• Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

      Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

      Tiksli Vladislovo Neveravičiaus gimimo data nėra žinoma. XIX a. pasirodžiusiuose Osolinskių nacionalinio fondo, kuriam dailininkas testamentu paliko savo kūrinius ir nekilnojamą turtą, leidiniuose nurodoma, kad dailininkas gimė 1814 m. Marcybiliškių dvarelyje Vilniaus gubernijoje. Prancūzijos, kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, spaudoje yra įsitvirtinusi 1815 m. data. Apie 1815 m. verčia galvoti ir dailininko nekrologas, pranešantis, kad dailininkas mirė 1891 m. sausio 16 d. būdamas 75 metų amžiaus.
      Dailės studijas V. Neveravičius pradėjo 1830 m. Vilniaus universitete pas Joną Rustemą. Kadangi dalyvavo 1831 m. sukilime, po pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti. Išvyko į Galiciją, kurį laiką gyveno Lvove, vėliau studijavo Vienos dailės akademijoje pas Frydrichą Ammerlingą. Baigęs studijas tobulinosi Romoje. Nuo 1840 m. naudojosi Jono Tisevičiaus slapyvardžiu. 1842 m. Lvove eksponavo paveikslą „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ (pagal to paties pavadinimo J. B. Maeso drobę). Paskatintas kūrinio sėkmės, nutapė keletą tapybinių jo versijų, atspausdino litografiją. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, Montmorency įsigijo vilą. 1849 m. Paryžiaus Salone eksponavo paveikslą „Šv. Petras“, kurį nupirko prancūzų valdžia ir perdavė Caillac komunos Š. Petro bažnyčiai. Nenutraukė ryšių ir su tėvyne. Lankėsi Lietuvoje, kelis kartus buvo Lvove. 1854-1855 m. Lvove surengė parodą. Mirė 1891 sausio 16 d. Montmorency. Paveikslus, biblioteką ir nekilnojamą turtą paliko Osolinskių nacionaliniam fondui Lvove ir paskyrė meną studijuojančiam jaunimui paremti.
      Tapė daugiausia bydermejerio stiliaus portretus aliejumi ir akvarele, buvo geras portretinės miniatiūros meistras. Nutapė religinio turinio paveikslų, buitinio žanro kompozicijų („Maurė iš Alžyro“). Parengė ir 1851 m. Paryžiuje savo lėšomis viename tome trimis kalbomis (lenkų, prancūzų ir anglų) išleido A. Mickevičiaus poemas „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Tai buvo vienas prabangiausių ir puošniausių to meto leidinių, iliustracijų grožiu ir poligrafijos kokybe nenusileidęs geriausiems užsienio leidyklų leidiniams. Jį puošė 100 medžio graviūrų, kurias pagal V. Neveravičiaus piešinius raižė lenkų bei prancūzų meistrai. Septynių ar aštuonių leidinio egzempliorių iliustracijas V. Neveravičius pats savo ranka paspalvino.

Parodos objektai

   
  • Jauno vyro portretas

    Jauno vyro portretas, 1839 m.

    Vladislovas Neveravičius
  • Jaunos moters portretas

    Jaunos moters portretas, 1840 m.

    Vladislovas Neveravičius, Friedrich von Amerling
  • Jaunos moters portretas

    Jaunos moters portretas

    Vladislovas Neveravičius
  • Moters portretas

    Moters portretas

    Vladislovas Neveravičius
  • Generolo Bernardo Kabogos portretas

    Generolo Bernardo Kabogos portretas, 1843 m.

    Vladislovas Neveravičius

    Bernardas Kaboga (Bernhardas Caboga) (1785–1855) – Austrijos Vengrijos kariuomenės generolas. Portretuojamasis pavaizduotas iki pusės, galvą 3/4 pasukęs į dešinę. Plaukai tamsiai rudi, garbanoti, skruostus rėmina siaura žandenų juostelė. Ovalo formos veide – ramios šviesiai rudos akys. Vyras vilki baltais marškiniais aukšta stačia apykakle, po kuria parišta balta plona kaklaskarė. Po kaklu, ant rausvų juostelių kabo du kryžiaus formos ordinai. Liemenė baltos spalvos, švarkas žalsvai rusvas, su auksiniu miniatiūriniu kardu atlape. Krūtinės kairėje įsegta aštuoniakampė deimantų žvaigždė. Ant švarko užmestas šviesesnės spalvos apsiaustas, krentantis giliomis klostėmis. Piešinys kruopštus, tikroviškas, išraiškingas. Tapyta kruopščiais plonais potėpiais. Koloritas santūrių spalvų, rusvas.

    Pagal inventorinį aprašymą parengė Rima Rutkauskienė

  • Autoportretas

    Autoportretas, 1841 m.

    Vladislovas Neveravičius

    Vladislovas Neveravičius (1814/5–1891) – dailininkas tapytojas, knygų iliustruotojas, vienas iš akademizmo krypties Lietuvos dailėje atstovų. Studijavo dailę Vilniaus universitete pas Joną Rustemą. Pralaimėjus 1831 metų sukilimui, emigravo į Galiciją. Vengdamas Austrijos valdžios persekiojimų, pasivadino Jonu Tisevičiumi. Studijas tęsė Vienos dailės akademijoje pas Frydrichą Amerligą, tobulinosi Miunchene. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, retkarčiais nuvykdavo į Romą, lankėsi Vilniuje, kurį laiką gyveno Lvove (čia 1842 surengė parodą). Tapė portretus, religinės tematikos, buitinio žanro kompozicijas, padarė daug Horacijaus Vernė, Polio Delarošo paveikslų kopijų, kūrė iliustracijas knygoms. Neveravičiaus kūryboje juntama stipri Vakarų Europos akademizmo įtaka. Didžioji išlikusio Lietuvoje kūrybinio palikimo dalis – portretai, nutapyti Vienoje, Paryžiuje, keliaujant po Alžyrą ir kitus kraštus. Jie pasižymi efektinga kompozicija, geru akademiniu piešiniu bei formos modeliuote.
    Autoportretas pusės figūros. Vaizduoja tamsiaplaukį vyrą, pasisukusį į kairę, veidą trimis ketvirčiais atgręžusį į žiūrovą. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės, žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą. Švarkas juodas. Fonas rudas. Dešinėje, už nugaros, matyti rudos kėdės atlošas.
    Signuota apačioje dešinėje: J. Tysiewicz 1841 w Wiedniu.

    Aprašė Dalia Tarandaitė

  • Šv. Marija Magdalietė

    Šv. Marija Magdalietė

    Vladislovas Neveravičius
  • Vaisiai

    Vaisiai

    Vladislovas Neveravičius
  • Grafo Majloto šeima

    Grafo Majloto šeima

    Vladislovas Neveravičius, Friedrich von Amerling
  • Senio biustas

    Senio biustas

    Vladislovas Neveravičius
  • Barzdoto vyro biustas

    Barzdoto vyro biustas, XIX a.

    Vladislovas Neveravičius
  • Negro galva

    Negro galva

    Vladislovas Neveravičius
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Projekto Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose rėmėjai

 

Atkurtai Lietuvos valstybei – 100 metų