• Vilnius – Valdovų miestas

      Vilnius – Valdovų miestas

      Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų miestas. Pagonybės laikais Vilniuje, ant Pilies kalno, iškilo didžiųjų kunigaikščių pilis, Šventaragio slėnyje pagal senus papročius buvo deginami Lietuvos kunigaikščių palaikai. Vėliau čia buvo pastatyta Vilniaus katedra ir Valdovų rūmai.
      Didieji kunigaikščiai Vilniaus pilyse įsikūrė maždaug XIII–XVI a. Viduramžių valdovai paprastai neturėjo vienos nuolatinės rezidencijos, rūpindamiesi šalies reikalais ir kariaudami jie keliaudavo iš vieno miesto į kitą. Pirmasis valdovas, siejamas su Vilniumi yra karalius Mindaugas (apie 1200–1263): ilgą laiką buvo manoma, kad jo karūnacija galėjo vykti Vilniaus katedroje. Nuolatine valdovų rezidencija Vilnius imtas laikyti nuo kunigaikščio Gedimino (apie 1275–1341) laikų: valdovas čia gyveno su žmona ir vaikais, priimdavo kitų šalių pasiuntinius, sudarinėdavo sutartis, iš Vilniaus siuntė laiškus vokiečių žemių šalims bei popiežiui. Gediminas laikomas ir Vilniaus miesto įkūrėju – 1323 m. jo laiškuose Vilniaus vardas buvo pirmą kartą paminėtas.
      XIV–XVII a. Gediminaičių, Jogailaičių ir Vazų dinastijų atstovai daug prisidėjo, kad Vilniaus miestas augtų, būtų saugus gyventi, kad čia būtų puoselėjama vakarietiška kultūra, kad valdovų rūmai nenusileistų kitų šalių rezidencijoms. Net ir laikinai rūmuose įsikūrus valdovui, suklestėdavo visas miestas: pagausėdavo gyventojų, kilmingų svečių, pagyvėdavo prekyba, atsirasdavo naujų pramogų ir reginių, užvirdavo valdovo pilių, didikų rūmų statybos, pertvarkymo darbai.
      Valdovų rūmai gyvybingi buvo iki 1655 m., kai juos visiškai nuniokojo Maskvos ir kazokų kariuomenė. Rūmai buvo sugriauti, valdovų lobynai ir meno kolekcijos išgrobstyti, dvariškiai išblaškyti. Nuo tada Valdovų rūmai niekada nebetarnavo kaip Lietuvos valdovų rezidencija. Vėlesni valdovai į Vilnių atvykdavo retai, tik iškilus būtinybei spręsti kokius nors valstybės reikalus. Kai kurie iš jų čia nebuvo apsilankę nė karto. Daugumai jų Vilnius tapo tik tolima Lenkijos ir Lietuvos provincija.
      Prie Vilniaus ir Lietuvos klestėjimo daug prisidėjo ir nekarūnuoti valdovai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės: Radvilos, Goštautai, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Tiškevičiai, Oginskiai, Tyzenhauzai... XV–XVI a. šie kilmingų giminių atstovai sudarė Ponų Tarybą, kuri kartu su didžiuoju kunigaikščiu valdė šalį. Pasižvalgę po Vilniaus senamiestį, suskaičiuosime ne vienus garsioms giminėms priklausiusius rūmus, jų funduotas bažnyčias ar vienuolynus. Savo darbais didikai darė įtaką krašto ekonomikai, kultūrai ir švietimui, kūrė šalies istoriją.
      Paroda parengta pagal Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus išleistą spalvinimo knygą „Spalvink Vilnių. Valdovų miestas“ (sudarytojos L. Bačkienė ir D. Sirgedaitė, 2021; https://www.lndm.lt/spalvink-vilniu/)

Parodos objektai

   
  • Mindaugo karūnavimas
  • Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas

    Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, XIX a. I p.

    Adamas Boca

    Gediminas (1275–1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341), diplomatas, sumanus karvedys, sulaikęs Aukso ordos veržimąsi į Vakarus, stabdęs vokiečių riterių agresiją. Titulavosi lietuvių ir rutėnų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Gediminaičių dinastijos pradininkas. Turėjo 7 sūnus, kurių garsiausi – Algirdas ir Kęstutis. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Gediminui valdant, svarbiausius klausimus sprendė didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. Didžiajam kunigaikščiui sustiprinus LDK valstybines galias, radosi geresnės sąlygos žemdirbystei, amatams, prekybai. Savo laiškuose Vakarų Europos miestams Gediminas (išliko 6 jo raštai, siųsti popiežiui, pranciškonams, Saksonijos dominikonams ir Hanzos miestams bei kt.) siekė įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne naujojo tikėjimo platintojai, o užkariautojai. Kvietė į Lietuvą pirklius bei amatininkus. Laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jei tik ordinai nutrauktų agresiją ir LDK būtų pripažinta oficialiai. 1323 tarp LDK ir Livonijos buvo sudaryta taikos ir prekybos sutartis, 1324 ji patvirtinta popiežiaus, taigi pagoniška Lietuva pirmąkart buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Gediminas sulaikė mongolų-totorių dar jų neužkariautų rusų žemių puldinėjimą ir prie LDK prijungė Palenkę, Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystes. Į LDK politinę įtaką pateko Pskovas, Mozyrius, Smolensko sritys, Novgorodas, kuriame 1333 kaip vietininkas įsikūrė sūnus Narimantas. Gedimino valdoma valstybė tapo galingiausia Rytų Europoje. Vilnius buvo nuolatinė LDK sostinė, klestintis miestas.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Gedimino pilies statyba

    Gedimino pilies statyba, 1882 m.

    Mykolas Elvyras Andriolis, Bolesław Puc
    Daugiafigūrinėje kompozicijoje vaizduojama Gedimino pilies statyba. Gediminas (1275–1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341), diplomatas, sumanus karvedys, sulaikęs Aukso ordos veržimąsi į Vakarus, stabdęs vokiečių riterių agresiją. Titulavosi lietuvių ir rutėnų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Gediminaičių dinastijos pradininkas. Pasak legendos, apie 1320, ilsėdamasis po medžioklės Gediminas susapnavo kaukiantį geležinį vilką. Žyniams išaiškinus, jog šioje vietoje jam lemta įkurti miestą, kurio laukia didžiulė šlovė, pradėta pilies ir miesto statyba. Dailininkas laisva meistriška raižysena perteikė statybų užmojį ir dinamiką, išraiškingai charakterizavo pagrindinius veikiančius asmenis. Pirmame plane susikertančiomis diagonalėmis viena kitai priešpastatytos raito kunigaikščio Gedimino ir jo palydos bei akmenvežių grupės. Pagarbiai prieš valdovą suklupęs statyboms vadovaujantis meistras, vokietis iš Niurnbergo, rodantis Gediminui statinių planus. Antrame plane pavaizduotas aukuras ir žynys su pagalbininkais, laukiančiais dievų palaiminimo. Kompoziciją uždaro fone įkomponuoti pilies mūrai su pastoliais.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Algirdas

    Algirdas, 1839 m.

    Józef Oziębłowski
    Gyvo išraiškingo piešinio litografijoje vaizduojamas Algirdas (apie 1296–1377) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377), vienas paskutiniųjų pagoniškosios Lietuvos valdovų, Lietuvos valstybingumo stiprintojas, sumanus karvedys, diplomatiniuose aktuose ir kronikose vadintas karaliumi. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos tėvas. Gyveno Vilniuje, valdė Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę. Su Kęstučiu, Trakų ir Žemaičių kunigaikščiu, dalijosi valdžia bei naujomis prisijungtomis žemėmis. Padėdami vienas kitam, broliai lengviau galėjo atremti Kryžiuočių ordino agresiją, rengti žygius į kaimynines šalis. Vedybomis (buvo vedęs vienturtę Vitebsko kunigaikštytę Mariją, po jos mirties – Tverės kunigaikštytę Julijoną), diplomatiniais būdais bei karo žygiais Algirdas įtvirtino Lietuvos galybę Kijevo Rusios žemėse. 1342 sūnui Andriui atidavė valdyti Polocką, pats 1346 įgijo didelę įtaką Didžiajame Naugarde ir Pskove. 1356 užėmė Brianską, vėliau – Mscislavą, Rževą, Černigovą, 1363 – Kijevą ir Podolę. Laimėjo ne vieną mūšį prieš Aukso ordą ir Maskvą. Stengėsi sukurti Lietuvoje stačiatikybės centrą ir tuo tikslu ne kartą rašė laiškus į Konstantinopolį. Pats buvo pagonis, ir po mirties pagonišku papročiu buvo sudegintas. Ši litografija – tai 1839 Vilniuje išleistos Teodoro Narbuto knygos „Lietuvių tautos istorija” V tomo iliustracija.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Atvirlaiškis „Kęstutis“

    Atvirlaiškis „Kęstutis“, XX a. pr.

    Fotografinio reprodukcinio atviruko autorius – Ignas Stropus (1885-1959), Lietuvos fotografas, dirbęs Kretingoje, Palangoje, Plungėje.Atvirukas nespalvotas, vertikalaus formato. Averse: Kunigaikščio Kęstučio reprodukcinis atvaizdas, apačioje užrašas „Kęstutis” ir I. Stropaus ateljė Palangoje įspaudas. Reverse – leidėjo duomenys.

  • Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas

    Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, 1841 m.

    Nežinomas dailininkas
    Vytautas Didysis (~1350–1430). Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430), sumanus politikas, talentingas karvedys, ypač išgarsėjęs po Žalgirio mūšio pergalės prieš kryžiuočius (1410). Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. 1383 m. buvo kryžiuočių pakrikštytas, 1386 m. krikštijosi antrą kartą. Supratęs krikščionybės naudą, rūpinosi ją skleisti. Vytauto pastangomis buvo pakrikštyti žemaičiai (1417), įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Jos parapijoms ir besikuriantiems Lietuvoje vienuoliams augustinams benediktinams bei pranciškonams kunigaikštis teikė gausias fundacijas. Vilniuje pastatydino trečiąją, arba Didžiąją, Vilniaus katedrą. Vytautui valdant, LDK buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

    Aprašė Rasa Adomaitienė
  • Vilniaus Katedra

    Vilniaus Katedra, 1923 m.

    Juozas Kamarauskas
  • Hedviges regina Poloniae Iagello magnus Dux Lithuaniae

    Hedviges regina Poloniae Iagello magnus Dux Lithuaniae, XIX a.

    Paolo Guglielmi, Tomašas Oskaras Sosnovskis

    Reprezentacinio žanro portretas. Graviūroje vaizduojami Jadvyga, Lenkijos karalienė ir Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis. Jie stovi vienas šalia kito laikydamiesi už rankų. Jadvyga kairėje rankoje laiko kryželį. Tarp jų įkomponuotas nedidelis pjedestalas, prie kurio paremti du skydai su herbais.

    Užrašas apatinėje lakšto dalyje: „T. O. SOSNOWSKI INV ET SCUL. / P. GUGLIELMI. DELINE A VIT. / HEDVIGES REGINA POLONIAE IAGELLO MAGNUS DUX LITHUANIAE“. 

    Signuotas spausdintine signatūra.

     

     

     

  • Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila

    Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, XIX a. I p.

    Nežinomas XIX a. I p. dailininkas

    Smulkiu meistrišku štrichu, modeliuojančiu apimtis, sukurta daugiafigūrinė kompozicija. Ji vaizduoja Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą (apie 1351–1434), nugalėjusį Teutonų (kryžiuočių) ordiną Žalgirio mūšyje. Kompozicijos dešinėje dailininkas pavaizdavo svarbiausiąjį momentą, kada paminama kryžiuočių vėliava, o nugalėtas priešų kariuomenės vadas suklumpa prieš raitą Jogailą, nors tolumoje dar tebevyksta įnirtingi mūšiai. Raižinio piešinys kruopštus, detalus, tačiau portetinė personažų charakteristika neišryškinta, neindividualizuota.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Kazimieras Jogailaitis

    Kazimieras Jogailaitis, XIX a.

    Nežinomas Lietuvos XIX a. dailininkas

    Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492). Jogailos (kat. 136, 137) ir jo ketvirtosios žmonos kunigaikštytės Sofijos Alšėniškės jaunesnysis sūnus. 1454 m. susituokė su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukra Elžbieta. Keturių Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos valdovų, šv. Kazimiero ir kardinolo Frederiko tėvas. Jo valdymo metais LDK bajorai gavo naujų laisvių, buvo garantuotos Lietuvos miestiečių luominės teisės, pirmąkart pabandyta kodifikuoti Lietuvos teisę (1468 buvo patvirtintas teismo sprendimų rinkinys – vadinamasis Kazimiero Teisynas).
    Pusės figūros portretas. Vaizduoja maždaug 40 metų vyrą trimis ketvirčiais pasisukusį į dešinę. Vyras žilstelėjęs, su ūsais ir barzda. Vilki raudoną rudu kailiu apsiūtą deliją su plačia rudo kailio apykakle. Po delija matyti mėlynas drabužis su aukso spalvos sagomis ir tos pačios spalvos dekoratyviomis kilpų juostelėmis. Fonas rudas, dešinėje šviesesnis. Viršuje užrašas: KAZIMIERZ JAGIELONCZYK KRÓL POLSKI W: X: L:
    Nesignuota.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Šv. Kazimieras

    Šv. Kazimieras, ~1863 m.

    Vincentas Slendzinskis

    Šv. Kazimieras pavaizduotas tamsią naktį besimeldžiantis prieš Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Šventasis klūpo pasisukęs profiliu. Jis vienplaukis, vilki raudona šermuonėlių mantija, maldai sunertose rankose laiko rožinį. Veide perteiktas susikaupimas ir gili malda. Žvilgsnis nukreiptas į viršų. Fone nutapytas naktinio Vilniaus vaizdas su tamsiame danguje išryškėjančiu aukštutinės pilies siluetu. Piešinys taisyklingas, detalus. Tapyba realistinė, medžiagiška.
    Paveikslas turi nemažai turinio ir kompozicijos bendrumų su panašiu metu Vladislovo Majeranovskio nutapytu „Šv. Kazimiero“ paveikslu. Abiejuose kūriniuose veiksmas vyksta Vilniuje, naktį, o Švč. Mergelės Marijos paveikslas, prieš kurį šventasis meldžiasi, yra pavaizduotas kaip Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas. XV a., kai šventasis karalaitis gyveno, Vilniuje šio paveikslo dar nebuvo. XIX a., sustiprėjus Aušros vartų Švč. Dievo Motinos paveikslo kultui, dailininkams atrodė visiškai natūralu šv. Kazimierą pavaizduoti besimeldžiantį būtent prieš šį – Vilniaus mieste malonėmis garsiausią paveikslą, taip lokalizuojant veiksmo vietą, o kartu sujungiant Aušros vartų Švč. Dievo Motinos globos ir Šv. Kazimiero užtarimo idėjas.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (1492/1501-1506) portretas

    Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (1492/1501-1506) portretas, 1860 m.

    Aleksander Lesser

    Aleksander Lesser (1814-1884) - žydų kilmės lenkų dailininkas. 40 Lenkijos karalių portretų dilininkas sukūrė 1860 m. Varšuvoje išleistam leidiniui Królowie polscy. Grafikos darbe yra šie įrašai: "Rys. A. Lesser./Lit. W. Walkiewicz./ALEXANDER JAGIELLOŃCZYK/KRÓL POLSKI/Odbito w Litografii A. Pecq & Co. w Warszawie 482"

    Grafikos darbe vaizduojamas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (valdymo laikas 1492/1501-1506).

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.