi „Brodie“ MKI būdavo išduodami tik atitinkamuose fronto ruožuose išsidėstantiems daliniams. Situacija pasikeitė 1916 m. vasarą, kuomet jau turėjo būti pagaminta maždaug milijonas tokių šalmų. 1935 m. buvo dar kartą patobulinta „Brodie“ MKI konstrukcija, kuri leido nesunkiai nuimti pošalmį norint kompaktiškai sudėti plieninius šalmų pagrindus. 1938 m., toliau tobulinant šalmo (visų pirma pošalmio) konstrukciją, atsirado šalmas MKII. Kaip ir prancūziški „Adrian“ šalmai „Brodie“ paplito visame pasaulyje. Pirmajame pasauliniame kare šalmus MKI nešiojo ne tik Didžiosios Britanijos bet ir jos kolonijų kariai. Antrajame Pasauliniame kare Britų sandraugos valstybių kariai dėvėjo šalmus MKII. Britiško pavyzdžio šalmais savo karius aprūpino JAV. „Brodie“ MKI konstrukciją perėmusioje JAV kariuomenėje jis buvo žinomas kaip 1917 m. modelio šalmas.
    Šalmas su visomis kniedėmis, visa pošalmio sistema, išskyrus reguliavimo dirželį. Viršuje yra kniedė skirta pošalmiui laikyti, poliuose kniedės smakro dirželio laikymui. Pošalmio dalys pagamintos iš juodos spalvos odos pakaitalo ir vailoko. Smakro dirželis odinis. Viduje yra įrašas: 71/4 HELMETS LTDI/1937. Šalmas chaki (blankiai žalios) spalvos.

  • Plieninis šalmas ,,Adrian“

    Plieninis šalmas ,,Adrian“, XX a. 2 deš. – XX a. 3 deš.

    Plieninis šalmas ,,Adrian“, 1915 m. modelis, inžinerinių dalinių karių, Prancūzija, XX a. 2–3 dešimtmetis.
    Šalmas pavadintas jį sukūrusio Prancūzijos kariuomenės generolo intendanto Augusto Lui Adriano (August Louis Adrian) vardu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Prancūzijos kariuomenės kariai dėvėjo kepi. 1914 m. pabaigoje, suvokus būtinybę sumažinti tranšėjiniame kare dėl skeveldrų ir šrapnelių patiriamus nuostolius pradėta dėvėti ir vadinamąjį kavalerijos šalmą. Pastaroji pusrutulio pavidalo plieninė apsaugos priemonė dengė tik viršutinę galvos dalį, todėl nebuvo pakankamai efektyvi. Kariuomenės vadovybei pavedus generolas Adrianas sukūrė patobulintos formos plieninį šalmą sudarytą iš pusrutulio formos pagrindo su pritvirtintu kraštu, iš kurio priekinėje pusėje suformuotas snapelis, o galinėje sprando apsauga. Šalmas buvo 0,7 mm storio, svėrė tik apie 760 g, tačiau lyginant su ankstesnėmis priemonėmis daug geriau saugojo nuo sprogimų sviedžiamų akmenų, skeveldrų ir šrapnelių. Juos nukreipti turėdavo prie šalmo viršaus kniedėmis pritvirtinta ketera (skiauterė), tuo pačiu dengianti ir po ja esančią ventiliacijos angą. Oras į ventiliacijos angą patekdavo per du tarpus esančius abejose keteros pusėse. Pošalmį sudarė 6–7 tarpusavyje sujungtos odinės dalys. Šalmo priekinėje pusėje, ties kakta buvo tvirtinama kariuomenės rūšį parodanti emblema, dažniausiai turinti įspaustas raides RF (République Française, Prancūzijos Respublika). Pėstininkų (išskyrus lengvuosius), kavalerijos, svetimšalių legiono ir aprūpinimo dalinių emblema buvo liepsnojanti grenada, artilerijos – liepsnojanti grenada ir du sukryžiuoti pabūklų vamzdžiai, pionierių – kirasa su atviru šalmu, tankų dalinių – uždaras šalmas ir už jo sukryžiuoti pabūklai, lengvųjų pėstininkų – trimitas, laivyno – inkaras (be monogramos RF), maroko pėstininkų – apačioje išdėstytas pusmėnulis, kolonijų pėstininkų – liepsnojanti grenada, inkaras ir du šautuvai šonuose. Metropolijos dalinių kariai nešiojo šalmus dažytus pilkai mėlyna spalva, Afrikos ir kolonijų dalinių kariai – chaki spalvos. Šalmas „Adrian“ buvo pirmasis Pirmojo pasaulinio karo metu atsiradęs balistinis šalmas. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos tokiais šalmais pradėtos aprūpinti 1915 m. vasarą. Vėliau pasirodė ir specialios paskirties šalmo „Adrian“ variantai, pavyzdžiui papildomą akių apsaugą turintis tankistams skirtas šalmas, kuriam vėliau vietoje snapelio pradėta tvirtinti odinė pagalvėlė. Pirmojo pasaulinio karo metais šiais prancūziškais šalmais savo kariuomenes aprūpino Italija, Belgija, Rusija, Serbija, Rumunija ir Graikija. Šalmų spalva buvo parenkama atsižvelgiant į kariuomenės dėvimos uniformos spalvą. Šalmai buvo nešiojami be emblemų arba su jomis, parinkus atitinkamą valstybinę simboliką. 1916 m. italai pradėjo gaminti tokios pačios formos, bet kiek pakeistos konstrukcijos šalmus. Tarpukaryje 1915 m. modelio „Adrian“ šalmus tebenaudojo Brazilijos, Lenkijos, SSRS ir daugelio kitų valstybių kariuomenės. Labai nedidelį tokių šalmų kiekį kurį laiką dėvėjo ir Lietuvos Respublikos kariuomenės kariai (užfiksuoti pavieniai atvejai kavalerijoje). „Adrian“ nesaugojo nuo kulkosvaidžių ir šautuvų kulkų. Tvirtumu šalmas nusileido netrukus po jo pasirodžiusiems Pirmojo pasaulinio karo britų ir vokiečių plieniniams šalmams. Tarpukaryje ir Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijos kariuomenės kariai buvo aprūpinti 1926 m. modelio „Adrian“ šalmais gaminamais jau iš vientisos plieno plokštės. „Adrian“ formą ir konstrukciją buvo mėgdžiojama daugelio valstybių.
    Šalmas su keterą, pionierių emblema, dalim pošalmio tvirtinimo elementų  ir detalių. Trūksta pošalmio ir smakro dirželio. Šalmas pilkai mėlynos spalvos.

  • Plieninis šalmas M16

    Plieninis šalmas M16, XX a. 2 deš. – XX a. 3 deš.

    Tai šalmas pakeitęs nuo XIX a. pirmosios pusės nešiotą odinį ir tam tikrais atvejais plieninį šalmą ,,Pickelhaube“. Naujas plieninis Vokietijos kariuomenės šalmas M16 sukurtas pagal karo mediko, situaciją Vakarų fronte žinojusio chirurgo, profesoriaus Augusto Byro (August Bier) ir Hanoverio Technikos instituto profesoriaus Frydricho Šverdo (Friedrich Schwerd) kariuomenės vadovybei pateikta siūlymą. Dirbdamas su sužeistais kariais Byras pastebėjo, kad didelė dalis jų sužeidžiama į galvą pataikiusių skeveldrų arba šrapnelio kulkų. Jis rekomendavo naudoti galvą pagal galimybes maksimaliai apsaugančią priemonę, pabrėžiant būtinybę turėti šalmą, kuris tinkamai saugotų kaukolę ir sprandą. Byras kreipėsi į tuo metu fronte kapitonu tarnavusį Šverdą, kuris pritardamas jo mintims, ieškojo ir galiausiai surado techninį sprendimą joms įgyvendinti. Atlikus tyrimus, buvo rasta tinkamiausia tokio šalmo forma ir netrukus pagamintas bei išbandytas prototipas. Pirmieji naujo modelio šalmais 1916 m. pradžioje buvo aprūpinti Vokietijos kariuomenės daliniai prie Verdeno – fronto ruože, kuriame vyko nuožmiausi mūšiai. Lyginant su ankstesniu lengvu odiniu šalmu, kurio svorį sudarė apie 0,40 kg, M16 buvo gerokai sunkesnis – svėrė apie 1,30 kg. Jis buvo gaminamas iš aukštos kokybės plieno, viršutinėje pusėje turėjo „ragelių“ pavidalo vamzdelius ventiliacijai ir papildomam šarviniam kaktos skydeliui (Stirnpanzer) fiksuoti. M16 turėjo tam tikrų trūkumų (parkritus nusmukdavo uždengdamas akis, pablogindavo girdimumą), tačiau jie buvo iš dalies pašalinti kuriant jo modifikacijas. Karių nešiojusių M16 gretose ženkliai sumažėjo žūčių ir sužeidimų dėl skeveldrų bei šrapnelių pataikymo. Tai lėmė tolimesnį šio šalmo ir jo modifikacijų (M17, M18) naudojimą Vokietijos ir daugelio kitų valstybių, pavyzdžiui, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos, Turkijos (patrumpintu snapeliu), vėliau Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenėse iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Tai paskatino ir vokiško šalmo kopijų, pavyzdžiui, 1927 m. modelio airių „Vickers“, atsiradimą.


