• Senovės pasaulio dailė

      Senovės pasaulio dailė

      Senovės pasaulio dailės parodoje susipažinsite su neįkainojama Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus lobyno dalimi – Mesopotamijos, Babilono, Senovės Egipto, Senovės Graikijos ir Romos civilizacijų senienomis.
      Didžiąją eksponatų dalį sudaro Senovės Egipto kultūros paminklai, datuojami nuo XIII iki I amžiaus prieš Kristų. Juos surinko kolekcininkas Aleksandras Račkus, egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, kolekcininkas ir archeologas grafas Mykolas Tiškevičius. Šį rinkinį savo dovanomis yra praturtinę ir Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo, Maskvos Valstybinio Rytų meno muziejai bei kolekcininkas Viktoras Oranskis. Muziejuje saugomas didžiausias ir įvairiausias antikinio meno rinkinys Lietuvoje. Beveik pusę jo eksponatų muziejui perdavė žymus kolekcininkas Aleksandras Račkus. Keramikos rinkinį svariai praturtino Vilniaus universiteto profesorius, meno istorikas Marianas Morelovkis [Marian Morelowski]. Keli indai į muziejaus rinkinį yra patekę iš Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro.
      Parodos eksponatai atrinkti iš Mykolo Žilinsko dailės galerijos – vieno iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus padalinių. Ši užsienio dailės rinkiniams skirta galerija Kaune buvo pastatyta 1989 metais ir pavadinta Žilinsko vardu, pagerbiant žymų lietuvių kolekcininką, mecenatą, buvusį Ministrų kabineto kanclerį ir labai sumanų verslininką. 1940 metais, Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo priverstas emigruoti į vakarus. Gimtajam miestui Kaunui Mykolas Žilinskas padovanojo net 1685 kūrinius iš savo XVI–XX amžiaus Europos meno kolekcijos, surinktos gyvenant Vakarų Berlyne.
      Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojami vertingiausi Žilinsko dovanoto rinkinio kūriniai ir muziejaus nuo 1921-ųjų metų kaupti Tolimųjų rytų, Senovės Egipto, Antikos, Europos meno turtai, kurie atkeliavo daugiausiai iš Lietuvos didikų dvarų kolekcijų, buvo įsigyti iš užsienio šalių parodų arba surinkti aistringų keliautojų ir kolekcininkų.

Parodos objektai

   
  • Aliejinė lempelė

    Aliejinė lempelė, II–I a. pr. Kr.

    Pirmosios apšvietimo lempelės buvo tiesiog atviri keramikos, akmens indeliai su dagtimis. Į juos įpildavo gyvūnų taukų, kai kada – naftos, vėliau pradėtas naudoti ir augalinis aliejus. Kad indelis neišsilietų, jis būdavo uždengiamas, paliekant tik angelę aliejui įpilti. Ilgainiui viršus – indelio diskas – pradėtas puošti reljefiniu dekoru. Aliejinių lempelių gamybą ir jų dekoravimą ypač ištobulino romėnai. Lempelių meistrai savo dirbinius puošdavo laisvomis žymių graikų ir romėnų skulptorių bei tapytojų darbų kopijomis. Kadangi šių menininkų originalių darbų išliko nedaug, dažnai lempelių dekoro pavyzdžiai yra vieninteliai informacijos šaltiniai jų kūrybai pažinti. Lempelės švietė ne tik romėnų namuose, kur buvo statomos ant stovų ar į specialias nišas sienose, lentynėlėse. Jos degdavo šventyklose, prie mirusiųjų sarkofagų. Testamentais dažnai būdavo nurodomi apdovanojimai už lempelės deginimą tam tikromis progomis ar tam tikrą dienų skaičių per metus prie mirusiojo kapo. Jomis apšviesdavo namų duris per šeimynines ir valstybines šventes, iškilmingus cirko ar teatro vaidinimus.
    55 numeriu ekspozicijoje pažymėtos lempelės diske pavaizduota nimfa Nereidė, jojanti per bangas ant jūros drakono, t.y. ant tritono ar jūros kentauro, ir nešanti Achilui ginklus.
     

  • Balzaminė

    Balzaminė, I a.

    I–V a. romėnų stiklą charakterizuoja du svarbūs įvykiai – pūtimo technikos atsiradimas ir stiklo dirbtuvių išplitimas.
    Stiklo pūtimas smarkiai paspartino ir pakeitė visą jo gamybos vystymąsi. Iki tol stikliniai gaminiai buvo skirti prabangai ir prieinami tik turtingųjų luomui. Pūstus stiklo gaminius pradėjo gaminti mažiau kvalifikuoti amatininkai. Nors amatą gaubė paslaptis, tėvas savo sugebėjimus perduodavo tik sūnui, vis dėlto pūsti stiklo gaminiai per vieną šimtmetį tapo masinės gamybos produktu.

    Tualetinis indelis (lot. unguentarium) – labiausiai paplitusi ir vyraujanti romėnų stiklo forma. Ilgas kaklelis skirtas lėtam kvapiųjų aliejų lašėjimui (Romos imperijos laikais kvapieji aliejai, įvairūs tepalai buvo ypač populiarūs). Romėnai gausiai juos naudojo pirtyse, įvairių švenčių metu. Įvairūs tepalai naudoti medicinoje, farmacijoje. Mažuose indeliuose laikyti šventinti aliejai, aukoti mirusiesiems.

  • Bronzinė moneta (4 chalkoi)

    Bronzinė moneta (4 chalkoi), 323–310 m. pr. Kr. (?)

    Antikinių monetų istorija siejama su senovės Graikijos, Romos, Finikijos ir kitais antikinio pasaulio pinigais, kurie buvo kaldinami trijuose žemynuose – Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Graikijoje užgimė pati monetos – apskrito suploto metalo gabalėlio su jame įspaustais vaizdais – forma. Monetos čia pradėtos gaminti apie VIII amžių prieš Kristų. Iš pradžių jose buvo vaizduojami tik religiniai ženklai, nes monetų metalo grynumas buvo pašvęstas dievams. Jų falsifikavimas buvo laikomas sunkiausiu nusikaltimu visuomenei. Iki pat Aleksandro Makedoniečio laikų ant antikinių pinigų nebuvo vaizduojami valdovų portretai. Nors dar būdami gyvi karaliai Pilypas ir Aleksandras Makedoniečiai jau buvo dievinami, jų monetos tęsia religinę atvaizdų tradiciją. Nepaisant to, ant monetų Dzeusas vaizduojamas kaip Pilypas, o Heraklis – kaip Aleksandras.
    Eksponuojama bronzinė moneta buvo pagaminta Aleksandro Makedoniečio valdymo laikotarpiu.

    4 chalkoi (nuo graikų „χαλκοί“ – „bronzos gabalėlis“) – Aleksandro Makedoniečio moneta. Aversas: Aleksandro III portretas, jis atvaizduotas kaip į dešinę žvelgiantis Heraklis su liūto galvos kepure. Reversas: per centrą vertikali legenda „ΒΑΣΙΛΕΩΣ“, į dešinę nuo jo – lankas dėtuvėje, į kairę – spygliuota kuoka ir deglas – kalyklos ženklas.

  • Moneta bronzinė, Ptolemėjo VI

    Moneta bronzinė, Ptolemėjo VI, 180–145 m. pr. Kr.

    Pirmasis valdovas, išdrįsęs ant monetų kaldinti savo portretą, buvo Egipto karalius Ptolemėjas I. Byrant Aleksandro Makedoniečio imperijai, jis įsteigė dinastiją, kuri valdė Egiptą du su puse amžiaus. Jo pavyzdžiu pasekė Azijos karalysčių, o vėliau – ir Europos valdovai. Pagrindinis antikinių monetų nominalų nustatymo būdas yra svėrimas. Svorio matus, kurie antikiniame pasaulyje nebuvo nusistovėję, atspindi ir monetų pavadinimai. Graikijos sidabrinių pinigų pagrindas buvo drachma – tai kvalifikuoto darbininko dienos uždarbis. Atėnuose jį sudarė apie 4,37 gramai sidabro. Aukso monetų pagrindinis vienetas buvo stateris, o bronzinės monetos skaičiuotos chalkous [tarti khal'-keh-os], t. y. „vario gabaliukais“.

    Av.: Kleopatra I, vaizduojama kaip Izidė sugarbiniuotais plaukais, žvelgia į dešinę, žemiau kaklo dešinėje pavaizduotas kalyklos ženklas, per monetos centrą – duobutė.

    Rv.: stovintis erelis, pasisukęs į kairę, su žaibu, į kairę nuo jo monograma „PA“, aplinkui neįskaitomos legendos (turi būti „PTOLEMAIOU BASILEWS“) liekanos, centre – duobutė.

  • Dupondijus Tiberijaus

    Dupondijus Tiberijaus, 8–10 m.

    Monetų gamyba Romos respublikos laikais buvo unifikuota tik 300-aisiais metais prieš Kristų. Tai, palyginti su jos kaimynais Graikija, Egiptu ir Mažąja Azija, įvyko gana vėlai. Respublikos laikų monetos buvo sunkūs bronziniai lydiniai ir konsulų arba šeimyninės laidos, sudarytos iš sidabrinių ir bronzinių kaldintų monetų bei retai kaldinamų auksinių monetų. Bronzinių monetų sistemos pagrindą sudarė asas. Jo frakcijos buvo tokios: semis – pusė, triensas – trečdalis, kvadrantas – ketvirtadalis, sekstansas – šeštadalis, uncija – viena dvyliktoji aso, dupondijus – du asai, tripondijus – trys asai, dekusis – dešimt asų, kurį pakeitė sidabrinis dinaras. Eksponuojamas dupondijus buvo pagamintas Romos imperijoje imperatoriaus Tiberijaus valdymo 8–10 metais.

     

    Moneta kituose šaltiniuose taip pat vadinama ir sestercijumi. Dupondijus ir sestercijus sunkiai atskiriami. Romos provincijų numizmatikoje nėra griežto skyrimo tarp šių dviejų panašios vertės monetų tipų, nes dupondijus buvo laikomas lygiu dviem su puse aso, o sestercijus laikomas lygiu dviem asams, bet pačių monetų (aso, dupondijaus, sesterijaus) svoriai provincijose buvo skirtingi.

     

    Aversas: imperatoriaus Tiberijaus, žvelgiančio į kairę, portretas, aplinkui iš dešinės į kairę legenda: „TI CAESAR AVGVSTI F IMPERATORV“. Reversas: Romos ir Augusto kulto altorius Lugdunume, iš šonų stovi kolonos su Viktorijos (Pergalės) statulomis, po juo legenda: „ROM ET AVG“.

  • Sestercijus

    Sestercijus, ~64 m.

    Sestercijus – senovės Romos moneta. Romos respublikos laikais tai buvo maža sidabro moneta, o Romos imperijos laikais – didelė bronzinė moneta. Šis sestercijus pagamintas Nerono valdymo laikotarpiu, maždaug 64 metais.
    Romos imperijos pinigai – tai imperatoriaus kaldintos aukso ir sidabro monetos, o, Senatui priėmus sprendimus, kaldintos didelės, vidutinės ir smulkios bronzinės monetos. Imperijos laikotarpio Romos monetų averse centrinę vietą užima imperatoriaus ar jo šeimos nario portretas, reverse vaizduojama kokia nors alegorija, pavyzdžiui: teisingumas, pergalė, didvyriškumas, Imperijos provincijos ar karinis ženklas. Ant Romos imperijos monetų yra nurodyti imperatoriaus valdymo metai.

     

    Aversas: į dešinę pasukta laureato galva (portretas su laurų vainiku), egidos (skydo iš ožkos kailio, Dzeuso atributo) kampas prie kaklo, aplinkui legenda „NERO CLAVD CAESAR AVG GER P M TR P IMP P P“. Reversas: centre Nerono triumfo arka su Marsu nišoje į kairę nuo arkos vartų, virš arkos –  kvadriga (romėnų dviratis karo vežimas, kinkomas keturiais arkliais, simbolizuojantis pergalę Romos meno kūriniuose), iš abiejų triumfo arkos pusių raidės: vienoje pusėje S, kitoje – C.

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų