• Biržų krašto šviesuoliai XX a. 1-oje pusėje

        Biržų krašto šviesuoliai XX a. 1-oje pusėje

      Virtualioje parodoje „Biržų krašto šviesuoliai XX a. 1-oje pusėje“ pristatomi šiuo laikotarpiu Lietuvoje ir už jos ribų Biržų apylinkes garsinę politikai, muzikai, rašytojai ir kiti žinomi žmonės.
      Pirmieji XX a. amžiaus metai Lietuvai buvo sunkūs. Lietuvoje vis dar buvo draudžiama spauda lietuviškais rašmenimis. Knygnešio Jurgio Bielinio, kilusio iš dabartinio Biržų rajono, Purviškių kaimo, pastangomis lietuvius slapta pasiekdavo knygos gimtąja kalba.
      Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis 1918 metų vasario 16-ąją pasirašė nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo. Pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius žengiančiai Lietuvai buvo būtina turėti savo pinigus, todėl, Vabalninko apylinkėse gimusio Vytauto Petrulio iniciatyva, 1922 m. Lietuvoje įvestas litas.
      Pirmoje Lietuvos Respublikoje keli iš Biržų apylinkių kilę žmonės prisidėjo prie įstatymų leidybos. Kipras Bielinis, Kostas Kregždė ir Vytautas Petrulis buvo Lietuvos II Seimo (1923–1926) nariai. II Lietuvos Respublikos Seime (1926–1927) Biržų kraštui atstovavo Kostas Kregždė ir Konstantinas Šakenis. Keletas Biržų krašto žmonių prieškariu buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai. Ernestas Galvanauskas buvo ministras pirmininkas, o Vytautas Petrulis, Martynas ir Jonas Yčai, Konstantinas Šakenis šiuo laikotarpiu ėjo ministrų pareigas.
      Prieškario laikotarpiu Lietuvoje buvo žinomi evangelikų reformatų kunigai – Jonas Šepetys ir Povilas Jakubėnas. Pastarasis buvo evangelikų reformatų laikraščio „Sėjėjas“, spausdinto Biržų spaustuvėje, redaktorius ir leidėjas. Šie reformatų kunigai prieškariu buvo renkami į aukščiausias pareigas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje – buvo superintendentas ir generalinis superintendentas. Prie Biržų krašto garsinimo prisidėjo burmistrai, tuometiniai dabartinių merų atitikmenys – Povilas Klybas, Jonas Sprindys, Vincas Morkūnas, Kristoferis Vagneris, Petras Jurgaitis, Gediminas Galvanauskas-Galva, Fridrichas Jakštas, Petras Kačinskas.
      Balys Sruoga puikiai žinomas kaip simbolistinės poezijos kūrėjas, literatūros kritikas, dramaturgas (istorinės dramos kūrėjas), prozininkas, teatrologijos pradininkas Lietuvoje. Jis XX a. 1-oje pusėje parašė vieną žinomiausių lietuviškos prozos kūrinių – „Dievų mišką“.
      Kazys Binkis buvo lietuvių poezijos reformatorius, avangardizmo pradininkas. Jis turėjo ryškų poeto talentą, bet dėl savo ankstyvos mirties nespėjo visų kūrybinių idėjų realizuoti. Kazio Binkio kūryba daugiažanrė (poezija, drama, poemos vaikams, vertimai, feljetonai, publicistika), skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams.
      Vienas žymiausių Biržų krašto šviesuolių – režisierius, aktorius, pedagogas, dramaturgas Borisas Dauguvietis. Jis vienintelis, iš Biržų krašto kilęs žmogus, kurio atminimas yra įamžintas 2009 m. sukurtame Vienybės medyje. Šioje skulptūroje minint Lietuvos tūkstantmetį iškalti šimto garsiausių lietuvių vardai ir pavardės.
      XX a.1-oje pusėje Biržų gimnazija išugdė didelį būrį vėliau Biržus savo veikla garsinusių žmonių. Ją šiuo laikotarpiu baigė partizanai, rašytojai ir vertėjai Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas; rašytojai Eugenijus Matuzevičius, Bernardas Brazdžionis, kunigai Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Kalvanas, skulptorius Konstantinas Bogdanas, dailininkas Petras Rauduvė, broliai botanikas Jonas Dagys ir jo bendravardis ekonomistas. Šiuo laikotarpiu visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvavo Biržų gimnazijos mokytojai, kurie savo veikla prisidėjo prie šaulių, „Mūzos“ draugijos, evangelikų reformatų idėjų įgyvendinimo.
      Prieškariu žymūs biržiečiai prisidėjo prie Biržų muziejaus garsinimo. Jokūbas Mikelėnas 1930 m. kasinėjo pilies teritorijoje. Kasinėjimų metu jis atrado perdegusių koklių, kurie leido lokalizuoti Biržų I-ojo dvaro vietą. Mykolas Staškevičius prieškariu kūrė iškamšas. Tiek Jokūbo Mikelėno rasti kokliai, tiek Mykolo Staškevičiaus iškamšos yra eksponuojami Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
      Be jau minėtų žmonių virtualioje parodoje pateikiamos skulptoriaus Jokūbo Dagio, poetų Adolfo Sabaliausko ir Igno Lapienės, Lietuvos evangelikių moterų sąjungos steigėjos Klaros Šepetienės, muzikų – Petro Lapienės, Vlado Jakubėno, karininkų Jono Variakojo ir Stasio Nastopkos nuotraukos. Šie žmonės savo veikla taip pat prisidėjo prie Biržų garsinimo Lietuvoje ir už jos ribų.
      Muziejuje saugomos ir eksponuojamos ne tik žymių krašto žmonių fotografijos, bet taip pat Biržų krašto šviesuolių buities daiktai, meno kūriniai, laiškai, prisiminimai ir kiti su jų gyvenimu ir veikla susiję artefaktai.

Parodos objektai

   
  • Istorikas, pedagogas, švietimo ministras Jonas Yčas

    Istorikas, pedagogas, švietimo ministras Jonas Yčas, 1919 m.

    Nežinomas fotografas

    Portretinė fotografija. Profesorius Jonas Yčas (1880–1931). Istorikas, pedagogas, švietimo ministras.

    1890–1894 m.  jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Blogėjant Yčų ūkio reikalams (tėvui emigravus į Ameriką), Jonas buvo perkeltas į Slucko (Baltarusija) gimnaziją, kurią lankė remiamas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo ir dėdės Stanislovo Dagilio. 1898 m. Jonas gavo brandos atestatą ir sidabro medalį. Tais pačiais 1898 m. Jonas Yčas nusiuntė dokumentus į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą ir buvo priimtas, tačiau trūkstant lėšų studijuoti neišvyko. Po metų (1899 m.) jis įstojo į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą, kurį buvo baigęs dėdė Stanislovas Dagilis.  

    1903–1908 m. dirbo Tomsko gimnazijos mokytoju ir savo įkurtos privačios gimnazijos direktoriumi; 1908–1916 m. – Semipalatinsko gimnazijos inspektoriumi.

    Pasaulinio karo įvykiai nutraukė J. Yčo ryšius su tėvyne. Brolio Martyno Yčo – valstybės dūmos atstovo – padedamas, Jonas Yčas 1916 m. paliko Sibirą ir persikelė į Voronežą, kur buvo didelė lietuvių karo pabėgėlių kolonija, veikė dvi Martyno Yčo įkurtos lietuvių gimnazijos, intensyviai plėtojosi tautinis kultūrinis gyvenimas. Jonas Yčas buvo paskirtas rusų gimnazijos direktoriumi.

    1918 m. birželio pabaigoje Jonas Yčas su karo pabėgėlių ešelonu grįžo į Lietuvą ir iš karto buvo įtrauktas į valstybės atkūrimo darbus. Lietuvos valstybės Taryba pakvietė Joną Yčą vadovauti Švietimo komisijai. Jo pirmininkaujama komisija rengė metmenis Lietuvos švietimo sistemai kurti. Kai Lietuvos valstybės Tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 1d. paskyrė pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro; joje buvo ir du Yčai: švietimo ministras Jonas Yčas ir finansų ministras Martynas Yčas. Švietimo ministro pareigas Jonas Yčas ėjo trijuose ministrų kabinetuose iki 1919 m. balandžio 12 d.

    1919 m. balandį Jonas Yčas nuvyko į Karaliaučiaus universitetą, kuriame gilino istorijos studijas ir apgynė mokslų daktaro disertaciją. Grįžusį iš doktorantūros Joną Yčą Švietimo ministerija skyrė į Panevėžį vadovauti gimnazijoms. Tada buvusios Panevėžio realinės gimnazijos patalpose (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) veikė trys savarankiškos gimnazijos: berniukų, mergaičių ir paralelės klasės su rusų dėstomąja kalba. 1920 m. birželio 15 d. Jonas Yčas pradėjo eiti šių mokyklų direktorių pareigas. 

    1922 m. kovo 13 d. vyriausybė paskyrė dr. Joną Yčą naujai įkurto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. Priimdamas šias pareigas, Jonas Yčas prašė švietimo ministrą Petrą Juodakį atleisti jį iš Panevėžio gimnazijų direktoriaus pareigų, tačiau ministras nesutiko, nes mokykloms tada labai trūko patyrusių vadovų. Tiesa, ministras sutiko, kad profesoriaus pareigos būtų pirmaeilės. Prasidėjo profesoriaus Jono Yčo gyvenimas „ant ratų“, gerokai pakenkęs sveikatai.

    1925 m. balandį Švietimo ministerija paskyrė profesorių Joną Yčą Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams. Eidamas šias pareigas iki 1927 m. spalio 31 d. jis nemažai nuveikė, stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte, diegdamas ten lietuviškojo švietimo tradicijas.  

    Pirmasis Jono Yčo darbas iš Lietuvos istorijos (neskaitant minėto jo diplominio darbo Peterburgo Istorijos ir filologijos institute) buvo studijėlė „Kaip lietuvis 1382 m. Maskvą nuo totorių gynė”. Tai darbas apie lietuvį kunigaikštį – Algirdo anūką – Astiejų (Ostėjų), kuris 1382 m. organizavęs Maskvos gynimą nuo Aukso ordos chano Tochtamyšo ir žuvęs.

    Jonas Yčas mirė 1931 m. gruodžio 17 d., su trikus širdies veiklai. Palaidotas senosiose Kauno evangelikų kapinėse, buvusiose Vytauto prospekte (apie 1960 m. kapinės buvo sunaikintos).

  • Rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas, partizanas Bronius Krivickas

    Rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas, partizanas Bronius Krivickas, XX a. 4 deš.

    Boruchas Michelsonas

    Portretinė fotografija. Biržų gimnazijos mokinys Bronius Krivickas (1919-11-17 Parvalkai, Biržų r. – 1952-09-21 Panevėžio apskr., Raguvos miškas, palaidotas Putiliškių kapinėse) Jis. 1931–1938 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Baigęs šią gimnaziją jis 1938–1943 m. Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose studijavo lietuvių literatūrą. Bronius Krivickas išvertė apie 80 J. V. Gėtės eilėraščių 1945 m. jis įsijungė į partizanų gretas, kurios veikė Nemunėlio Radviliškio apylinkėse.

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 26
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.