    Šalmas modifikuotas 1917-ais arba vėlesniais metais, todėl atitinka šalmą M17 (dar vadinamas M16/17). Šalmas yra tamsiai žalios (chaki) spalvos. Jo viduje Nr. 1402. Šalmas su ventiliacijos vamzdeliais (rageliais), metaliniu tvirtinimo žiedu, smakro dirželiu (neoriginaliu). Smakro dirželio tvirtinimo būdas ir metalinis tvirtinimo žiedas rodo, kad šalmas buvo modifikuotas pagal 1917 m. pavyzdį. Pastebimos perdarymo žymės. Trūksta pošalmio, reguliavimo virvutės.

  • Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops).

    Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops)., XX a. 10 deš.

    Kevlarinis šalmas PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops), 1978 m. modelis, JAV, XX a. 10 dešimtmetis. Pagrindinis JAV ginkluotųjų pajėgų balistinis šalmas.
    Šaltojo karo metu buvo pradėti bandymai sukurti šalmus iš ypatingo atsparumo medžiagos. Tokia medžiaga tapo amerikiečių „DuPont“ kompanijos 1965 m. išrastas kevlaras – aromatinių angliavandenilių pagrindu sudarytas poliamidinis pluoštas, dėl ypatingų jį sudarančių molekulių savybių ir tarp jų esančių ryšių penkis kartus stipresnis už plieną (nepaisant to nėra neįveikiamas kulkoms). Iš šios medžiagos gaminami šalmai pakeitė nuo Antrojo pasaulinio karo JAV kariuomenės naudotus šalmus M1. 1983 m., operacijos Urgent Fury Grenadoje metu, JAV kariuomenė pirmą kartą panaudotojo kevlarinį PASGT (Personnel Armor System for Ground Troops) sistemos šalmą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu daugelio kitų pasaulio valstybių kariuomenių šalmams. Dėl išorinio panašumo į ankstesnius Vokietijos kariuomenės plieninius šalmus, JAV kariuomenės kevlarinis šalmas jį nešiojusių karių buvo pramintas „Fricu“.
    Viduje yra įrašai: HELMET   PASGT/DLA 100–85–F– EC86/8470–01–092–7527 / UNICOR. Dugne yra įrašai M-2/85/86. Šalmas yra blankiai žalios (chaki) spalvos, su maskuojančiu antšalmiu (žalia, smėlio ir ruda spalva).

  • Ašmeninis durtuvas.

    Ašmeninis durtuvas.

    Ašmeninis durtuvas, 1913 m. modelis, skirtas britų/kanadiečių šautuvui ,,Ross-Enfield“. JAV, „Remington“ kompanija, 1916 m. Durtuvas buvo sukurtas 1914 m. modelio šautuvui ,,Ross-Enfield“, kurio konstrukcija buvo išbandoma jau 1913 m. Todėl ir durtuvas įvardintas 1913 m. modeliu. Tvirtinant prie šautuvo durtuvas užleidžiamas ant laikiklio per rankenos gale esantį kanalą ir maunamas ant vamzdžio per kryžmos žiedą. Durtuvas ant ginklo užfiksuojamas rankenoje esančio, „Mauser“ šautuvų durtuvams charakteringo fiksatoriaus pagalba.
    Vidinėje geležtės pusėje yra įspausta: 1913 / 8 ir 16 (tiksli gamybos datą) ir REMINGTON apskritime. Išorinėje geležtės pusėje yra: strėlės pavidalo žymuo /A6 / A / žymuo / 2 /…. Rankena su medinėmis kriaunomis. Durtuvas su medine, oda apraukta makštimi, turinčia apkaustus ir odinę pakabinimo movą. Oda tamsiai rudos spalvos, buvo dažyta juodai. Makšties viršutiniame ir apatiniame apkaustuose yra raidės RE. Pakabinimo movos vidinėje pusėje yra: B C D / 1212 / 9 17 / neįskaitomas gamintojo žymuo ir 1915. Durtuvo fiksacijos prie šautuvo mechanizmas veikia.

  • Trabantų (asmens sargybinių) alebarda.

    Trabantų (asmens sargybinių) alebarda., XVI a. pab. – XVII a. pr.

    Trabantų (asmens sargybinių) alebarda, Šventoji Romos imperija, Austrija, XVI a. pabaiga–XVII a. pradžia.
    Alebarda –  ilgakotis ginklas, kirvio, ieties ir kare naudoto kablio sintezė. Ginklo pavadinimas kildinamas iš žodžių „Halm“ (kotas) ir „Barte“ (kirvis). Alebardos antgalį sudaro ietigalis, tarp jo bei movos esantis kirvis ir priešingoje pusėje formuojamas kablys arba kitas kaunamasis elementas (kai kuriais atvejais dar vienas kirvis). Antgalio tvirtinimas prie koto sustiprintas ilgais, movos tąsa tampančiais apkaustais. Alebarda turėjo kilti iš bardyšiui artimo valstiečių ginklo XIII–XIV a., kuomet šveicarų kalviai išmoko minkštą kirvio pagrindą apgaubti kietos geležies apvalkalu ir taip pagaminti netrapią, lanksčią ir drauge didele kertamąja galia pasižyminčią geležtę. Alebardos atsirado tobulėjant šarvams. Kalavijai ir kiti ankstesni ginklai, jau ne visuomet tiko metalinėms šarvų plokštėms pralaužti. Tokiu didesnę jėgą turinčiu ginklu tapo alebarda. Ja buvo galima durti kaip ietimi, naudojant ilgą kotą smogti galingus, šarvus pralaužiančius kertamuosius smūgius, o kitoje pusėje esančiu kabliu nutraukti nuo žirgo raitelį. Alebardas pirmieji pradėjo naudoti šveicarų pėstininkai. Kaip tik šiais ginklais ir ilgomis ietimis (pikėmis) daugelyje mūšių XV–XVI a. jie įveikė Habsburgų ir burgundų kavaleriją. Alebardos buvo labai efektyvios, todėl paplito visoje Europoje. Čia kartu su pikėmis jos ilgam tapo vienais svarbiausių pėstininkų ginklų. Atskiruose kraštuose susiformavo savita forma ir puošyba išsiskiriančios alebardų rūšys, pavyzdžiui, šveicariškoji, vokiškoji, itališkoji, olandiškoji ir kt. Tam tikrų būdingų bruožų įgavo atskirose žemėse pagamintos alebardos, pavyzdžiui, vokiškosios alebardos atmainos susiformavo Tirolyje, Bavarijoje. XVI a. antrojoje pusėje alebardos kirvis įgavo pusmėnulio formą ir palengvėjo, o ietigalis labai pailgėjo, todėl ginklas tapo labiau duriamuoju. Kai kur alebardų ietigaliai buvo platesni, įgavo lapo formą. Ilgainiui, atsisakant kai kurių kovinių funkcijų, alebardų antgaliai darėsi vis lengvesni ir puošnesni. Antgaliai būdavo puošiami graviravimo, cheminio ėsdinimo, kalimo arba ornamentų bei simbolių išpjaustymo būdu. Kotą pradėta dengti aksomu, kuris būdavo pritvirtinamas paauksuotomis, žalvarinėmis vinimis, o prie antgalio arba po juo pritaisomas šilkinis kutas. XVII–XVIII a. alebardos vis dar buvo naudojamos kariuomenėje. Šiuo laikotarpiu tai buvo puskarininkių ir gvardijos, trabantų (sargybinių) ginklas. Alebardas taikos ir karo metu naudojo Šventojoje Romos imperijoje (vokiečių kraštuose) funkcionavusi leibgvardija. Alebardos, kaip reprezentaciniai ginklai, naudojamos sorgybinių ir mūsų laikais (Popiežiaus asmens sargybiniai šveicarai).
    Ginklą sudaro antgalis lapo formos plačiu ietigaliu su briauna per vidurį, nedideliu pusmėnulio formos kirviu, kabliu bei mova su apkaustais ir aksomu trauktas kotas. Antgalio paviršius ietigalyje puoštas cheminio ėsdinimo būdu suformuotais augaliniais ornamentais ir gyvūnų atvaizdais (dešinėje trys paukščiai ir gyvatė, kairėje voverė ir paukštis). Kirvyje yra perforuotos 9 į grupes po 3 išdėstytos skylės. Kablyje trikampiu išdėstytos 3 skylutės. Prie movos yra išlikę aukso spalvos kuto likučiai. Apkaustai paslėpti kotą dengiančio aksomo. Kotas aptrauktas žalvarinių vinelių laikomu žalios spalvos aksomu. Informacija apie gavimą: Pirkta Vokietijoje 1934. IX. 3.

  • Motociklas „Harley Davidson“

    Motociklas „Harley Davidson“, 1938 m.

    Motociklas „Harley Davidson“, su lopšiu. Motociklas surinktas iš kelių atskirų „Harley Davidson“ motociklų modelių (1933 m., 1936 m.) dalių. Yra papildomų elementų, nebūdingų šiems modeliams: gabaritinės lempos prie lopšio ir užpakalyje. Ant motociklo vairo pritaisyto skersinuko varžtais prisukti žetonai: Estijos automoto veteranų turnyro,Tarptautinio motociklistų konkursinio suvažiavimo Kaune 1930-07-26, Lietuvos automobilių klubo (LAK) turnyro „Aplink Lietuvą“ 1937 m., Estijos „Klubi Unic Tallinn 1980 m. Ollimpiapaad“. Prie motociklo lopšio pritvirtintas apskritas skardinis, dažytas raudonais dažais, diskas su tekstu: „Aplink Lietuvą 4 1938“. Taip pat ant lopšio  priekinio rato pritvirtintas  lipdukas „1931-1996 Ralis aplink Lietuvą“. Motociklas Antano Juozo Ilgausko (1913–2002), Lietuvos motociklininkų klubo pirmininko (1934–1940), pirmojo tautinės olimpiados „Aplink Lietuvą“ čempiono (1938), Europos ralio Berlyne dalyvio, Lietuvių aktyvistų fronto nario, Vorkutos lagerio kalinio (1945–1953). Šiuo motociklu A. J. Ilgauskas Kaune vežiojo ginklus 1941 m. birželio sukilimo dalyviams. Lietuvoje veikė apie 16 000–20 000 sukilėlių. Sukilimas intensyviausiai vyko Kaune, Vilniuje, Panevėžio, Utenos, Mažeikių, Švenčionių, Šiaulių ir Ukmergės apskrityse. Kovose su sovietais lietuviai neteko maždaug 650 sukilėlių.

  • Keturbriaunis adatinis durtuvas.

    Keturbriaunis adatinis durtuvas., XIX a. II p.

    Keturbriaunis adatinis durtuvas, 1854 m. modelis, skirtas 1854 ir 1863 m. modelio šautuvams ,,Lorenz“, 1854/67 m. ir 1863/67 m. modelio šautuvams ,,Wanzl“, Austrija-Vengrija, XIX a. antroji pusė. Tai buvo priešpaskutinis Austrijos–Vengrijos adatinis durtuvas, kuris buvo naudojamas ir su 1858 m. modelio bavarų šautuvu „Podewils“ . Šio modelio durtuvai buvo eksportuojami į JAV, ten vykusio pilietinio karo metu. Durtuvas buvo užmaunamas ant vamzdžio praleidus kryptuką pro movoje esančią išpjovą ir atitinkamai pasukus blokavimo žiedą.  
    Kairėje (vidinėje) geležtės pusėje prie alkūnės yra: w, šešiakampė žvaigždutė apskritime, 25.

  • Ragotinė.

    Ragotinė., XVII–XVIII a.

    Ragotinė, Kaukazas, XVII–XVIII a.
    Ragotinė (lenk. rohatyna, rus. рогaтина) – ietis plačių, lapo formos antgaliu, ir santykinai neilgu (maždaug 2 m ilgio) kotu. Viduramžiais ši ietis buvo naudojama stambių gyvūnų, kaip lokiai, medžioklėje, bet tapo ir koviniu ginklu, kuriuo buvo ginkluoti tiek pėstininkai, tiek kavalerija. Ragotinė plačiai naudota Maskvos valstybėje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ginklo pavadinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje paplito iš Ukrainos. XVI–XVIII a. ragotinės buvo svarbi Lietuvos kariuomenės kazokų ir ypač petihorų vėliavų ginkluotės dalis.
    Antgalį sudaro geležtė, mova ir jas skiriantis žiedas. Geležtė ilga, su išilginiu grioveliu abiejose pusėse ir kraštus aprėminančia iškilia linija. Geležtė pritvirtinta su apkaustais, kurie išeina iš žiedo. Apkaustų kraštai dekoruojant išpjaustyti. Mova ilga, su sustorinimu apačioje. Geležtės apkaustai ir mova puošti augaliniais ornamentais įterptais į plonų linijų atskirtas juostas. Apkaustų ornamentai tamsesni (bronzos lydinys arba auksas), movos šviesūs – ant juodinto fono sidabro  ornamentai. 2012 m., atnaujinant Ginklų istorijos ekspoziciją, pritvirtintas naujas tamsiai rudos spalvos kotas. Įrašas inventoriaus knygoje: Aktas Nr. 5278, 1977 m. spalio 11 d. H. Miškinis, Kaunas, Vydūno alėja Nr. 9-21

  • Paradinė partizanė

    Paradinė partizanė, XVII–XVIII a.

    Paradinė partizanė, Bavarija, XVII–XVIII a.
    Partizanė – ietis plačiu dviašmeniu antgaliu su simetriniais sparnais iš šonų, arba be jų. Jos pavadinimas kyla iš italų klabos žodžio „partigiano“ – partizanas, grupuotės narys. XV a. partizanės buvo naudojamos Italijoje, o XVI a. paplito vokiečių landsknechtų daliniuose. XVI–XVII a. daugelyje Europos valstybių partizanė buvo pėstininkų dalinių karininkų ginklas – laipsnio ženklas, bei rūmų gvardijos ir monarchų asmens sargybinių ginklas. Tuo laikotarpiu dėl reprezentacinių funkcijų dominavimo partizanių antgalių paviršius būdavo puošiamas herbais ir skaičiais, antgaliai  turėdavo simetrinius sparnus, o prie movos apačios būdavo tvirtinamas kutas. Minėtą paskirtį partizanės išlaikė ir XVIII a.; kai kuriose valstybėse  buvo naudojamos ir XIX a. pradžioje. Iš partizanių kildinamas spontonas – ginklas plačiu ietigaliu ir po juo dažnais atvejais esančia kryžma (skersiniu). XVIII ir XIX a. šis ginklas taip pat buvo naudojmas daugelyje Europos kariuomenių kaip karininko laipsnio ženklas.
    Antgalį sudaro platus ietigalis, į viršų išlenkti sparnai, aštuonbiaunė mova su keturiais žiedais ir apkaustais. Antgalio paviršius yra puoštas cheminio ėsdinimo ir graviravimo būdu suformuota karinė kompozicija ,,armatūra“ (šalmai, kirasos, kirviai, kardai, špagos, ietys,  trimtai, būgnai ir kt.) augaliniais ornamentais. Ties sparnų viduriu yra pavaizduotas Bavarijos herbas  (2 liūtai ir 2 šachmatų lentos rašto laukai, esantys skyde su karūna). Prie movos pritvirtintas vyšninės ir gelsvos spalvos siūlių sudaromas kutas. Kotas aštuonbriaunis. Informacija apie gavimą: Pirkta Vokietijoje 1934. XI. 3.

  • Kryžius

    Kryžius

    Kryžius keturių galų. Galai puošti apvaliais bumbulais. Kryžiaus centre pritvirtintas cinkuotos skardos stogelis.

    1941 m. birželio 14 d. ir 1945–1952 m. iš Lietuvos sovietiniai okupantai ištrėmė ir išvežė į lagerius 332 tūkst. žmonių, kurių nemaža dalis mirė . Šis kryžius buvo pastatytas ant lietuvių tremtinių kapo. 1989 m. parvežtas ekspedicijos dalyvių kartu su tremtinių palaikais iš Igarkoje buvusių kapinių.

  • Rodomi įrašai nuo 49 iki 60
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (1 Balsuoti)
Vidutinis įvertinimas yra 5.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.