• Profesionalus Lietuvos teatras, muzika ir kinas iki Antrojo pasaulinio karo

        Profesionalus Lietuvos teatras, muzika ir kinas iki Antrojo pasaulinio karo

      Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus įkurtas 1926 metais Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, rašytojų Balio Sruogos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva. Nuo 1964-ųjų beveik trisdešimt metų jis buvo Lietuvos dailės muziejaus padalinys, o 1992 metais tapo savarankišku muziejumi. Jis veikia Vilniaus senamiestyje, buvusiuose Mažuosiuose Radvilų rūmuose, kuriuose apsistodavo Radvilų giminės ir draugai. XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje čia veikė viešasis Vilniaus miesto teatras. Sovietiniais metais Mažuosiuose Radvilų rūmuose buvo įrengti komunaliniai butai, vėliau beveik 10 metų čia repetuodavo Jaunimo teatras. 1993 metais rūmai perduoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Čia sukaupta daugiau negu 350 000 tūkstančių eksponatų: nuotraukų, afišų, vaizdo ir garso įrašų, scenografijos eskizų, kostiumų, muzikos instrumentų, lėlių, garsių Lietuvos aktorių, muzikantų ir dainininkų asmeninių daiktų. Muziejuje veikia pagrindiniai Teatro, Muzikos, Kino ir Dailės skyriai. Jie kaupia, tyrinėjai ir saugo rinkinius, organizuoja parodas, renginius, filmų peržiūras, koncertus.

      Ši virtuali paroda atspindi Lietuvos profesionalaus meno formavimąsi nuo XX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo.

Parodos objektai

   
  • Pianinas „Feliks Julian NOWICKI“

    Pianinas „Feliks Julian NOWICKI“, XIX a. pab.

    Reikšmingas lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio studijų ir kūrybos etapas prabėgo Varšuvoje. Ten 1904-ųjų rudenį jis įkūrė Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorą, kuris 1905–1906 metais rinkdavosi repetuoti lietuvio siuvėjo Prano Stankevičiaus namuose. Jų šeimininkui priklausė žymaus lenkų instrumentų meistro Felikso Julijano Novickio dirbtuvėse pagamintas pianinas. Juo skambindavo chorui vadovavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Į Lietuvą instrumentą atvežė kompozitoriaus mokinė, siuvėjo duktė Gražina Stankevičiūtė-Michnevičienė.

  • Afiša. Pirmojo viešo lietuviško spektaklio - Keturakio „Amerika pirtyje“.

    Afiša. Pirmojo viešo lietuviško spektaklio - Keturakio „Amerika pirtyje“.

    Pirmasis viešas lietuviškas vakaras-spektaklis Lietuvoje – Keturakio „Amerika pirtyje“, suvaidintas Palangoje, – neeilinis įvykis mūsų krašto kultūros istorijoje. Jis buvo surengtas spaudos draudimo laikotarpiu – 1899 metų rugpjūčio 20 dieną.
    Lietuvą valdžiusi carinė Rusija, keršydama už 1863 metų sukilimą, ne tik uždraudė spaudą lotyniškais rašmenimis, bet ir bet kokią lietuvišką kultūrinę veiklą. Nepaisant to, knygas lietuviai spausdino užsienyje, o knygnešiai, rizikuodami gyvybe, slaptais keliais jas gabeno į Lietuvą. Vienas iš tokių kelių ėjo per Palangos miestelį. Čia lietuviška veikla buvo mažiau suvaržyta. Gydytojui Liudui Vaineikiui asmeninių ryšių su Kuršo gubernatoriumi dėka pavyko gauti leidimą surengti viešą lietuvių vakarą-vaidinimą. Žinia apie spektaklį, suvaidintą lietuvių kalba, pasklido po visą Lietuvą. Tai buvo tautos savimonės pareiškimas arba pirmas referendumas už lietuvybę. „Amerika pirtyje“ yra vaidinama iki šių dienų.

  • Fotografija. B. Dauguviečio portretas

    Fotografija. B. Dauguviečio portretas, 1938 m.

    Borisas Dauguvietis aktorystės meną studijavo Peterburgo imperatoriškoje teatro mokykloje. 1923 metais jis pradėjo dirbti režisieriumi Kauno valstybės teatre. Dauguvietis buvo savo srities specialistas eruditas. Kaip režisierius jis pasižymėjo produktyvumu bei reiklumu. Per sezoną sukurdavo iki dvylikos spektaklių. Ypatingą dėmesį skyrė lietuvių autorių kūrybai. Nuo 1944 metų dirbo Lietuvos Valstybiniame dramos teatre. Čia pastatė reikšmingiausius savo spektaklius: Aleksandro Ostrovskio „Mišką“, Antono Čechovo „Vyšnių sodą“, Maksimo Gorkio „Priešus“. Už pastarąjį jam buvo suteikta Tarybų Sąjungos valstybinė premija. Didžiausio populiarumo sulaukė jo parašyta komedija ,,Žaldokynė“, kuri yra mėgiama ir žiūrovų gausiai lankoma iki šiol.

  • Aktorės Unės Babickaitės portretas

    Aktorės Unės Babickaitės portretas, XX a. 4 deš.

    Kazys Šimonis

    Aktorės Unės Babickaitės (1897-1961) memorialinių daiktų rinkinys.

    Uršulė Babickaitė jaunystę praleido Peterburge. Čia ji susipažino su rašytoju Baliu Sruoga. Jo paskatinta anksti įsitraukė į meninę veiklą, o įstojusi į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją, nusprendė savo ateitį susieti su teatru. 1918 metais grįžusi į Lietuvą, Uršulė, Balio Sruogos „pakrikštyta“ Une – Vienintele, prisistatė kaip artistė ir režisierė. Jos vaidinimai sulaukdavo nemažai publikos, bet buvo kritikuojami... 1919 metų gruodžio mėnesį Unė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia ji įsitraukė į išeivijos veiklą: subūrė lietuvių dramos kursus, statė pjeses, vaidino Niujorko, Vašingtono teatruose. Pseudonimu Une Baye [Une Bei] nusifilmavo trijuose begarsiuose kino studijos „Paramount  Pictures“ [peremaunt pikčez] filmuose. Ištekėjusi persikėlė gyventi į Europą. Vaidino Paryžiaus ir Londono scenose. Grįžusi į Lietuvą 1936 metais, Une Baye kurį laiką vadovavo Kaune veikusiam Šaulių sąjungos teatrui, statė spektaklius.

  • Arfa

    Arfa, XIX a. pab. – XX a. pr.

    Arfa yra trikampio formos susidedanti iš rezonansinio korpuso,dekoruoto ornamentais, kaklo su kuoliukais stygoms pritvirtinti ir kolonos. Stygos įvairios, kai kurių trūksta (yra 29, turėtų būti 46). Prie pagrindo pritvirtinti 7 pedalai. Arfos viršuje ant kaklo pritvirtinta metalinė plokštelė, kurioje graviruotas tekstas: „Blazdells / Patronised by /  His Royal Highness Prince Albert / Her Royal Highnets the Duchets of Gloucester / Their Majesties the King & Queen of the French / Their Majesties the King & Queen of the Belgium / 34 Upper Charlotte St. Fitzroy Square London“. Kitoje arfos pusėje viršuje ant kaklo pritvirtintos plokštės tekstas „Alexander Blazdells / Patent A˚ 4046 / Harp Maker /  34 Upper Charlotte St. Fitzroy Square London“.

    Arfa priklausė aktorei Unei Babickaitei (1897-1961).

    Unė Babickaitė buvo ne tik teatro ir kino aktorė, režisierė, bet ir aistringa kolekcininkė. Muziejuje saugomas jos memorialinių daiktų rinkinys yra ypač spalvingas. Arfą aktorė įsigijo 1938 metais Paryžiuje, o grįžusi į Lietuvą keletą metų ją skolindavo Valstybės teatro orkestrui. Svečiuodamasis aktorės namuose šia arfa skambino žymus lietuvių kultūros veikėjas, filosofas, rašytojas, publicistas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Unės Babickaitės palikimą išsaugojo ir muziejui padovanojo vertėjas Linas Broga. Kartu su žmona Romana Dambrauskaite-Brogiene jie buvo didžiuliai aktorės gerbėjai, apie ją išleidę dvi knygas. Eksponatas priimtas 1972 sausio 13 d., aktas Nr. 10. Pirktas iš Lino Brogos už 150 rub.

  • Židinio laikrodis

    Židinio laikrodis, XIX a. pab.

    Židinio laikrodis su įžymaus XIX amžiaus prancūzų skulptoriaus Fransua Hipolito Moro figūrine kompozicija „Bangų balsas“ priklausė Konstantinui Glinskiui – žymiam lietuvių aktoriui, režisieriui ir pedagogui.  Aktorinio meno jis mokėsi Sankt Peterburge. Konstantino Glinskio talentas ypač atsiskleisdavo atliekant dramatinius meilužių vaidmenis. 1920 metais Konstantinas Glinskis drauge su Juozu Vaičkumi ir Aleksandru Vitkausku įkūrė pirmąjį profesionalų lietuvių Valstybinį dramos teatrą Kaune. Čia vaidino ir režisavo iki 1937 metų, buvo pirmosios operos, atliktos lietuviškai, – Džiuzepės Verdžio „Traviata“ – režisierius.

    Židinio laikrodis iš aktoriaus, režisieriaus, pedagogo Konstantino Glinskio (1886–1938) memorialinių daiktų rinkinio.

    Įrašai: ciferblate – „Eduard Schubert Königsberg“, ant angelo figūros pagrindo – „Hip. Moreau“.

  • Romeo kostiumas

    Romeo kostiumas, XX a. 3 deš. vid.

    Romeo kostiumas (solistas Kipras Petrauskas). Charles Gounod opera „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera įvyko 1925 m. vasario 11 d. Valstybės teatre Kaune. Dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Dmitrijus Arbeninas, scenovaizdžių dailininkas Vladimiras Dubeneckis, choro vadovas Julius Štarka, baletmeisteris Pavelas Petrovas. Eksponato inventorinis numeris Adk 61.

  • Aktorės Onos Rymaitės portretas

    Aktorės Onos Rymaitės portretas, XX a. 3 deš.

    Jonas Janulis

    Ona Rymaitė – viena pirmųjų lietuvių primadonų. Teatro mokslus ji baigė Maskvoje, grįžusi į Lietuvą nuo 1928 metų dirbo Valstybės teatre. Rymaitė buvo gana arogantiška asmenybė: nesitaikstydavo su režisieriais, kurių spektakliuose vaidindavo, nesibičiuliaudavo su kolegomis aktoriais. Tačiau jos talentu niekas neabejojo. Dėl įvairių nesutarimų su tuometiniu teatro vadovu Ona Rymaitė buvo net palikusi Valstybės teatrą ir dvejus metus gastroliavo Lietuvos provincijoje su savo suburta trupe „Mūsų teatras“. Taip ji tapo plačiai žinoma ir mylima. Amžininkų teigimu, Ona Rymaitė ir gyvenime buvo tikra artistė – savo namuose, kasdieniškoje aplinkoje, ji kalbėdavo tarsi scenoje.
    Paveikslą nutapė dailininkas Jonas Janulis. Jis yra sukūręs nemažai idealizuotų lietuvių inteligentų ir menininkų portretų. Įamžindamas Oną Rymaitę, dailininkas nutapė jautrų Tautos numylėtinės, poetiškos ir trapios moters atvaizdą.

    Eksponatas priklauso aktorės Onos Rymaitės rinkiniui.

  • Dainininkės Marijos Lipčienės grimo veidrodis

    Dainininkės Marijos Lipčienės grimo veidrodis, XX a. I p.

    Dainininkės Marijos Lipčienės grimo veidrodis.

    Operos solistės Marijos Lipčienės-Marcinkevičiūtės (1898-1970) ameninių daiktų rinkinys.

    Marija Marcinkevičiūtė-Lipčienė – Valstybės teatro solistė, originali atlikėja, sukūrusi daugiau nei 30 vaidmenų operose ir operetėse. Jai priklausęs grimo veidrodėlis yra Fiodoro Šaliapino dovana.
    Šis žymus rusų operos atlikėjas ne kartą lankėsi Lietuvoje. Jis bičiuliavosi su Kipru Petrausku, įvairiuose pasaulio scenose drauge rengdavo koncertus. 1934-aisiais, gastrolių Kaune metu, Šaliapinas susipažino su Marija Lipčiene. Jai padovanojo grimo veidrodėlį su dedikacija rusų kalba: „Poniai Marijai Lipčienei atminimui apie Fiodorą Šaliapiną, 1934 metai / Kaunas“.

  • Portatyviniai vargonėliai
  • Dainininko Kipro Petrausko portretas Otelo vaidmenyje

    Dainininko Kipro Petrausko portretas Otelo vaidmenyje, 1943 m. (?)

    Sergejus Šominas

    Giuseppe Verdi opera „Otelas“ buvo pastatyta Valstybės teatre Kaune, kurios premjera įvyko 1938 m. Pagrindinį Otelo vaidmenį atliko dainininkas Kipras Petrauskas.

    Su Kipro Petrausko vardu susiję ryškiausi lietuvių operos istorijos puslapiai. Jis vaidino pirmoje lietuviškoje operoje „Birutė“, kuri 1906 metais atlikta Vilniuje. Kipras Petrauskas buvo ir pirmosios lietuviškai atliktos operos – Džiuzepės Verdžio „Traviata“ – rengėjas bei atlikėjas. Jis nemažai prisidėjo ir steigiant nacionalinę lietuvių operą.
    Kipras Petrauskas puikiai įkūnydavo tiek lyrinius, tiek dramatinius personažus. Džiuzepės Verdžio opera „Otelas“ užėmė ypatingą vietą jo gyvenime ir kūryboje. Daugelį jubiliejinių datų dainininkas pažymėdavo, scenoje atlikdamas Otelo partiją.
    Portretą nutapė talentingas rusų dailininkas, realistinio meno atstovas Sergejus Šominas. Antrojo pasaulinio karo audros nublokštas į Kauną, jis kurį laiką dirbo dailininku dekoratoriumi Valstybės teatre, sukūrė keletą teatro artistų portretų.

  • Dainininko Juozo Mažeikos sidabro medalis

    Dainininko Juozo Mažeikos sidabro medalis, 1937 m.

    Juozas Mažeika – legendinis Lietuvos operos baritonas. 1927–1930 metais jis dirbo Valstybės teatre Kaune, operos scenoje dainavo iki 1958 metų. Anot amžininkų, Juozo Mažeikos tembras buvo ypatingo grožio, vaidmenis jis kūrė talentingai ir įtaigiai.

    1937 metais lietuvių baritonas Juozas Mažeika Vienos tarptautiniame vokalistų konkurse laimėjo II vietą ir buvo apdovanotas šiuo sidabro medaliu.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.