• Senovės pasaulio dailė

      Senovės pasaulio dailė

      Senovės pasaulio dailės parodoje susipažinsite su neįkainojama Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus lobyno dalimi – Mesopotamijos, Babilono, Senovės Egipto, Senovės Graikijos ir Romos civilizacijų senienomis.
      Didžiąją eksponatų dalį sudaro Senovės Egipto kultūros paminklai, datuojami nuo XIII iki I amžiaus prieš Kristų. Juos surinko kolekcininkas Aleksandras Račkus, egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, kolekcininkas ir archeologas grafas Mykolas Tiškevičius. Šį rinkinį savo dovanomis yra praturtinę ir Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo, Maskvos Valstybinio Rytų meno muziejai bei kolekcininkas Viktoras Oranskis. Muziejuje saugomas didžiausias ir įvairiausias antikinio meno rinkinys Lietuvoje. Beveik pusę jo eksponatų muziejui perdavė žymus kolekcininkas Aleksandras Račkus. Keramikos rinkinį svariai praturtino Vilniaus universiteto profesorius, meno istorikas Marianas Morelovkis [Marian Morelowski]. Keli indai į muziejaus rinkinį yra patekę iš Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro.
      Parodos eksponatai atrinkti iš Mykolo Žilinsko dailės galerijos – vieno iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus padalinių. Ši užsienio dailės rinkiniams skirta galerija Kaune buvo pastatyta 1989 metais ir pavadinta Žilinsko vardu, pagerbiant žymų lietuvių kolekcininką, mecenatą, buvusį Ministrų kabineto kanclerį ir labai sumanų verslininką. 1940 metais, Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo priverstas emigruoti į vakarus. Gimtajam miestui Kaunui Mykolas Žilinskas padovanojo net 1685 kūrinius iš savo XVI–XX amžiaus Europos meno kolekcijos, surinktos gyvenant Vakarų Berlyne.
      Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojami vertingiausi Žilinsko dovanoto rinkinio kūriniai ir muziejaus nuo 1921-ųjų metų kaupti Tolimųjų rytų, Senovės Egipto, Antikos, Europos meno turtai, kurie atkeliavo daugiausiai iš Lietuvos didikų dvarų kolekcijų, buvo įsigyti iš užsienio šalių parodų arba surinkti aistringų keliautojų ir kolekcininkų.

Parodos objektai

   
  • Papirusas

    Papirusas, XIII a. I p. pr. Kr. Naujoji Karalystė, XIX dinastija

    Mirusiųjų knygos papiruse yra išlikę 149–150 skyrių fragmentai. Dešinėje matyti 149 skyriaus pabaiga, kurioje aprašoma pomirtinio pasaulio topografija: įvairūs regionai, egiptietiški „kauburiai“. Didžiąją papiruso dalį užima 150 skyrius,  susidedantis tik iš vinjetės, kurioje schemiškai pavaizduoti visi kauburiai. Kiekvienas iš jų turi savo vardą, įrašytą viduje. 5 gyvatės ir kalvos hieroglifas (centre) simbolizuoja pomirtinį pasaulį. Papirusas priklausė Deir el-Medinos kaimelio (Vakarų Tebai), kuriame gyveno faraonų kapų statytojai, akmentašiui Neferrenpet. Mirusiųjų knyga – tai pavadinimas, kurį archeologai davė kapuose randamiems papirusams su magiškais tekstais. Jos paskirtis – atskleisti mirusiajam pomirtinio pasaulio paslaptis ir apsaugoti jį nuo ten tykančių pavojų. Knyga sudaryta iš atskirų ištarmių, vadinamųjų skyrių, kurių skaičius (iki 190) ir užrašymo eilės tvarka laikui bėgant kito. Eksponatas iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio.

  • Udžat akis

    Udžat akis, I tūkst. pr. Kr. Vėlyvasis laikotarpis

    Udžat – saulės dievo Horo, faraonų globėjo, stilizuota akis su antakiu – visai kaip ir žmogaus, žiūrint į veidą iš priekio. Būtent toks rakursas buvo įprastas senovės Egipto meno kanone, reikalaujančiame, kad kiekviena kūno dalis būtų pavaizduota iš tos pusės, iš kurios geriausiai ir aiškiausiai atskleidžiami jos bruožai (todėl tokie saviti atrodo egiptiečių piešiniai – veidai vaizduojami profiliu, akis – iš priekio, pabrėžiama pečių linija). Amuletai saugo nuo ligų ir blogio. Eksponatas iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių.

  • Varlė

    Varlė, I tūkst. pr. Kr. Vėlyvasis laikotarpis

    Varlės statulėlė-amuletas – vaisingumo, derlingumo ir naujos gyvybės simbolis, saugantis nuo ligų ir blogio. Eksponatas iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių. 

  • Katė

    Katė, I tūkst. pr. Kr. Vėlyvasis laikotarpis

    Katės statulėlė-amuletas – tai džiaugsmo ir pramogų deivės Bastetės personifikacija. Senovės Egipte katės buvo labai mylimos ir gerbiamos. Svarbiausias Bastetės kulto centras buvo Bubastis, kur stovėjo puošni šventykla. Bastetės populiarumą liudija tiek paprotys mumifikuoti ir laidoti kates, tiek nuostata, kad užmušti katę – sunkus ir mirtimi baustinas nusižengimas. Eksponatas iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių.

  • Tauerė

    Tauerė, I tūkst. pr. Kr. Vėlyvasis laikotarpis

    Tauerės bareljefas – amuletas. Deivė pavaizduota nėščios begemotės pavidalu, žmogaus rankomis, krokodilo nugara, moters krūtine ir liūto kojomis. Tai kūdikių, besilaukiančių moterų ir sėkmės deivė. Šis itin išraiškingas Tauerės amuletas pagamintas iš žydro egiptietiško fajanso. Amuletas iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių.

  • Vėrinys

    Vėrinys, XI a. pr. Kr. – VIII a. pr. Kr. Trečiasis tarpinis laikotarpis - Vėlyvasis periodas

    Vėrinys su pakabučiais – rugiagėlėmis yra padarytas iš egiptietiško fajanso. Karoliukai pagaminti iš specialios masės – kvarco, maišyto su soda. Ši masė padengta įvairių spalvų glazūromis, imituojančiomis brangakmenius. Vyrauja turkio spalva. Tokiais vėriniais seniau puošdavosi gyvieji, juos mirusiesiems dėdavo į kapavietes.  Iš Aleksandro Mykolo Račkaus (1893–1965) rinkinio.

  • Ušebtas

    Ušebtas, X a. pr. Kr. Trečiasis tarpinis laikotarpis

    Ušebtas – statulėlė, skirta mirusiesiems. Tai nedidelės, gamintos iš įvairiausių medžiagų statulėlės, vaizduojančios stovintį, suvyniotą kaip mumija mirusiojo tarną. Ušebtai sukryžiuotose rankose laiko darbo įrankius, ant nugaros – krepšius. Po sukryžiuotomis rankomis įrėžiamas mirusiojo vardas, magiški tekstai. Egiptiečiai tikėjo, kad pomirtiniame pasaulyje reikės dirbti sunkius darbus, todėl į kapą buvo dedamos ušebtų statulėlės, turėjusios už mirusįjį atlikti visus darbus. Iš Aleksandro Mykolo Račkaus (1893–1965) rinkinio.

  • Krateris

    Krateris, 575–550 m. pr. Kr.

    Krateris pagamintas 575–550 metais prieš Kristų vienoje iš Korinto keramikos dirbtuvių. Archajišką indo formą su kolonėlių pavidalo ąselėmis papildo komastų figūros. Tai linksmi šokėjai, vilkintys trumpais raudonais rūbais – chitonais. Tarp jų – dvi moterys. Jų kūnai pavaizduoti šviesesnės gelsvos spalvos, nes moterys tais laikais nedalyvaudavo visuomeniniame gyvenime, dienas jos leisdavo namuose. O vyrai būdavo visuomeniški, daug dėmesio skirdavo sportui, jų kūnai būdavo nugairinti saulės, todėl ir vaizduojami tamsesni.

    Krateriai buvo naudojami graikų puotų – simpoziumų – metu. Juose vyną skiesdavo vandeniu, nes gerti neskiestą vyną, ano meto graikų supratimu, galėjo tik barbarai. Krateris dekoruotas juodafigūre tapyba, kuri nuo VI amžiaus prieš Kristų tapo labai svarbiu ir reikšmingu antikinės keramikos puošybos stiliumi. Keraminio indo paviršiuje gelsvo ar rusvo molio fone juodu laku būdavo tapomos daugiafigūrės mitologinės kompozicijos.

     

  • Amfora

    Amfora, IV a. pr. Kr. – III a. pr. pr. Kr.

    Amforos – seniausi ir plačiausiai antikiniame pasaulyje naudoti keraminiai indai. Aukštose ilgakaklėse dviąsėse smailiadugnėse amforose buvo laikomas ir į tolimiausias kolonijas laivais gabenamas vynas bei aliejus. Dažniausiai jų nedekoruodavo, tik ant ąselių ar kaklelio keramikos dirbtuvių savininkas arba valdininkas įrėždavo savo vardą.
    IV–III amžiuje prieš Kristų Šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje išaugusi klestinti Bosporo karalystė intensyviai prekiavo su Graikija. Šioje karalystėje alyvmedžiai neaugo, tad iš Graikijos ji įsiveždavo alyvmedžių aliejų ir geros kokybės vyną. Ši IV amžiuje prieš Kristų pagaminta amfora buvo rasta Dniepro upės dugne, netoli jos žiočių.

  • Hidrija

    Hidrija, IV–III a. pr. Kr.

    Vandenį iš šaltinių ar miesto fontanų graikų moterys nešiodavo ant galvos triąsiuose ąsočiuose – hidrijose. Už dviejų horizontalių ąselių indą patogu laikyti semiant vandenį, už trečiosios, vertikaliosios ąselės hidrija laikoma nešant vandenį. Graikijos kolonijose pietų Italijoje nuo seno veikė nedidelės keramikos dirbtuvėlės. Tik sužlugus Atėnų galybei, išaugo vietiniai keramikos centrai – Lukanas, Apulija, Kampanija, Pestumas. Čia suklestėjo raudonfigūrė vazų dekoravimo tapyba, kuri apie 530-uosius metus prieš Kristų pakeitė prieš tai vyravusį vadinamąjį juodafigūrį vazų stilių. Raudonfigūrė tapyba dekoratoriams suteikė didesnę išraiškos laisvę. Visi vaizduojami objektai – žmonių figūros, įvairūs daiktai – yra rausvos arba gelsvos natūralios molio spalvos, fonas tarp jų dengiamas juoda spalva. Tai tapytojams leisdavo ne tik smulkiais štrichais ir potėpiais paryškinti piešinio kontūrus, bet ir meistriškai patikslinti detales. Keramikoje mitologinius siužetus beveik visiškai pakeitė kasdieninio gyvenimo scenos.

  • Kilikas

    Kilikas, V–IV a. pr. Kr.

    Simpoziumų (puotų) metu graikai vynui gerti naudodavo įvairias taures: kantarus, skifus, kilikus. Tačiau mėgstamiausi buvo kilikai. Kilikas – plati taurė vynui su dviem horizontaliomis ąselėmis ir aukšta kojele, puošta juodafigūre tapyba. Labai schemiškai pavaizduoti populiarūs graikų mitologiniai personažai – miškų ir kalnų dievybė satyras ar silenas, besivejantis lengvabūdę nimfą. Jie minimi graikų mitologijoje kaip nuolatiniai vyno ir vynuogininkystės dievo Dioniso palydovai.

  • Lekitas

    Lekitas, V–IV a. pr. Kr.

    Lekitas Senovės Graikijoje naudotas kvapiesiems aliejams laikyti. Taurių formų lekitus naudodavo ne tik buityje, bet ir per ritualines apeigas. Aliejaus sklidinus indelius, kaip pomirtinio pasaulio palydovus, dėdavo į kapavietes. IV amžiuje prieš Kristų Atikoje atsirado marmurinių aukštų lekitų formos antkapinių paminklų. Panašūs paminklai plačiai paplito ir Vakarų Europoje.                                                                                                                                               

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų