• Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

        Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

      Į klausimą, kas yra laikas, žmogus siekė atsakyti įvairiais amžiais. Pažinti laiką, išmokti jį skaičiuoti ir valdyti nuo seno bandė visos išsivysčiusios civilizacijos.
      Tačiau skaičiuoti laiką ne taip jau ir paprasta, kaip gali pasirodyti. Pasaulio tautos jį suprato skirtingai, o vieninga laiko skaičiavimo sistema atsirado tik XIX amžiuje. Laikrodžių muziejus šioje virtualioje parodoje kviečia susipažinti su laiko matavimo prietaisų istorija, laikrodžių formų ir dizaino kitimu įvairiais laikotarpiais.

      Laikrodžių muziejaus veiklos pradžia laikomi 1978-ieji metai, kai Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji senovinių laikrodžių paroda. Joje buvo rodomi miesto kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionyzo Varkalio, Stasio Gadeikio, Liudo Mažūno eksponatai. Paroda susilaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo, todėl 1979 metais buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius, po penkerių metų reorganizuotas į Laikrodžių muziejų.

Parodos objektai

   
  • Rąsto formos kalendorius

    Rąsto formos kalendorius

    Rąsto formos kalendoriaus maketas. Nutašytame rąste padaryta 12 rėvų, kurios žymi metų mėnesius. Rėvose yra išpjaustinėtos parų atžymos. Kasdien perkeldamas medinį kaištuką iš vienos atžymos į kitą, žmogus skaičiuodavo paras.

    Kalendorius – pirmasis žmonių išrastas laiko matavimo prietaisas. Dieną keičia naktis. Tokiu būdu pirmuoju natūraliu laiko vienetu tapo para.

    Nuo senų senovės kalendorius remiasi astronominiais reiškiniais. Žemės gyventojams svarbiausi dangaus kūnai yra Saulė ir Mėnulis, todėl jų ciklai labai svarbūs sudarant kalendorių. Galima išskirti kelias jų rūšis: mėnulio, mėnulio-saulės ir saulės kalendoriai. Pirmieji Mėnulio kalendoriai buvo tiesiog ant mamuto kaulų sužymėtos mėnulio fazės. Jie pradėti naudoti maždaug prieš 35 tūkstančius metų.

    Senovėje kalendorius kurdavo ir prižiūrėdavo žyniai, remdamiesi astronominiais stebėjimais. Tai buvo labai svarbios ir atsakingos pareigos. Pakeisti kalendorių galėjo tik valdovai. Kaip bebūtų keista, beveik visi kalendoriaus reformatoriai yra mirę smurtine mirtimi. Gal dėl to, kad daugelis valdovų, žengdami į sostą, įsipareigodavo saugoti senąjį kalendorių ir jo nekeisti.

    Žodis „kalendorius“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „calendarium“ ir reiškia „skolų knygą“. Senovės Romoje buvo nustatyta mokėti procentus už paskolą pirmąją kiekvieno mėnesio dieną, užtekant jaunam mėnuliui. Ši diena vadinosi „kalenda“.

    Lietuvoje, po Žemaitijos krikšto 1413 m., buvo įvestas Julijaus kalendorius. Beje, jis visiškai neatitinka mūsų klimato ir šviesulių judėjimo Lietuvos padange. XVI a. pabaigoje buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, kuris sukėlė naują papročių laiko slinktį. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, vėl įsigaliojo senasis „juliškasis“ kalendorius. Senasis kalendorius naujuoju Lietuvoje buvo keičiamas kelis kartus, priklausomai nuo to, kas kraštą valdydavo. Bažnyčia dažniausiai vadovaudavosi naujuoju kalendoriumi, oficialusis gyvenimas vykdavo pagal senąjį. Tai sukeldavo nemažą sumaištį.

     Tokio tipo medinius kalendorius daugiausia naudojo Sibiro tautos iki XIX a. pabaigos.

     

  • Šešėlio ilgio egiptietiškas saulės laikrodis

    Šešėlio ilgio egiptietiškas saulės laikrodis

    Šešėlio ilgio egiptietišką saulės laikrodį sudaro du tiesūs marmuriniai strypai, tiksliai orientuoti šiaurės ir pietų, bei vakarų ir rytų kryptimis. Viršutinis strypas – rodyklė, vadinama gnomonu. Pagal jo šešėlio padėtį skylučių, išgręžtų antrajame strype, atžvilgiu ir būdavo matuojamas laikas.Viename gale būdavo primontuojamas svambalas, kad būtų išlyginamas horizontalus strypas.
    Tokio tipo saulės laikrodžiai buvo gaminami VIII – VII a.a. prieš Kristų Egipte.

    Jau prieš tūkstančius metų žmonės laiką skaičiavo pagal saulės padėtį danguje. Jei saulė aukščiausiame taške, tai yra vidurdienis, jeigu prie horizonto – aušra arba vakaras. Taip egiptiečiai nustatydavo dienos momentą, t. y. pagal medžio, stulpo, žmogaus šešėlio ilgį, išmatuotą pėdomis. Toks laiko skaičiavimas buvo tik apytikslis. Norint žinoti tikslesnį laiką, buvo pradėti naudoti saulės laikrodžiai. Paprasčiausias toks laikrodis buvo į smėlį įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su padalomis. Pirmaisiais saulės laikrodžiais naudojosi babiloniečiai, egiptiečiai, kinai jau III tūkstantmetyje prieš Kristų. Pagal veikimo principą saulės laikrodžiai skirstomi į šešėlio ilgio ir šešėlio krypties. Šešėlio ilgio saulės laikrodžiais laikas matuojamas kūno šešėlio ilgiu, periodiškai kintančiu žemei sukantis apie savo ašį ir saulę. Šešėlis ryte ir vakare ilgiausias, vidudienį – trumpiausias. Tokius laikrodžius taip pat naudojo ir Lietuvos kaimuose piemenukai, nekantraudami sulaukti pietų. Jei peržengdavo savo šešėlio ilgį, reiškia laikas ginti gyvulius namo. Dauguma šešėlio ilgio saulės laikrodžių neišliko. Atliekant archeologinius tyrinėjimus yra rastas saulės laikrodžio, sukurto apie 150 m. pr. Kristų aprašymas. Pagal šį aprašymą Laikrodžių muziejuje yra pagamintas šio laikrodžio modelis

  • Saulės laikrodis su patrankėle

    Saulės laikrodis su patrankėle, XIX a. pab.

    Saulės laikrodis su kompasu, didinamuoju stiklu, patrankėle ir gulsčiuku. Turi medinę dėžutę. Jis skirtas tiksliam saulės laikui matuoti ir garsiniam signalui paduoti vidurdienį. Laikrodis sudėtinis, nešiojamas. Ant apvalaus pagrindo sumontuotas horizontalus saulės laikrodis su gnomonu, didinamasis stiklas, patrankėlė ir gulsčiukas.
    Virš patrankėlės sumontuotas didinamasis stiklas lygiai vidurdienį, surinkdavo saulės spindulius į vieną tašką ir nukreipęs juos į šaunamąją angą uždegdavo paraką. Patrankėlė iššaudavo skelbdama vidurdienį.
    Kompasas skirtas saulės laikrodžio pastatymui teisinga kryptimi. Gulsčiukas – laikrodžio pastatymui lygiai.
    Šio tipo nešiojami saulės laikrodžiai su patrankėle buvo paplitę Europoje iki XIX a. vidurio.

     

    Saulės laikrodžiai patobulėjo Antikos laikais. Pagal plokštumos padėtį jie skirstomi į horizontaliuosius, vertikaliuosius, polinius ir pusiaujinius. Graikai pastebėjo, kad pirmuosiuose saulės laikrodžiuose statmenos lazdos šešėlis ant horizontalaus paviršiaus rodo laiką skirtingai įvairiais metų laikais, todėl kiekvienam mėnesiui reikia atskiros skalės. Jie suprato, kad patogiausia skales išbraižyti įgaubtame sferiniame paviršiuje, imituojančiame dangaus skliautą. Kitu atveju pasviręs strypas su plokštuma turėtų sudaryti kampą, atitinkantį vietovės geografinę platumą. Tuomet valandų padalos yra vienodos visiems mėnesiams. Tokiuose saulės laikrodžiuose pasviręs strypas arba trikampė plokštelė vadinama gnomonu. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „gnomon“ reiškiantį „žinąs“. Laiką parodo gnomono šešėlio kryptis plokštumoje.

    Vertikalieji ir poliniai saulės laikrodžiai puošdavo pilių, bažnyčių, rūmų sienas. Horizontalieji ir pusiaujiniai saulės laikrodžiai dažniausiai būdavo įrengiami ant kokio nors stalelio, stulpelio, postamento. Pamažu atsirado ir kitokių, labiau sudėtingų saulės laikrodžių. Buvo sukonstruoti saulės laikrodžiai, kurie garsu skelbdavo laiką. Tokio saulės laikrodžio linzė nukreipdavo saulės spindulius į vieną laikrodžio tašką ir nustatytu laiku (dažniausiai tai būdavo vidurdienį) uždegdavo paraką. Tada laikrodyje įtaisyta patrankėlė, skelbdama vidurdienį, iššaudavo. Viduramžiuose šiais laikrodžiais tikslindavo pirmųjų mechaninių laikrodžių veikimą, kurie iš pradžių nebuvo labai tikslūs. Saulės laikrodžiai buvo naudojami iki XVIII amžiaus.

    Saulės laikrodžiai patobulėjo Antikos laikais. Pagal plokštumos padėtį jie skirstomi į horizontaliuosius, vertikaliuosius, polinius ir pusiaujinius. Graikai pastebėjo, kad pirmuosiuose saulės laikrodžiuose statmenos lazdos šešėlis ant horizontalaus paviršiaus rodo laiką skirtingai įvairiais metų laikais, todėl kiekvienam mėnesiui reikia atskiros skalės. Jie suprato, kad patogiausia skales išbraižyti įgaubtame sferiniame paviršiuje, imituojančiame dangaus skliautą. Kitu atveju pasviręs strypas su plokštuma turėtų sudaryti kampą, atitinkantį vietovės geografinę platumą. Tuomet valandų padalos yra vienodos visiems mėnesiams. Tokiuose saulės laikrodžiuose pasviręs strypas arba trikampė plokštelė vadinama gnomonu. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „gnomon“ reiškiantį „žinąs“. Laiką parodo gnomono šešėlio kryptis plokštumoje.

    Vertikalieji ir poliniai saulės laikrodžiai puošdavo pilių, bažnyčių, rūmų sienas. Horizontalieji ir pusiaujiniai saulės laikrodžiai dažniausiai būdavo įrengiami ant kokio nors stalelio, stulpelio, postamento. Pamažu atsirado ir kitokių, labiau sudėtingų saulės laikrodžių. Buvo sukonstruoti saulės laikrodžiai, kurie garsu skelbdavo laiką. Tokio saulės laikrodžio linzė nukreipdavo saulės spindulius į vieną laikrodžio tašką ir nustatytu laiku (dažniausiai tai būdavo vidurdienį) uždegdavo paraką. Tada laikrodyje įtaisyta patrankėlė, skelbdama vidurdienį, iššaudavo. Viduramžiuose šiais laikrodžiais tikslindavo pirmųjų mechaninių laikrodžių veikimą, kurie iš pradžių nebuvo labai tikslūs. Saulės laikrodžiai buvo naudojami iki XVIII amžiaus.

  • Saulės laikrodis

    Saulės laikrodis, 1781 m.

    Laikrodis saulės, horizontalus su penkiais gnomonais. Lentos viduryje išgraviruota saulė ir valandų skalė su romėniškais skaitmenimis. Laikrodis rodė laiką nuo trečios valandos ryto iki devintos vakaro. Kairiajame lentos kampe, viršuje, išgraviruotos senovės žydų, o dešiniajame – italikų ir babiloniečių laiko skalės. Apačioje – dvi sudėtingos spiralinės skalės, rodančios mėnulio fazes kiekvieną mėnulio mėnesio dieną.
    Išgraviruoti įrašai:
    „A solis Ortu usq ad occasum laudabile nomen dni.Psal. CXII. Dux Astrorum saecula ducens“;
    „Tryumf Wolodkowiczow Imienia y Męstwa Gdy Radwan za herb maią przez dzielne zwycięstwa. Tu Zodyaczne znaki pod Krzyžem godziny Wieszczą Wolodkowiczom Fortunne nowiny. W tym Kompasie momenta kwadranse, godziny. Niech skažą czerstwie Honorow nowing. Franciszek xavier Wolodkowicz Stolnikowicz Wtta Minskiego Podk: N:1:  Krolewskiej mšči. MDCCLXVVIIIIIIIIIII. Chronostyk wyražaiące Rok. Inv. delin. sculpt. I. Ig. Manuvir K. W. M. Maja 16 dnia“;
    „Iudaicum antiqum; Italicum ac Babilonicum cum horis; Astronomicis; cum horisplanetariis. Saecula deproperate menses; Lunare crescens; lunare decrescens“.
    Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

    Sunku nustatyti, kada Lietuvoje buvo įrengti pirmieji saulės laikrodžiai. Neabejojama, kad daugelis Lietuvos dvarų, rūmų ir bažnyčių ant savo pastatų sienų ar parkuose turėjo tokius laikrodžius. Dar prieš porą šimtmečių jie kaip ir mechaniniai laikrodžiai buvo naudojami. Įdomiausi buvo tie saulės laikrodžiai, kuriuose be valandų ir kalendorinių atžymų būdavo dar pateikta astronominė bei kita informacija. Tai lietuviškos gnomonikos išskirtiniai bruožai. Tokie laikrodžiai padėdavo tiksliau nustatyti ano meto nelabai tikslius mechaninius laikrodžius. Jie buvo gražūs bei prasmingi architektūriniai akcentai, teikiantys nepakartojamo dvasingumo pastatui arba paslaptingumo parko alėjai. Tokių laikrodžių projektavimas buvo įdomus intelektualinis darbas, kurį atlikdavo ne amatininkai, bet išsilavinę žmonės. XVI a. Vilniaus universitete greta taikomosios matematikos ir astronomijos, buvo dėstoma ir gnomonika – mokslas, atsiradęs dar viduramžių Europoje. Tai saulės laikrodžių konstravimo mokslas ir menas. Saulės laikrodžių braižymo metodai vadinami horografija. Žymiausi šioje srityje dirbę profesoriai ne tik dėstė teorines saulės laikrodžių konstravimo žinias, bet ir patys yra pagamino ne vieną puikų gnomonikos paminklą. Ši disciplina buvo dėstoma iki XIX a. ne tik Vilniaus universitete, bet ir krašto kolegijose, kurios veikė Kražiuose, Nesvyžiuje, Troškūnuose ir keliose kitose vietose. Lietuviškos raštijos pradininkai saulės laikrodžius vadino „saulės dziegoriumi“.

  • Vandens laikrodis-klepsidra

    Vandens laikrodis-klepsidra, V a. pr. Kr.

    Laikrodis, vandens, ištekantis, „klepsidra”. Jį sudaro molinis vamzdis su aguonos galvutės pavidalo antgaliu su skylute per kurį išteka vanduo.
    „Klepsidromis” matuojamas laiko intervalas, per kurį vanduo nenutrūkstama srove išteka iš tam tikros taplos indo.
    Nuo V a. pr.m.e. ištekančius vandens laikrodžius pradėjo naudoti ir Graikijoje, kur juos pavadino „klepsidromis” („kleptein” – vogti, „hydros” – vanduo).

    Vandens laikrodžių yra išlikę nedaug. Pagal veikimo principą jie skirstomi į ištekančius, pritekančius bei persipilančius vandens laikrodžius. Skirtingai nuo Saulės laikrodžių, vandens laikrodis gali veikti ir dieną, ir naktį, ir bet kokiu oru.

    V a. pr. Kristų ištekančius vandens laikrodžius pradėjo naudoti graikai. Jie tokius laikrodžius  vadino „klepsidromis“ – lotyniškai tai reiškia „vogti vandenį“. Klepsidros buvo naudojamos teismuose. Kaltinamiesiems buvo leidžiama kalbėti vieną klepsidrą, t. y. kol ištekės vanduo iš indo. Kita vertus, kai sustabdoma kaltinamojo kalba vandens tekėjimas sustabdomas nykščiu uždengiant inde esančią skylutę. Pavyzdžiui, kai teisėjas, pageidaudavo, kad jam suteiktų dvigubai daugiau  laiko kalbai, jis paprašydavęs pridėti „klepsidrai klepsidrą“. Jei oratoriui kalbant dėl kokių nors priežasčių nustodavo bėgti vanduo, sakydavo, kad jis „vandenį uždelsė“. Tacitas vandens laikrodžius laikė „plepumo apynasriais“. Tam, kas mėgdavo visą dieną plepėti, taikydavo posakį „tuščiai vandenį leidžia“. Kai oratorius nepilstydavo „iš tuščio į kiaurą“ ir klausytojams patikdavo jo kalba, publika šaukdavo „Clepsydris, clepsydris addare“ – „Pridėkite, pridėkite jam klepsidrą“, t. y. pridėkite jam papildomo laiko. Jei kalba tapdavo neįdomi, šaukdavo, jog jis „tuščiai vandenį leidžia“.

    Ištekantieji vandens laikrodžiai buvo naudojami kariuomenėje keičiant sargybinius. Anatomijos veikalo autorius graikas Herofilas pritaikė klepsidrą ligonių pulsui skaičiuoti.

  • Ugnies laikrodis - dagtis

    Ugnies laikrodis - dagtis, XV a.

    Laikrodis ugnies, dagtinis su garsine indikacija. Jį sudari du stoveliai, ant kurių uždėtas lovelis dagčiai įdėti, vaizduojantis drakono kūną. Tarp stovelių padėta lėkštelė, o ant lovelio permestas siūlas, kurio galuose pritvirtinti rutuliukai. Kai dagtis sudega (susmilksta) iki siūlo, šis perdega ir rutuliukai krenta į apačioje esančią lėkštelę signalizuodami, kad praėjo numatytas laiko tarpas.
    Dagtimis, laikas matuojamas trukme, per kurią tolygiai ir nenutrūkstamai sudega tam tikras medžiagos kiekis. Ugnies laikrodžiai – dagtys buvo labai paplitę Kinijoje XIV–XIX amžiais.

    Ugnies laikrodžių (jie dar vadinami dagtimis) yra kelių rūšių. Vieni iš jų – smilkalų laikrodžiai. Jie buvo naudojami Sung dinastijos laikotarpyje (960–1279 m.). Tai kalibruoti įvairių smilkalų strypeliai, sudėti į specialią dėžutę. Juos deginant laikas atpažįstamas pagal sklindantį kvapą. Vietoj strypelių taip pat buvo naudojami smilkalų milteliai, kurie pilami į specialią dėžutę. Dėžutės dugne papilamas šviesių bambuko pelenų sluoksnis. Jame specialiu antspaudu arba štampu padaroma figūrinė įspauda, kuri vėliau papildoma / pripildoma smilkalų milteliais. Įspauda buvo sudėtingo labirinto formos. Tuo pačiu štampu smilkalų takelis buvo sutankinamas, o paskui viename gale uždegamas. Pagal tai, iki kurios vietos smilkalai sudegdavo ir kokį kvapą skleisdavo, buvo galima spręsti, kiek laiko praėjo.

    Kinijoje ir Japonijoje tokius dagties laikrodžius naudojo iki XIX amžiaus vidurio.

  • Laikrodis smėlio

    Laikrodis smėlio, XIX a. pab.

    Laikrodis, smėlio. Du, tarpusavyje sujungti stikliniai indeliai patalpinti į medinį rėmelį. Rėmelis puoštas augalinio motyvo ornamentu. Smėlis – rausvos spalvos.

    p. Rozos Šikšnienės pasakojimas  atsiųstas el.paštu 2013-04-05, iš kur šis smėlio laikrodukas:
    „Taigi, smėlio laikrodis (5 min.) kiaušinių virimo trukmei matuoti buvo mano senelio, t.y. jis buvo namuose, kuriuose aš užaugau Šilutės rajone, Gnybalų kaime, 9 km nuo Šilutės. Senelis – Megies Georg, gimęs 1880 m. Didšilių kaime, Šilokarčemos (dabar Šilutės) apskrityje, tuo metu Rytų Prūsijoje, mirė 1968 m. Smėlio laikrodį buvo pirkęs Šilokarčemoje. Niekada nesakydavo Šilutė, tik Šilokarčema. Tokius smėlio laikrodžius kiaušinių virimo trukmei nustatyti turėjo ir mūsų kaimynai, kurie visi apie 1962-uosius išvyko į Vokietiją. Virtuvėje tai buvo labai įprastas daiktas."

    Pirmieji smėlio laikrodžiai buvo sudaryti iš dviejų atskirų indų su mažomis kiaurymėmis. Šie indai suduriami smailaisiais galais, apvyniojami ir sandarinami vašku. Vientisi indai be sujungimo buvo pradėti išpūsti vėliau – tik XVIII amžiuje. Stiklapūčiai tokiuose laikrodžiuose pildavo sijotą marmurą, susmulkintą alavą, šviną, kiaušinio lukštų, garstyčių ar sorų sėklų miltelius.

    Smėlio laikrodžiai buvo gaminami labai įvairių dydžių – nuo nykščio iki pusės briedžio didumo. Jie buvo pastatomi, pakabinami ir nešiojami. Kelioniniai smėlio laikrodžiai laikomi mediniuose arba odiniuose dėkluose. Tokius laikrodžius XVI a. nešikai, žibintų nešiotojai užsikišdavo už diržo. Pagal tai, iš kelių smėlio laikrodžių išbyrėjo smėlis, apskaičiuodavo darbo užmokestį.

    Ilgą laiką smėlio laikrodžiai buvo populiarūs laivuose, kur jais matuodavo budinčio jūrininko darbo laiką. Išbyrėjus smėliui iš laikrodžio indo, jūreivis mušdavo varpą. Dūžių skaičius pranešdavo kelintą kartą apverčiamas laikrodis per keturias budėjimo valandas. Pasikeitus budinčiam, laikas būdavo skaičiuojamas iš naujo. Trisdešimties sekundžių trukmės smėlio laikrodžiai buvo naudojami laivo greičiui nustatyti.

  • Laikrodis–žadintuvas su muzikiniu įtaisu

    Laikrodis–žadintuvas su muzikiniu įtaisu, XX a. pr.

    Laikrodis karietinis, klasikinės formos, prisukamas rakteliu, su garsine indikacija (velenėliu).
    Korpuso rėmai pagaminti iš chromuoto metalo su įstiklintomis š0ninėmis sienelėmis. Korpuso nugarinė sienelė atsidaro kaip durelės. Jos pagamintos iš gofruoto metalo. Viršutinėje korpuso dalyje prisukta rankenėlė.
    Ciferblatas – baltai dažytas kartonas, pritvirtintas prie metalinės panelės, dengiančios mechanizmą ir aprėmintas ryškiai geltonos spalvos reljefine skardele. Ciferblatą dengia stiklas.
    Mechanizmas – balto metalo, viršuje įmuštas „Junghans” firmos ženklas.
    Korpuso apatinėje dalyje pritvirtinta garsinė indikacija (velenėlis).

  • Laikrodis stalinis su kūgine švytuokle ir stikliniu gaubtu

    Laikrodis stalinis su kūgine švytuokle ir stikliniu gaubtu, XIX a. pab. – XX a. pr.

