Istorikas, pedagogas, švietimo ministras Jonas Yčas, 1919 m.
Portretinė fotografija. Profesorius Jonas Yčas (1880–1931). Istorikas, pedagogas, švietimo ministras.
1890–1894 m. jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Blogėjant Yčų ūkio reikalams (tėvui emigravus į Ameriką), Jonas buvo perkeltas į Slucko (Baltarusija) gimnaziją, kurią lankė remiamas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo ir dėdės Stanislovo Dagilio. 1898 m. Jonas gavo brandos atestatą ir sidabro medalį. Tais pačiais 1898 m. Jonas Yčas nusiuntė dokumentus į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą ir buvo priimtas, tačiau trūkstant lėšų studijuoti neišvyko. Po metų (1899 m.) jis įstojo į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą, kurį buvo baigęs dėdė Stanislovas Dagilis.
1903–1908 m. dirbo Tomsko gimnazijos mokytoju ir savo įkurtos privačios gimnazijos direktoriumi; 1908–1916 m. – Semipalatinsko gimnazijos inspektoriumi.
Pasaulinio karo įvykiai nutraukė J. Yčo ryšius su tėvyne. Brolio Martyno Yčo – valstybės dūmos atstovo – padedamas, Jonas Yčas 1916 m. paliko Sibirą ir persikelė į Voronežą, kur buvo didelė lietuvių karo pabėgėlių kolonija, veikė dvi Martyno Yčo įkurtos lietuvių gimnazijos, intensyviai plėtojosi tautinis kultūrinis gyvenimas. Jonas Yčas buvo paskirtas rusų gimnazijos direktoriumi.
1918 m. birželio pabaigoje Jonas Yčas su karo pabėgėlių ešelonu grįžo į Lietuvą ir iš karto buvo įtrauktas į valstybės atkūrimo darbus. Lietuvos valstybės Taryba pakvietė Joną Yčą vadovauti Švietimo komisijai. Jo pirmininkaujama komisija rengė metmenis Lietuvos švietimo sistemai kurti. Kai Lietuvos valstybės Tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 1d. paskyrė pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro; joje buvo ir du Yčai: švietimo ministras Jonas Yčas ir finansų ministras Martynas Yčas. Švietimo ministro pareigas Jonas Yčas ėjo trijuose ministrų kabinetuose iki 1919 m. balandžio 12 d.
1919 m. balandį Jonas Yčas nuvyko į Karaliaučiaus universitetą, kuriame gilino istorijos studijas ir apgynė mokslų daktaro disertaciją. Grįžusį iš doktorantūros Joną Yčą Švietimo ministerija skyrė į Panevėžį vadovauti gimnazijoms. Tada buvusios Panevėžio realinės gimnazijos patalpose (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) veikė trys savarankiškos gimnazijos: berniukų, mergaičių ir paralelės klasės su rusų dėstomąja kalba. 1920 m. birželio 15 d. Jonas Yčas pradėjo eiti šių mokyklų direktorių pareigas.
1922 m. kovo 13 d. vyriausybė paskyrė dr. Joną Yčą naujai įkurto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. Priimdamas šias pareigas, Jonas Yčas prašė švietimo ministrą Petrą Juodakį atleisti jį iš Panevėžio gimnazijų direktoriaus pareigų, tačiau ministras nesutiko, nes mokykloms tada labai trūko patyrusių vadovų. Tiesa, ministras sutiko, kad profesoriaus pareigos būtų pirmaeilės. Prasidėjo profesoriaus Jono Yčo gyvenimas „ant ratų“, gerokai pakenkęs sveikatai.
1925 m. balandį Švietimo ministerija paskyrė profesorių Joną Yčą Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams. Eidamas šias pareigas iki 1927 m. spalio 31 d. jis nemažai nuveikė, stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte, diegdamas ten lietuviškojo švietimo tradicijas.
Pirmasis Jono Yčo darbas iš Lietuvos istorijos (neskaitant minėto jo diplominio darbo Peterburgo Istorijos ir filologijos institute) buvo studijėlė „Kaip lietuvis 1382 m. Maskvą nuo totorių gynė”. Tai darbas apie lietuvį kunigaikštį – Algirdo anūką – Astiejų (Ostėjų), kuris 1382 m. organizavęs Maskvos gynimą nuo Aukso ordos chano Tochtamyšo ir žuvęs.
Jonas Yčas mirė 1931 m. gruodžio 17 d., su trikus širdies veiklai. Palaidotas senosiose Kauno evangelikų kapinėse, buvusiose Vytauto prospekte (apie 1960 m. kapinės buvo sunaikintos).