    Laikrodis, stalinis su kūgine švytuokle ir stikliniu gaubtu. Laikrodžio korpusas pakabintas tarp šešių postamentą ir stogelį jungiančių kolonėlių. Viršutinė postamento dalis apjuosta bronziniu ažūriniu pagražinimu, o stogelį puošia kupolas su septyniais bokšteliais. Švytuoklė sudaryta iš keturių atšakų, prie kurių pritvirtinti rutuliai, užsibaigiantys mažyčiais bokšteliais. Ji ne švytuoja, o sukasi, periodiškai keisdama kryptį.
    Ciferblatas padengtas balta emale ir papuoštas pieštu bronziniu gėlių ornamentu. Jį juosia joniku pagražintas bordiūras. Arabiškais skaičiais valandų (1–12; 13–24) skaitmenys irminučių įžymos brūkšneliais įrašyti dviem ratais. Virš ciferblato pritvirtintas bronzinis pagražinimas iš lauro lapų (jo viduryje – laurų vainikas). Ties 12 valandos pozicija nupieštas firmos „Gustaw Becker” firmos ženklas (karūna ir raidės GB).

    Kas pirmasis laikrodyje panaudojo švytuoklę nėra žinoma. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad pirmasis švytuoklę laikui matuoti pritaikė arabų mokslininkas Ibn Junis (Ibn Yunus) 1008 metais. Šio mechanizmo veikimo principas liko nežinomas.

    Švytuoklės pritaikymas Europoje siejamas su XV a. italų inžinierių darbais, kurie galvojo, kad švytuoklę galima panaudoti slenkamai-grįžtamajam judesiu gauti siurbliuose.

    Pirmoji įamžinta idėja panaudoti švytuoklę laikrodžiuose yra išlikusi Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452–1519) rankraščiuose. Mūsų laikus pasiekė šio plačiai pasaulyje žinomo menininko, mokslininko, mąstytojo, inžinieriaus keli eskizai, kuriuose pavaizduotas eigos reguliatorius – švytuoklė, tačiau prie jos nėra kokių nors jos veikimo principų,  paaiškinimų. 

    Šiandien tyrinėtojai daugiausia linkę teikti, kad švytuoklinių laikrodžių išradimas turi būti siejamas su dviem vardais – italų astronomo, matematiko, filosofo bei fiziko Galilėjo Galilėjumi (it. Galileo Galilei, 1564–1642,) ir olandų astronomo Kristijano Heigenso (Christian Huygens, 1629–1695).

    Kristianas Heigensas 1656 m. suprojektavo, užpatentavo ir pagamino pirmąjį švytuoklinį laikrodį.

    Pirmąjį komercinį švytuoklinį laikrodį pagal K. Heigenso išradimą 1657 m. pagamino Saliamonas Kosteris (Salomon Coster, 1620–1659) Olandijoje.

    1659–1660 K. Heigensas sugalvojo reguliatorių, kurio švytuoklė ne svyruoja, bet sukasi lanku horizontalioje plokštumoje. Pirmasis laikrodis su tokio tipo švytuokle buvo pagamintas 1668 metais.

  • Klaipėdos miesto gaisrinės bokšto laikrodis

    Klaipėdos miesto gaisrinės bokšto laikrodis, XIX a. II p.

    Laikrodis, bokštinis su trimis ciferblatais. Tai buvęs Klaipėdos senosios gaisrinės bokšto laikrodis. Jis buvo pagamintas 1856 m. „G.Roefsener” dirbtuvėse Berlyne (Vokietija).
    Gaisrinės bokšte laikrodis valandas mušė iki 1979 m., kol buvo išmontuotas.
    1984 m. jis buvo išvalytas ir surinktas Laikrodžių muziejaus pastovioje ekspozicijoje.

    Labai ilgai mokslininkai tyrinėjo istorinius šaltinius, kuriuose yra žinių apie mechaninių laikrodžių atsiradimą Europoje. Šie tyrimai atskleidė, kad jau XIII a. pabaigoje ir pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais buvo gaminami laikrodžiai su mechaniniais įtaisais. Tikslių šių prietaisų ir jų sudėtinių dalių aprašymų nėra išlikę, todėl mokslininkai gali tik spėlioti iš ko išsivystė mechaniniai laikrodžiai. Mokslininkai mano, kad patys pirmieji mechaniniai laikrodžiai Europoje išsivystė tobulinant vandens laikrodžių konstrukcijų mechaninę dalį. Sudėtingi to laikotarpio vandens laikrodžiai jau turėjo ciferblatą, svarsčius kaip eigos variklį, perduodantį energiją krumpliaračių sistemai, mušimo mechanizmą ir net įvairias judančias figūras. Tada šie mechanizmai dar neturėjo eigos reguliatoriaus, kuris reguliuotų krumpliaračių sukimosi greitį.

    Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmasis mechaninis bokštinis laikrodis buvo pastatytas Milano vikonto rūmų bokšte 1335 metais. Vėliau miestų bokštiniai laikrodžiai pradėti statyti ir kituose Europos miestuose: 1352 m. – Strasbūre, 1361 m. – Niurnberge, 1364 m. – Augsburge. Prancūzijos imperatoriui Karlui V įsakius, bokštinis laikrodis 1370 m. pastatytas Paryžiuje. Anglijoje pirmasis bokštinis laikrodis taip pat buvo įrengtas 1370 metais. Iki 1500 m. kiekvienas didesnis Europos miestas jau turėjo bent vieną bokštinį laikrodį.

    Yra pagrindo manyti, kad Lietuva, įsirengdama pirmuosius mechaninius laikrodžius bažnyčių, rotušių bokštuose, neatsiliko nuo kaimyninių šalių. Tais laikais buvo sakoma, kad miestas be laikrodžio ir jo varpų dūžių – tarsi aklas ir kurčias. Vilniuje didesnių laikrodžių buvo keletas. Mažesniuose miesteliuose mechaniniai laikrodžiai atsirado vėliau, tad ir apie juos ir žinių išliko daugiau. Kartais laikrodžių įrengimas miestuose būdavo susiję su Magdeburgo teisių suteikimu. Merkinės Rotušė laikrodžiu pasipuošė 1601 m., Kretinga įsigijo laikrodį 1607 m., į Šiaulių bažnyčios bokštą laikrodis magistrato lėšomis įkeltas 1643 m., Joniškyje – 1650 metais. Veliuona, Tytuvėnai taip pat nuo seno turėjo laikrodžius.

    Bažnyčių bokštuose mechaniniai laikrodžiai buvo įrengti Skuode, Kelmėje, Žemaičių Kalvarijoje, Prienuose, Trakuose. Deja, šie laikrodžiai neišliko, neturime ir jų aprašymų,  brėžinių.

    Seniausias mūsų laikus pasiekęs bokšto laikrodžių yra Pažaislio architektūriniame ansamblyje.

  • Laikrodis kabinetinis (kišeninio laikrodžio formos)

    Laikrodis kabinetinis (kišeninio laikrodžio formos), XX a. pr.

    Laikrodis kabinetinis (kišeninio laikrodžio tipo) užvedamas prisukimo galvute. Turi du, lygius, neornamentuotus, mechanizmą dengiančius dangtelius. Pirmojo ir antrojo dangtelių vidinėse pusėse iškalti įrašai :„ARGENTAN”, „71V”, „SWISS” ir skaičiai „328593”.
    Ciferblatas dengtas balta eamle, valandos sužymėtos juodais romėniškais (I–XII) skaitmenimis, minutės – padalomis. Ties 6 val. pozocija – sekundinis ciferblatas su arabiškais (10–60) skaitmenimis ir padalomis.
    Korpusas – balto metalo su kilpele grandinėlei prikabinti ir prisukimo galvute.
    Mechanizmo detalės – balto metalo, ant balanso plokštelės išraižyta: „RA”, „SF”.

  • Sieninis laikrodis

    Sieninis laikrodis, XX a. pr.

    Laikrodis, sieninis su švytuokle, mediniame rudos spalvos korpuse, kurio priekinės durelės įstiklintos. Viršutinėje dalyje įdėtas lygus stiklas, apatinė durelių dalis padalinta į 5 dalis geltono metalo juostelėmis. Durelių vertikalūs rėmai puošti medinių karoliukų eilėmis.
    Ciferblato lenta keturkampė, balto metalo su įmuštais ir juodai nudažytais arabiškais (1–12) valandų skaitmenimis ir minučių įžymomis brūkšneliais.
    Ant mechanizmo – štampuotas bėgantis zuikis ir raidės su skaičiais – „PHS”, „104 1/2”. Ant garsinės indikacijos mechanizmo pagrindo štampuoti tie patys ženklai.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų